Dailininkas Vaidotas Žukas

Kalbos apie meno ir krikščionybės santykį, grožio sampratą, menininko atsakomybę ir pareigą buvo, yra ir bus amžinos.

Šie klausimai nuolat sukasi kultūriniame temų akiratyje dėl aktualumo atskiram žmogui ir visuomenei. Atsakymų gali būti įvairių, ir visi jie – svarbūs, nes kiekvieno žmogaus patirčiai pasako ką nors asmeniška ir netikėta.

Tikimės, kad panašiai "Bernardinai.lt" skaitytoją praturtins ir žinomo dailininko Vaidoto Žuko mintys šiomis temomis.

Viename pokalbyje minėjote, kad nuolat išgyvenate būtinybę rinktis – ir renkatės abejojančio egzistencialisto kelią ir tuo keliu pasiekiamą meninę kokybę. Bet abejonė, kančia – labiau filosofijos kilmės šaltiniai, įtampos židiniai negu darnos raiška...

...manau, kad darna yra taip pat filosofinė sąvoka, kaip ir abejonė ar kančia. Menui reikia jų visų – šviesos, šešėlių ir pustonių. Darna be įtampos yra pigi.

Kiek pamenu, anuomet kalbėjau apie dailininko kokybės paiešką ir tai, kad krikščionybė neišgelbsti prasto, banalaus menininko. Kaip sakydavo mąstytojas Justinas Mikutis, – „geriau tikras pagonis, negu falšyvas krikščionis“. Manau, kad Dievui labiau patinka aistringi gelmės perlų ieškotojai, bet ne pasroviui plaukiantys savimylos. Nes kūryba yra rizika, aistra, drama. Jei menas išsivadėja, jis tampa tapetu.

Ir jei kalbame apie sakralumą – čia yra tas pat, nes šventumas taip pat visada yra aistra, rizika, drama...

...o kaip Jums pavyksta suderinti menininką ir krikščionį?

Neverta derinti. Čia irgi randasi šiokia tokia įtampa – vienas be kito gyventi negali, bet jie niekad nesuartėja, nesusimaišo. Kartais klausi savęs, ką krikščioniui kalba nupieštas vaikiškas karutis arba didelės eglės prie kaimo vieškelio. Atsakai sau, kad tai gali būti pakankamai iškalbingi, universalūs dalykai, simboliški ne tik krikščionims. Reikia tik visa tai žmoniškai nupaišyti, nutapyti.

Tai ką Jums reiškia būti krikščionimi?

Tai apibūdinti sunku ir lengva. Tai reiškia nuolatinę pastangą būti sąžiningam, darbščiam, kalbėti tiesą, atlikti savo vyrišką ir tėvišką pareigą, nepamiršti, kad esi ne atsitiktinai numestas ant žemės. Be to, man būti krikščionimi – tai gerbti kitamanį ir kitatikį. Ne dėl vaizdo, formaliai, bet išties gerbti – kaip pats save.

Ar gilinatės į tikėjimo reikalus?

Taip. XX a. egzistencialistai – rašytojai ir filosofai kėlė kertinius klausimus, o senieji ir modernieji teologai, egzegetai davė atsakymus. Čia ir yra paradoksas, kad atsakymai buvo anksčiau nei klausimai. Bet kartais taip būna. Po praėjusio šimtmečio siaubų vien Bažnyčios tėvų atsakymai būtų neįtikinami. Mąstytojas J. Mikutis mums dažnai sakydavo, kad šiuolaikinis krikščionis nebus tikras ir gilus, jei nebus išbandęs egzistencializmo girnų, jei nepatirs gyvenimo rupumo, neatsimuš savo nagų. Kaip Dostojevskio Aliošą šiuolaikinį krikščionį reikia leisti į gyvenimą, kad jis apsitrintų, apsidaužytų, pajustų gyvenimo skonį, jo trapumą ir brangumą. Kai bažnyčioje išgirstu banalias charizmatiškas giesmeles – „tu mane mylì, aš tave myliù“, norisi eiti lauk...

Tiesa, dabar atėjo laikas, kai apie Dievą labiau kalba autentiškos kultūros reiškiniai. Į gerą meną atsitrenki kaip į kokį kalną, įkrenti į jį lyg į jūrą. Kartais tas žmogaus sukurtas meno objektas – architektūra, skulptūra, filmas ar romanas – toks galingas ir toks tikras, kad jį suvokti ir apimti gali tik taikant dieviškus kriterijus, kai žmogaus patirties ir fantazijos jau nebeužtenka. Kuo toliau, tuo daugiau regiu dieviškų meno kilmės apraiškų. Net ir priešistoriniame mene, kai kūrėjai dar neturėjo žalio supratimo apie Dievą.

Kartais organizuojami popiežių ir menininkų susitikimai, kuriuose tarp kitų dalykų kalbama apie menininkų pareigą atskleisti savo talentą, padėti žmogui išvysti pasaulio grožį.

Kartą per TV mačiau reportažą iš šitokio susitikimo Vatikane – dauguma menininkų sėdėjo nuobodžiaudami. Atrodė, ką gali popiežius paaiškinti menininkams apie jų pareigą?

Pavyzdžiui, Benediktas XVI pernai vykusiame susitikime taip kalbėjo menininkams: „Jūs esate grožio saugotojai, savo talentų dėka jūs kalbate žmonių širdims, jūs sugebate pasiekti individų ir bendruomenių jautrumą, sužadinti jų svajones, praplėsti jų pažinimo ir veiklos akiračius. Tad būkite žmonijos vilties liudytojai ir skelbėjai. Nebijokite stoti akistaton su grožio šaltiniu ir tikslu; nebijokite ir dialogo su tikinčiaisiais, kurie kaip ir jūs, keliauja per istoriją, trokšdami pasiekti Amžinąjį Grožį“. Kas Jums yra grožis?

Grožio daug gamtoje: rugpjūčio nakties dangus, stirninas, vandens lelija. Graži moteris, gražus audinys. Bet ar mažiau gražus yra vėžys, žiurkė ar skruzdėda? Vaikštinėjau kartą Neapolyje po turgų, kur ant stalų buvo sudėtos ką tik pagautų kardžuvių galvos su iškeltais į dangų iešmais. Buvo nepaprastai gražu.

O menas ir grožis turi savų sąskaitų. Kai pamatai kokį „gražų meną“, iškart ieškai, ar čia nebus paslėpta kokia banalybės bomba. Dažniausiai taip ir būna. Todėl verta saugotis!

Manau, kad jūsų pacituotas popiežius J. Ratzingeris čia kalba menininkams lyg „iš bendro išsilavinimo“. K. Wojtyla apie kūrybą kalbėdavo ne taip formaliai, nes pats buvo meno žmogus.

Menas nėra grožio sinonimas. Menas yra artimesnis gyvenimui – su visais jo aštrumais, paradoksais, neteisybėmis ir su mažais švelnumo bei grožio prisilietimais...

...ar, Jūsų nuomone, grožio supratimas labiau individualus reiškinys, ar daugiau visuotinis išgyvenimas?

Neįsivaizduoju, kaip grožis gali būti pajuntamas visuotiniu būdu, bendruomeniškai. Manau, kad tai išskirtinai asmeniškas patyrimas. Jūsų pacituotas Benedikto XVI sakinys menininkams –„jūs sugebate pasiekti individų ir bendruomenių jautrumą“ – man nesuprantamas arba čia nevykęs vertimas. Ar gali būti „bendruomenės jautrumas“? Manau, kad tai perlenktas poetiškumas.

Dažnai vaizduojamajame mene kalbama nebe apie grožį, o apie bjaurasties estetiką, t. y. kad pastaroji labiau atskleidžia pasaulio dvasią, tokio pasaulio, koks jis iš tiesų yra. Ar tokiame pasaulyje verta kelti menininko atsakomybės, pareigos klausimą?

Pasaulio dvasia kartais būna išties itin bjauri. O menininko atsakomybė ir pareiga yra viena – būti geru menininku.

Tad ir Jūs kitos atsakomybės sau neprisiimate?

Kaip menininkas – neturiu kitos atsakomybės, tik šią. Nes menas neprivalo nieko aiškinti ar auklėti. Jis turi savo vidinį kilnumą, menui užtenka paties savęs. Aišku, dažnai menas turi ne šventojo, bet latro kilnumo. Bet prisimenate, ką Kristus sušvelnėjusiam latrui sakė apie rojų (juokiasi).

Žinoma, dar esu tėvas, krikščionis, pilietis. Čia visur esama atsakomybių, kurios man taip pat svarbios.

Ar turite menines nuostatas, kuriomis griežtai vadovaujatės kūryboje? Tarkim, renkantis ar nesirenkant vaizdavimo objektą...

Meninės nuostatos gali kisti. Menui tai yra tik molis – riebus ar liesesnis – iš kurio reikia padaryti kažką tikro, naujo, originalaus. Arba netikėtai paprasto. Arba sudėtingo, kaip koks Cezanne‘o natiurmortas su vaza ir obuoliais...

Pakliuvus į šiuolaikinių menininkų draugiją nuskamba chrestomatinė frazė – „meno kūrinys turi provokuoti, erzinti, atkreipti dėmesį“. Taip tarsi nulemiamas žiūrovo, kaip aukos, kurią reikia pagauti, vaidmuo. Ar tokios meninės provokacijos reikalingos ir pateisinamos, žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos?

Manau, kad reikalingos ir pateisinamos. Krikščionis nėra koks skystablauzdis, bijantis jį provokuojančių, erzinančių reiškinių. Ar Kristaus kančia ant Kaukolės kalno nebuvo provokuojantis, erzinantis vaizdas? Visi mokiniai ir apaštalai išsilakstė! Liko tik motina ir jaunėlis Jonas, kuriam vieninteliam užteko drąsos žvelgti nevilčiai ir neteisybei į akis.

Neseniai per pasaulį nubangavo reakcija į dailininką, kuris parodoje eksponavo aukštyn kojomis apverstą krucifiksą, panardintą kolboje su šlapimu. Tai buvo šokiruojantis vaizdas, bet pateisinamas ir meniškai motyvuotas. Ar maža matėme sovietmečiu pasityčiojimų iš tikinčių ir netikinčių žmonių, iš religinių simbolių? Pavyzdžiui, turiu savo kolekcijoje tapytą 19 a. Madoną su kūdikiu, kuri peršauta šešiomis kulkomis. Toks gyvenimas...

Jūs pavartojote gerą žodį – „žiūrovas kaip auka, kurią reikia pagauti“. Kartą ankstų rytą vaikštinėjau po Neapolio baziliką San Domenico Maggiore. Vienoje iš koplyčių mane persmeigė, beveik iš koto išvertė viena nedidelė altorinė ikona – Jonas, Marija ir centre Nukryžiuotasis. Buvau, kaip jūs sakote „pagautas kaip auka“. Nieko nesuprasdamas tada paklausiau vaikštinėjančių dominikonų, koks čia paveikslas ir kas čia vyksta. Jie pasijuokė iš manęs ir davė pasiskaityti šios ikonos istoriją. Pasirodo, jau 13 a. prie jos stebuklus patyrė Tomas Akvinietis.

Esate kalbėjęs, kad atmetate praktikuojančio krikščionio sukurtą banalybę, chaltūrą. Ar žinote šiuolaikinių menininkų krikščionių Lietuvoje, kuriems tai negresia ir iš kurių galima pasisemti įkvėpimo?

Atsakyti sudėtinga, nes ne visus menininkus gali pažinti ir jų darbus pamatyti. Paminėsiu tik tuos, kuriuos asmeniškai pažinojau. Nuostabių krikščioniškų dalykų yra sukūręs Antanas Mončys, Lionginas Šepka, Vilius Orvidas. Labai skoningų darbų bažnyčiose iki šiol daro Rimas Sakalauskas, Vladas Urbanavičius, Ksenija Jaroševaitė.

Bet kartais tas pats menininkas sukuria ir vertingų dalykų, ir banalybių. Žymus Lietuvos dailininkas yra Antanas Kmieliauskas. Šis mielas žmogus yra sukūręs skulptūros šedevrų, geros, originalios grafikos. Bet jo religinė ir patriotinė tapyba yra iliustratyvi ir menko skonio. Kartais pataikavimas bažnytiniams užsakymams iškreipia talentą.

O pasaulyje...

...pasaulyje? Pavyzdžiui, skulptorius Giacomo Manzu: batsiuvio vaikas, Italijos komunistas, bet ir vyskupų draugas, asmeninis Jono XXIII bičiulis, sukūręs nukryžiuotųjų ir kardinolų figūrų ciklą ir nuostabaus grožio Mirties duris Šv. Petro bazilikoje, Vatikane. G. Manzu nuomonės klausė Vatikano liturginio meno komisija. Jo gyvenimas mane stebina, o kūryba įkvepia.

Ar Manzu skulptūros maldingos? Greičiausiai – ne, bet labai geros. Nes maldingųjų ikonų laikai praėjo. Manzu darbus pavadinčiau dramatiškuoju dvasingumu. Tą matė ir vertino kultūringi Bažnyčios vadovai.

Arba šią vasarą atidaryta popmeno klasiko Andy Warholo paroda Niujorke, kur lyg nedrąsiai, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po dailininko mirties, pirmą kartą buvo surengta šio dailininko didelė krikščioniškos stilistikos ekspozicija. Pasaulis žinojo jo nutapytus šaipūniškus koka kolos buteliukus, Marilyn Monroe portretus, Elvis Presley figūras. Ir štai pasaulis pamatė kitą, katalikišką Warholo veidą. Jo bičiulis Jonas Mekas sakė, kad Andy's yra labai įdomus. Tokie atradimai irgi įkvepia.

Kalbino Antanas Šimkus