2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Mt 22, 1–14 „Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“

2010-08-19
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams pasakė palyginimą:

„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.

Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.

Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.

Kiti skaitiniai: Ez 36, 23–28; Ps 51


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Pripažinkime, kad šiandien Evangelijos ištrauka sudėtinga. Karalius lyg ir geranoriškas, surenka visus iš kryžkelių, galėtume suprasti, kad ir vargšus, ir namų neturinčius, bet štai vienas iš atėjusiųjų neturi vestuvių drabužio ir yra išmetamas laukan. Tačiau laimė, jog tai – karaliaus elgesys, kur nepaisant minimos Dievo karalystės įvaizdžio, Dievas taip nepasielgtų. Jis neišmestų neturinčiojo vestuvinio apdaro.

Vestuvinis pokylis yra tam tikra aliuzija į Eucharistiją. Į ją kviečiami visi, nors gerai žinome Bažnyčios istorinę praeitį, kai patys skurdžiausieji ir mažiausiai parapijai naudingi žmonės, būdavo kažkur bažnyčios gale ar net prieangyje, o priekyje įsitaisydavo kilmingieji, kurie žibėdavo savo brangakmeniais nusagstytais rūbais, bet ne širdies atvirumu Dievui, nors taip pat privalome pripažinti, kad tarp jų tikrai buvo šventų žmonių, kaip kad mūsų karalaitis Kazimieras ir kiti. Ir štai šiandien, kai Karalius vis dar kviečia į vestuvinį pokylį į savo Sūnaus Avinėlio vestuvinį pokylį, kilmingieji tam tiesiog neturi laiko, nors šiandien gal labiau sakytume turtingieji ir įtakingieji pasaulio žmonės. Kiek jų yra mūsų parapijose? O dauguma yra paprasti, dažnai pavargę žmonės, kurie išties Viešpaties Vestuvėse ieško Mylimojo, ieško tikrojo jo veido, o ne tik prisivalgymo.

Privalome sustoti ir prie tų, kurie karaliaus kviesti nuėjo dirbti kitų darbų, kiekvienas savais reikalais. Čia mes turime turėti prieš akis sekmadienio Eucharistiją, bendruomenės gimimo ir gyvybės pasisėmimo centrą bei šaltinį, prasiveržiantį iš Dievo. Ir drauge turime suvokti, jog tie, kurie sekmadienio nelaiko atspirties diena, kurie maldoje nepasitaria su Viešpačiu, kurie dirba sunkius ir nebūtinus fizinius darbus, niekada neišgyvens gyvenimo palaimos, nes Viešpaties diena jiems bus lygiai tokia pat rutininė, kaip ir kitos savaitės dienos. Žmogus, kuris nešvenčia sekmadienio, – tiesiog nemyli pats savęs ir save alina, kaip instinktyviai besisukantį daiktą. Sekmadienis – Vestuvių pobūvis su Viešpačiu kvepiančiu naują viltį pilkoje neviltyje, naują prasmę beprasmiame gyvenimo greitkelyje, naują mūsų pačių grožį pasaulio blizgančiame fone. O drauge Jaunikis mus čia pavaišina tokia duona ir vynu, kurių nėra niekur kitur. Atsiliepti į karaliaus kvietimą – eiti į vestuves – tai mylėti save ir gyvenimą, sugebėti pakelti žvilgsį į prinokusį žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pamatyti ražienų šepetėlius, išgirsti į rudenėjančią žolę bumpsinčių obuolių juoką. Be vestuvinio sustojimo visa tai tiesiog neįmanoma.

Na ir galiausiai pamąstykime apie šokiruojamą karaliaus elgesį, kai jis išmeta tą žmogų, kuris neturi vestuvių drabužio. Kas yra vestuvių drabužis? Tai žmogaus siela, jo tyra ir atgaila nuvalyta širdis. O kur jį įsigyti? Jie dovanai dalijami Didžiojo penktadienio gatvėje esančioje Gailestingumo parduotuvėje, Avinėlio Krauju išbalintų apsiaustų skyriuje.

Gražaus Jums vestuvių pokylio. Nepražiopsokite šios progos švęsti. Švęsti patį gyvenimą.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

ramune27 2010-08-19 18:52

perskaicius sia Sv. Rasto dali nemasciau apie Sekmadienio sventima, kaip kad kunigas komentuoja, nors idomu. man sis palyginimas sukele mintis apie tikejimo dovana ir jos priemima. juk ne kiekvienas su ja gimstame, o, daugelis, kurie ja gauna, jos nenori priimti ir atmeta.

>Opa, ar ispazintis yra tikra sirdies atgaila? ar visais atvejais? argi nera tokiu, kurie ispazinti atlieka kaip pareiga ir gaudami kunigo isrisima, daugiau neatgailauja Dievui? ir argi as nevertas komunijos jei parkrites ant keliu su visa sirdimi meldziu Tevo atleidimo?

Roma 2010-08-19 11:32

Panašu, kad Dievas mato ne taip kaip žmogus. Jis žiūri į širdį. Ir mes turime tapti į Jį panašūs. Žiūrėti į Jį per savo širdies plotą.. Mes juk žinome, kad plika žmogaus akis daugelio dalykų nerodo. Daugelio tikrai esančių. Ir mūsų žinojimas su matymu nevisada susieina. Gražią saulėtą dieną galime matyti siaurą mėnulio debesėlį danguje. Juk neperdedu. Bet mėnulis tikrai nėra debesėlis ir juolab ne ruoželinis.

Į saulę žiūrėdamas žmogus užsideda patamsintus akinius, kad geriau matytų, o kai skaito - juos nusiima, kad geriau matytų, o kokį užtemimą stebėdamas prisidengia akis RAUDONU stiklu. Į akinančią šviesą mes negalime žiūrėti, nes jos mums per daug. Šventajame Rašte parašyta, kad jei kas išvysta Dievą - turi mirti. O iš tiesų nuodėmė turi numirti. Ji negali stovėti prieš Viešpaties Veidą. Todėl Jis prie mūsų Pats priartėja per Savo Sūnų. Kad per Jį galėtume pamatyti Dievą. Nes Jame esame jau numirę ir prisikėlę su kitokiu regėjimu. Dievo vaikų. Todėl daugiau numirti mums nebereikia. Belieka tik švęsti :)

Salve 2010-08-19 10:43

>Opa.. Jeigu "palyginime žodžiai apie karalių ir yra apie Dangaus karalystės Karalių" , tai nesuprantu, kaip derinasi absoliuti Meilė ir žiaurus nuosprendis surišti rankas ir kojas ir išmesti į tamsybes. Argi Dievas baudžia?

antanas 2010-08-19 09:52

„Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“ „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Patikėkit,nusidėjėliai! Mes jau esam išmesti laukan į tamsybes. Ir tik čia, Žemėje, yra verksmas ir dantų griežimas. Nebijokit, blogiau nebus!

"Tėve Mūsų, kuris esi Danguje..." Tai Kristaus žodžiai!!!

opa 2010-08-19 09:00

Ar ne per švelniai pasakyta, kad "Jie dovanai dalijami Didžiojo penktadienio gatvėje esančioje Gailestingumo parduotuvėje, Avinėlio Krauju išbalintų apsiaustų skyriuje"? Ar neatsitiks greitai Lietuvoje kaip Amerikoje, kad žmonės Komunijos eis be išpažinties ir nuodėmės sąvoka išvis atkris? Man rodos, va šis pipiriukas tekste (apie vestuvių drabužį) ir yra šiandien svarbiausias, nes atgaila - dalykėlis ne iš lengvųjų, o Jėzaus palyginime žodžiai apie karalių ir yra apie Dangaus karalystės Karalių.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (5)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.