Anselm Grün. Kaip elgtis su kalte?
Kaip man elgtis su savo ir kitų kalte?
K. G. Jungui kaltė yra leisti gyvenimui praeiti pro šalį, atsisakyti savojo gyvenimo. Jo nuomone, kaltė reiškia skolą sau, kitiems, taip pat ir Dievui. Būdami nusikaltę mes niekada negalime tiksliai nustatyti, kiek dėl to esame patys kalti ar kokiu mastu negalėjome pasielgti kitaip, nes drauge su mūsų pačių gyvenimo istorija perėmėme mus formuojančius modelius, kurie mums trukdo išgyventi tai, kas atitinka mūsų prigimtį. Mes niekuomet nesame visiškai laisvi, jei esame kam nors nusikaltę. Tačiau mes taip pat niekada nebūname visiškai nekalti. Laisvė ir nelaisvė, kaltė ir nekaltumas visada yra tarpusavyje persipynę. Todėl mums nedera teisti kitų, nes mes nežinome, kokios aplinkybės nulėmė jų veiksmus ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Mes neturime teisti kitų. Įdėmiai pažvelgę į mūsų pačių kaltę, negalėtume savęs nei apkaltinti, nei išteisinti. Jeigu save apkaltiname, tai patys save sužeidžiame. Jeigu save išteisiname, tai nuolatos stengiamės pagrįsti, kodėl esame nekalti. Ir taip niekada nenurimstame.
Savo gyvenimą turime atiduoti Dievui su mūsų pačių kalte bei nekaltumu ir pavesti Jo meilei, kad, žvelgdami į atleidžiančią Jo meilę, atrastume vidinę ramybę. Savyje turime negailestingą teisėją, kuris mus nuolatos kaltina. Todėl mums reikalinga Dievo atleidimo patirtis, kad galėtume atleisti patys sau.
Kaltės tema nuo seno jaudino žmones. Daugelyje tragedijų nagrinėjama kaltės tema. Apie tai jaudinančiai pasakoja Fiodoras Dostojevskis romane „Nusikaltimas ir bausmė“. Daugumai atrodo, kad kaltės taip paprastai nederėtų atleisti. Reikia atgailauti, kad iš kaltės išsilaisvintų atskiras asmuo, o kartu kaltės atsikratytų ir bendruomenė. Tačiau čia slypi pavojus, kad bendruomenė, pasirinkusi atpirkimo ožius, jiems užkraus visų nuodėmes ir juos tučtuojau nužudys, kad patys išsilaisvintų iš kaltės jausmo. Kokį naikinantį poveikį tai turėjo praeityje ir dabar, rodo daugybė pavyzdžių.
Graikai kalbėjo apie likimo nulemtą kaltę. Žmogus nusikalsta, pats sąmoningai nedarydamas nusikaltimo ir nepasirinkdamas kaltės. Ant Edipo gulė prakeiksmas, kad jis nužudysiąs savo tėvą ir vesiąs savo motiną. Graikų poetai Sofoklis ir Euripidas likimo nulemtos kaltės temą nagrinėjo garsiosiose tragedijose. Tačiau jose nėra pateikta jokio išlaisvinančio sprendimo.
Šios žmonijos temos fone krikščionys Jėzaus mirtį taip aiškino: Jėzus atpirko mūsų kaltes. Šiandien mums sunku suprasti šį aiškinimą, bet antikos žmonėms tai buvo išlaisvinantis atsakymas į senąjį klausimą, ar mes, kaip žmonės, visiems laikams nepataisomai liksime įstrigę kaltėje. Išlaisvinanti krikščionybės žinia yra tokia: atleidimas išlaisvina mus iš kaltės ir kankinančio kaltės jausmo.
Vokiečių kalbos žodis Schuld* yra kilęs iš teisinės ir finansinės sferos. Tai reiškia įsipareigojimą. Aš esu kaltas, t. y. esu skolingas pirkimo sumą. Kaltė turi būti atlyginama teisiniu būdu. Tada atkuriama pusiausvyra tarp kreditoriaus ir skolininko. Šį modelį pritaikėme ir tam atvejui, jei būname kalti dėl savo elgesio, jei ką nors įžeidžiame ar sudarome nepalankią situaciją. Šiuo atveju taip pat būtina atlyginti kaltę.
Izraelio tauta buvo įsitikinusi, kad prasikaltęs individas kelia grėsmę visai bendruomenei. Todėl buvo reikalingas atpirkimo ožio ritualas. Ožiui buvo užkraunamos tautos nuodėmės ir jis turėjo jas išnešti į dykumą. Krikščionys šį modelį pritaikė Jėzui Kristui. Jis taip pat prisiėmė mūsų nuodėmes. Šis pavyzdys išlaisvino daugelį žmonių, kurie jautėsi esantys kalti dėl savo ar grupės, kurioje jie gyveno, nuosmukio.
Akivaizdu, kad žmogaus sieloje slypi apsivalymo ir išsilaisvinimo iš kaltės ilgesys. Tačiau ritualus ir įvaizdžius, kuriuos žmonės sugalvojo, norėdami gauti nuodėmių atleidimą, mes turime suprasti iš bendro jų konteksto. Kitaip tie nuodėmių atleidimo ritualai gali mums tik pakenkti.
Šiandieninis mūsų uždavinys yra ne atmesti kaltės temą, bet ieškoti būdų, kaip mes, apsišvietę šių dienų žmonės, tačiau tuo pat metu savo sieloje turintys senuosius įvaizdžius bei struktūras, turėtume elgtis su kalte ir atleidimu, su kalte ir atgaila, ir kas gali mums padėti išsivaduoti nuo slegiančios kaltės.
Iš Anselm Grün. Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Iš vokiečų kalbos vertė Zofija Stanevičienė
