Kaip man elg­tis su sa­vo ir ki­tų kal­te?

K. G. Jun­gui kal­tė yra leis­ti gy­ve­ni­mui pra­ei­ti pro ša­lį, at­si­sa­ky­ti sa­vo­jo gy­ve­ni­mo. Jo nuo­mo­ne, kal­tė reiš­kia sko­lą sau, ki­tiems, taip pat ir Die­vui. Bū­da­mi nu­si­kal­tę mes nie­ka­da ne­ga­li­me tiks­liai nu­sta­ty­ti, kiek dėl to esa­me pa­tys kal­ti ar ko­kiu mas­tu ne­ga­lė­jo­me pa­si­elg­ti ki­taip, nes drau­ge su mū­sų pa­čių gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja pe­rė­mė­me mus for­muo­jan­čius mo­de­lius, ku­rie mums truk­do iš­gy­ven­ti tai, kas ati­tin­ka mū­sų pri­gim­tį. Mes nie­kuo­met ne­sa­me vi­siškai lais­vi, jei esa­me kam nors nu­si­kal­tę. Ta­čiau mes taip pat nie­ka­da ne­bū­na­me vi­siš­kai ne­kal­ti. Lais­vė ir ne­lais­vė, kal­tė ir ne­kal­tu­mas vi­sa­da yra tar­pu­sa­vy­je per­si­py­nę. To­dėl mums ne­de­ra teis­ti ki­tų, nes mes nežino­me, ko­kios ap­lin­ky­bės nu­lė­mė jų veiks­mus ir ko­dėl jie yra to­kie, ko­kie yra. Mes ne­tu­ri­me teis­ti ki­tų. Įdė­miai pa­žvel­gę į mū­sų pa­čių kal­tę, ne­ga­lė­tu­me sa­vęs nei ap­kal­tin­ti, nei ištei­sin­ti. Jei­gu sa­ve ap­kal­ti­na­me, tai pa­tys sa­ve sužeidžia­me. Jei­gu sa­ve iš­tei­si­na­me, tai nuo­la­tos sten­gia­mės pa­grįs­ti, ko­dėl esa­me ne­kal­ti. Ir taip nie­ka­da ne­nu­rims­ta­me.

Sa­vo gy­ve­ni­mą tu­ri­me ati­duo­ti Die­vui su mū­sų pa­čių kal­te bei ne­kal­tu­mu ir pa­ves­ti Jo mei­lei, kad, žvelg­da­mi į at­lei­džian­čią Jo mei­lę, at­ras­tu­me vi­di­nę ra­my­bę. Sa­vy­je tu­ri­me ne­gai­les­tin­gą tei­sė­ją, ku­ris mus nuo­la­tos kal­ti­na. To­dėl mums rei­ka­lin­ga Die­vo at­lei­di­mo pa­tir­tis, kad ga­lė­tu­me at­leis­ti pa­tys sau.

Kal­tės te­ma nuo se­no jau­di­no žmo­nes. Dau­ge­ly­je tra­ge­di­jų nag­ri­nė­ja­ma kal­tės te­ma. Apie tai jau­di­nan­čiai pa­sa­ko­ja Fiodoras Dos­to­jev­skis ro­ma­ne „Nu­si­kal­ti­mas ir baus­mė“. Dau­gu­mai at­ro­do, kad kal­tės taip pa­pras­tai ne­de­rė­tų at­leis­ti. Rei­kia at­gai­lau­ti, kad iš kal­tės iš­si­lais­vin­tų at­ski­ras as­muo, o kar­tu kal­tės at­si­kra­ty­tų ir ben­druo­me­nė. Ta­čiau čia sly­pi pa­vo­jus, kad ben­druo­me­nė, pa­si­rin­ku­si at­pir­ki­mo ožius, jiems už­kraus vi­sų nuo­dė­mes ir juos tuč­tuo­jau nu­žu­dys, kad pa­tys iš­si­lais­vin­tų iš kal­tės jaus­mo. Ko­kį nai­ki­nan­tį po­vei­kį tai tu­rė­jo pra­ei­ty­je ir da­bar, ro­do dau­gy­bė pa­vyz­džių.

Grai­kai kal­bė­jo apie li­ki­mo nu­lem­tą kal­tę. Žmo­gus nu­si­kals­ta, pats są­mo­nin­gai ne­da­ry­da­mas nu­si­kal­ti­mo ir ne­pa­si­rink­da­mas kal­tės. Ant Edi­po gu­lė pra­keiks­mas, kad jis nu­žu­dy­si­ąs sa­vo tė­vą ir ve­si­ąs sa­vo mo­ti­ną. Grai­kų po­e­tai So­fok­lis ir Eu­ri­pi­das li­ki­mo nu­lem­tos kal­tės te­mą nag­ri­nė­jo gar­sio­sio­se tra­ge­di­jo­se. Ta­čiau jo­se nė­ra pa­teik­ta jo­kio iš­lais­vi­nan­čio spren­di­mo.

Šios žmo­ni­jos te­mos fo­ne krikš­čio­nys Jė­zaus mir­tį taip aiš­ki­no: Jė­zus at­pir­ko mū­sų kal­tes. Šian­dien mums sun­ku su­pras­ti šį aiš­ki­ni­mą, bet an­ti­kos žmo­nėms tai bu­vo iš­lais­vi­nan­tis at­sa­ky­mas į se­ną­jį klau­si­mą, ar mes, kaip žmo­nės, vi­siems lai­kams ne­pa­tai­so­mai lik­si­me įstri­gę kal­tė­je. Iš­lais­vi­nan­ti krikš­čio­ny­bės ži­nia yra to­kia: at­lei­di­mas iš­lais­vi­na mus iš kal­tės ir kan­ki­nan­čio kal­tės jaus­mo.

Vo­kie­čių kal­bos žodis Schuld*  yra ki­lęs iš tei­si­nės ir fi­nan­si­nės sfe­ros. Tai reiš­kia įsi­pa­rei­go­ji­mą. Aš esu kal­tas, t. y. esu sko­lin­gas pir­ki­mo su­mą. Kal­tė tu­ri bū­ti at­ly­gi­na­ma tei­si­niu bū­du. Ta­da at­ku­ria­ma pu­siau­svy­ra tarp kre­di­to­riaus ir sko­li­nin­ko. Šį mo­de­lį pri­tai­kė­me ir tam at­ve­jui, jei bū­na­me kal­ti dėl sa­vo el­ge­sio, jei ką nors įžei­džia­me ar su­da­ro­me ne­pa­lan­kią si­tu­a­ci­ją. Šiuo at­ve­ju taip pat bū­ti­na at­ly­gin­ti kal­tę.

Iz­ra­e­lio tau­ta bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad pra­si­kal­tęs in­di­vi­das ke­lia grės­mę vi­sai ben­druo­me­nei. To­dėl bu­vo rei­ka­lin­gas at­pir­ki­mo ožio ri­tu­a­las. Ožiui bu­vo už­krau­na­mos tau­tos nuo­dė­mės ir jis tu­rė­jo jas iš­neš­ti į dy­ku­mą. Krikš­čio­nys šį mo­de­lį pri­tai­kė Jė­zui Kris­tui. Jis taip pat pri­si­ė­mė mū­sų nuo­dė­mes. Šis pa­vyz­dys iš­lais­vi­no dau­ge­lį žmo­nių, ku­rie jau­tė­si esan­tys kal­ti dėl sa­vo ar gru­pės, ku­rio­je jie gy­ve­no, nuos­mu­kio.

Aki­vaiz­du, kad žmo­gaus sie­lo­je sly­pi ap­si­va­ly­mo ir iš­si­lais­vi­ni­mo iš kal­tės il­ge­sys. Ta­čiau ri­tu­a­lus ir įvaiz­džius, ku­riuos žmo­nės su­gal­vo­jo, no­rė­da­mi gau­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mą, mes tu­ri­me su­pras­ti iš ben­dro jų kon­teks­to. Ki­taip tie nuo­dė­mių at­lei­di­mo ri­tu­a­lai ga­li mums tik pa­kenk­ti.

Šian­die­ni­nis mū­sų už­da­vi­nys yra ne at­mes­ti kal­tės te­mą, bet ieš­ko­ti bū­dų, kaip mes, ap­si­švie­tę šių die­nų žmo­nės, ta­čiau tuo pat me­tu sa­vo sie­lo­je tu­rin­tys se­nuo­sius įvaiz­džius bei struk­tū­ras, tu­rė­tu­me elg­tis su kal­te ir at­lei­di­mu, su kal­te ir at­gai­la, ir kas ga­li mums pa­dė­ti iš­si­va­duo­ti nuo sle­gian­čios kal­tės.

Iš Anselm Grün. Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010. 

Iš vokiečų kalbos vertė Zofija Stanevičienė