Penktąjį kartą įvykęs akademinis seminaras „Literatūros salos“ sukvietė visų universitetų lituanistus; tai jau tradicija tapęs renginys, kuriame dėstytojai ir studentai kasmet susitinka kaimo sodyboje ir diskutuoja kaip lygūs su lygiais. Pasirinktas Biržų kraštas, jo topografinė ir kultūrinė specifika diktavo savo tematiką: tai ir Radvilų arealas, ir rezistencijos erdvė, ir keleto literatūros maištininkų gimtinė. LLTI direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, pradėjęs pranešimų sesiją, pabrėžė, jog mums nuolat reikia komunikacijos – universitetuose ji pernelyg mechanizuota, automatizuota, bendravimas daugiausiai formalus, o humanistikai reikalingas ryšys, susitikimas, išėjimas iš įprastinių rėmų. Seminaro pavadinimas – Salos – tai simbolinis archipelagas: nuolatinė atskirtis, nes kiekvieno santykis su literatūra individualus, subjektyvus, skaitymo ypatybių nulemtas. Nėra lengvų atsakymų, kas vyksta su literatūros mokslu, arba kur baigiasi akademizmo ribos; to ieškojimui būtina peržengti institucinę ribą tarp dėstytojo ir studentų. Kadangi Biržai garsėja alumi, pusiau juokais buvo paminėtas tam tikras raugo elementas, atsirandantis alaus kelionėje – mielių kruopelių per penkerius metus įkrito ir į Salų seminarus.

Vienas iš rengėjų, VU doktorantas Tomas Andriukonis (renginį taip pat organizavo VU doktorantė Jurgita Žana Raškevičiūtė ir LLTI vadybininkė Uršulė Gedaitė) apžvelgė programą ir paragino studentus bendrauti, klausti, pasinaudoti trijų dienų teikiama proga susipažinti ir aktyvinti lituanistinį interesą. Juolab, dalyvavo tikrai solidūs pranešėjai: konferenciją pradėjęs doc. dr. Darius Kuolys (LLTI) analizavo diskursus, kurių pagalba Kristupas Radvila Antrasis rūpinosi Tėvyne ir Biržų karalyste, kūrė stiprų ideologinį užtaisą. Atsispirta nuo Walter‘io Benjamin‘o minties - viename straipsnyje apie istoriją jis teigia, jog praeitis turėjo lūkesčių: apie mus buvo galvojama. Ligi šiol mūsų valioje išlikęs moralės klausimas, reikalaujantis egzistencinio apsisprendimo – ar atsigręžiam, kai šaukia? Didikas Kristupas Radvila kadaise rašė instrukcijas, kaip jo vaikai turėtų valdovui tarnauti garbingai, veikliai – tai šiandien aktualu ir mums. Vadovautasi principu Tendit in ardua virtus – dorybė kreipia į aukštybes. Radvila yra mėginęs reformuoti Respubliką gan ankstyvu laikotarpiu: 1624 m. jis išplatino diskursą apie Livonijos karą su švedais; rūpinosi Livonija, kreipėsi į visuomenę, kaip reformuoti abiejų tautų valstybę. Pasak jo, negalima nubraukti to, ką protėviai yra mums palikę. Laisvai tautai tvarkytis daug sunkiau, negu nelaisvai; bet dėl to neturime išsižadėti savo laisvės, o valdovas privalo būti su kariais. Jis išskyrė kelis įdomius punktus: pirma, mes neišnaudojam gamtos duotų sąlygų – jūros kaimynystė, o netvarkomi žemaičių, prūsų uostai. Derėtų pulti švedus, o ne nuo jų gintis; pati gamta mums liepė būti jūros valstybe. Antra, nemokame elgtis su kaimynais: net „baidyklę Maskvą“ reikia padaryti savo priešo priešu. Trečia, turime žiūrėti savo liaudies, valstiečių. Mat Radvilos gynė laisvos skirtingų konfesijų, skirtingų pažiūrų Lietuvos sampratą – tokią, kokia radosi Žygimanto Augusto laikais.

Dr. Deimantas Karvelis (VPU), nustebinęs ne vien intriguojančiu pranešimo turiniu, bet ir puikia retorika, oratoriniu talentu – kalbėjo apie tai, jog mums iš savo pasaulėlio kartais sunku įvertinti tokio kalibro giminės sprendimus, mat ne visada suvokiam net jų valdų dydį. Didikų Radvilų dėka lenkų istorikai Lietuvą yra vadinę ,,provincijos triumfo šalimi“. Kristupas Radvila Antrasis, anot prelegento – savotiškas Petras Pirmasis Lietuvoje. Kėdainiai, Biržai buvo laikomi uostais – laivyba vyko upėmis. Prancūzija, Vokietija (nors vokiečių Kristupas Radvila nemėgo, veikiausiai dėl kokios nors studijų metų trauminės patirties), Nyderlandai jam reiškė autoritetus, iš kurių dera mokytis. Biržų apylinkėse net buvo įkurtas žvėrynas; itin rūpintasi ekonominiu pranašumu. Radvilos pasižymėjo progresyviu mąstymu, ieškojo valstybei praktinės naudos – įsigijo Europoje pagamintą nardymo kostiumą ir iš nuskendusių laivų traukė patrankas, mat tai pigiau atsiėjo, negu iš naujo jas išlieti. Darbininkai buvo imami iš valstiečių tik samdos principu, dvarų valdytojams nuolat rašyti laiškai su nurodymais. Protestantiška linijos šaka XVII a. pabaigoje baigėsi, tačiau XVII a. pirmoje pusėje buvo įdiegtos vesternizacijos galimybės.

Dr. Brigita Speičytė (VU, LLTI) apžvelgė Onos Radvilaitės-Mostovskos, Dionizo Poškos kartos rašytojos, prozą. XIX a. Radvilų giminės rašytojų yra buvę ir daugiau: tapytojas J. Rustemas dirbo O. Radvilaitės dvare, ir ji pas jį mokėsi tapybos. Išlikęs jos portretas su teptuku ir palete, tapytas J. Rustemo: jis lyg ir sufleruoja, kad rašymas nelaikomas pagrindine veikla (feministinis aspektas būtų atskira tema). O. Radvilaitės personalija ryški ir tuo, jog ji dalyvavo pirmajame populiariosios prozos leidybos projekte, inicijuotame Zavadskio. Dvaro pramogų terpė neatsiejama nuo mėgėjiškų menų, todėl ji nusprendė tekstus, rašytus sau ir namiškiams, pasiūlyti publikai. Išėjo trys tomeliai, istorinis romanas „Astolda“ – jame vaizduojama vienos Radvilų giminės moters istorija, kuri visiškai atitinka A. Mickevičiaus „Gražinos“ siužetą. Išskirtinis laiškas Zavadskiui dėl korektūrų: iš jo sužinome, kad autorė bijojo kritikos, norėjo slapyvardžio. XIX a. pradžia pasižymėjo kritinio diskurso įtaka, ribojusia rašymo malonumą, kuris O. Radvilaitę ir inspiravo. Ji pragmatiškai vertino literatūros lauką – ėmėsi žanrų, kurių dar nebuvo: rašė gotikinę ir istorinę prozą (Ann Radcliffe – to paties laikotarpio anglų literatūros gotikinės prozos autorė: jų tekstus galima būtų lyginti).

Vėliau vykusioje tradicinėje „studentų pievoje“ Ūla Ambrasaitė (VU) kalbėjo apie ikonoklastinius protestantų pranešimus, žodį priešpastatančius atvaizdui. Įdomi tema, išdalintoje vaizduojamoje medžiagoje katalikiškų šventyklų interjerai savo pretenzingumu prilyginami SPA centrams. Gintarė Petuchovaitė (VU) apžvelgė K. J. Vaišnoravičiaus ir T. Bilevičiaus dienoraščius. XVII a. keliautojo mentalitetas per šiuos du rašytinius dokumentus dalijasi į du tipus – piligrimo ir turisto. Donatas Šinkūnas (VDU) kalbėjo gan madinga tema, provokuojančia tiek jaunimą, tiek vyresniuosius: apie nacionalizmo sampratas ir perspektyvas globalėjančiame pasaulyje. Ir nors pranešimas visus išjudino, sukeldamas daug vakarinės polemikos, man asmeniškai šie įvairiose erdvėse cirkuliuojantys ginčai jau gerokai nusibodę, galbūt sugadinti niekada niekuo nepatikrinamų pseudoargumentų bei maksimalaus jaunatviško įkarščio.

Atidarius biržietiško alaus statinę, prasidėjo diskusija-vakaronė „Literatūra ir alus“. Čia Mindaugas Kvietkauskas trumpai nusakė alaus, atsiradusio sulig žemdirbyste, poveikį kultūrai: ne vien mitologijos, religijos, bet ir literatūros dominantėms. Vigmantas Butkus pacitavo kelis teminius autorius, kuriuos publikai teko atspėti: alų niekinantį Nietzschę, poetiškąjį Katiliškį, netikėtai bohemišką Platelį, latvių poetą Knutą Skujenieką – už tai atspėjusieji laimėjo jo drauge su Rūta Stankuviene sudarytą knygą „Alus lietuvių kultūroje“. Darius Kuolys išsakė bravūrišką, sakyčiau, netgi kiek radvilišką mintį: lietuviai turi gerti ne alų, vyną, degtinę ar kitus gėrimus, kurie yra primesti svetimų kultūrų, o midų, kad sukurtų civilizaciją. Todėl reiktų surasti kultūrinį herojų, kuris akimoju tą gėrimą išpopuliarintų visuomenėje, pasinaudodamas kokiu nors, kad ir simuliatyviu, mitu. Poetė Aušra Kaziliūnaitė leptelėjo, esą reiktų midų atpiginti, susirūpinti jo rinkodara; šiomis idėjomis likau absoliučiai sužavėta – juk lietuviai, bent jau humanitarai, galėtų piktybiškai midaus klausimu susivienyti ir išmokti iš principo gerti šį gan neskanų, saldoką gėrimą, kuris, kaip vėliau patikrinau stambiame prekybos centre, iš tikrųjų yra brangi, vien turizmu tesuinteresuota prekė.

Kitą dieną klausėmės dr. Jurgos Jonutytės (VDU) pranešimo – apie karo ir pokario atmintis ir pateikėjų interpretacijas. Atmintis yra socialus dalykas: kaip ji užfiksuoja, taip ir lieka. Todėl bene svarbesni tampa klausimai, ne atsakymai; tarpinė būsena tarp užmaršties ir atminties, jusliniai vaizdiniai – garsas, kvapas, vaizdas. D. Gailienės atlikti tyrimai rodo, kad jeigu trauminės patirtys nesitransformuoja, jos gali keisti visos giminės savimonę. Atminties terpė gali būti palanki rastis minties artikuliacijoms. Trauminės patirtys gali gyti per pasakojimą. Pavyzdžiui, Pirčiupių atvejis: vengiama ideologinio aiškinimo, nes vengiama nelaimės – tos patirtys per skaudžios. Liudininkų pasakojimuose cirkuliuoja vaizdiniai – dūmų, jų kvapo. Prelegentė papasakojo atvejį, kai pateikėjai po kurio laiko nori dar kartą papasakoti, perpasakoti įvykius. Tokį pasakojimo logikos keitimą galima būtų sieti su jų permąstymu; vertybė yra gebėjimas kartais nesusitapatinti su daugiskaita.

Seminarą labai pagyvino svečias, panevėžietis Romas Kaunietis, dar sovietmečiu pradėjęs rinkti partizanų atsiminimus ir LLTI padovanojęs daug vertingos dokumentinės medžiagos. Į studentų klausimus jis reagavo ypač šiltai, pasidalino praktiniais medžiagos rinkimo niuansais, papasakojo nutikimų iš to laiko.

Doc. dr. Vigmantas Butkus (ŠU, LLTI) pristatė Biržų krašto poezijos rinktinę „Poezijos sparno paliesti“ – diskursą, kuris, jo manymu, nusipelno sociokultūrinio-antropologinio tyrinėjimo. Nors terminas „grafomanija“ turbūt vengtinas, šiuo atveju reikėtų sakyti „mėgėjiškumas“ – pristatytoji lektūra yra gan populiari, ją sunku gauti Biržų krašto bibliotekose. Profesionalumo kriterijus sudarytojams visai neegzistuoja – gimtinę adoruojančius eilėraščius sieja keli vienijantys aspektai (dažniausiai gamtiniai-geografiniai; keista, jog protestantizmas nelabai). V. Butkus nuosekliau apsistojo ties analizės vertu „gražių žodžių“ reiškiniu: klišių rinkinių, teikiančių duoklę neva patriotiniams, bendruomeniniams ar šeimos jausmams.

Dr. Rimantas Kmita (VU, LLTI) ėmėsi iš pažiūros nerimtos temos „Futbolas ir literatūra“; pradedančio sociologo žvilgsniu jis konstatavo, kad FIFA įdėjo nemažai pastangų tam žaidimui humanizuoti (vien ko verti toleranciją skatinantys siužetai prieš rungtynes). Nelauktas sugretinimas su literatūra: literatūroje (kuri, berods, irgi yra žaidimas, bent jau gadameriška prasme) neįmanoma taip techniškai, su švilpukais ir baudomis, įvertinti kūrinį. Knygų autorių kontraktų grožį, priešingai negu futbolo žaidėjų, svarstome retai. Tačiau, tarkime, Hario Poterio ženklas kainuoja bilijonus dolerių, taigi neaišku, kas akumuliuoja daugiau pinigų – futbolas ar literatūra.

Studentų fronte įsitvyrojo „maištininkų“ tema: antrakursis Saulius Vasiliauskas (VPU), pedagoginio lituanistų entuziastas ir literatų laikraštėlio „Žosmė“ redaktorius, priminė visiems Kazio Binkio gyvenimo faktus. Regina Šiurytė-Šimulienė (KU) aptarė Prometėjo maištą E. Mieželaičio kūryboje ir autobiografijoje; šis pranešimas taipogi sukėlė prieštaravimų, ypač iš vyresniųjų stovyklos, sovietmečio grimasas dar mačiusių savo akimis. Tačiau įdomiausia dalis buvo ekskursija po Biržus ir jų apylinkes: Aušra Kaziliūnaitė ant ežero kranto paskaitė esė gimtajam miestui, tada aplankėme žymesnes vietas (Astravo Tiškevičių rūmus, Biržų pilį, Radvilų dvarvietes) ir memorialinį Kazio Binkio muziejų. Muziejus visiems paliko daug įspūdžių – spalvinga, ekstravagantiška keturvėjininko biografija, verta meninio filmo. Gal net Učitelio „Jo žmonos dienoraščio“ stiliuje.

Kitą rytą po rugpjūtinės gegužinės visiems buvo sunkoka, tačiau studentai kalbėjo rimtomis temomis: Simona Grudžinskaitė (ŠU) aptarė laiką Jono Meko dienoraščiuose (pradėdama nuo augustiniškosios laiko sampratos); Rūta Baltušienė (VDU) sukėlė polemiką, ragindama ieškoti adaptyvių skaitymo populiarinimo formų. Neringa Butnoriūtė (VDU) kalbėjo apie poezijos mokyklą „Nemune“, imtinai sovietmečio laikotarpiu – ten būta mažiau cenzūros. Kvadratinius žurnalus su erotinėmis fotografijomis pamena visi; „Nemunas“ garsėjo už kitus kultūros leidinius liberalesne dvasia. Tik po Kalantos susideginimo redakcijai pasiūlyta išsikraustyti į Vilnių, imtasi kruopščiau cenzūruoti tekstus.

Baigiamojoje diskusijoje M. Kvietkauskas ragino akademinį jaunimą iniciatyvoms ir atsakomybei – bendradarbiauti, siūlyti idėjas, kritikuoti. Kasmet laukiama tarpdisciplininių aspektų, kviečiami skirtingų humanitarinių sričių specialistai. Svarstyta, kaip patobulinti šio renginio organizaciją, tačiau ji, mano galva, ir taip yra pakankamai gera; Salos yra vasaros seminaras, todėl būtina, kad studentija pasijaustų neoficialioje aplinkoje, drįstų reikšti savo mintis, nebijodama konferencijų konkurencijos ir įprastos akademinės disciplinos. Natūralu, kad iš jaunimo tikimasi drąsos, bravūros, polėkio; už šias troškimo pažinti savybes atleidžiamos net perdėtos ambicijos ir mokykliškumas.

Išvažiuojant į galvą kažkodėl atėjo atviruko metafora. Kaip nuotraukoje įstingsta praeitis, o atviruke – pranešimas apie vietovaizdį, taip susitikimai su bendraminčiais kartais įstingdo ateitį, kuria reikėtų rūpintis. Beveik žinant, jog lūkesčiai gali atsigręžti, vieną dieną taipogi išsiųsdami mums kelionės ir patvirtinimo atviruką. Kad atsiminė, matė tolimus veidus, galvojo.

Nuotraukos – Jurgitos Butkytės