Šį kartą „Muzikoje iš rūsio” rasite šiek tiek teatro ir muzikos sąjungos dvelksmo.

Klausant kauniečių „Comedia D’el Arte”, mintis apima melancholija.

Nuoširdūs ir stebinantys „Comedia D’el Arte” dainose pasakoja savo išgyvenimus, o scenoje juos stengiasi perteikti įtraukdami šiek tiek teatro.

Apie grupę, muziką, teatrą ir Lietuvos muzikinės padangės sunkumus pasakojo vienas „Comedia D’el Arte” kūrėjų, vokalistas Optura, scenoje pavirstantis į paslaptingąjį Arlekiną.

Kuo Jus patraukė muzika, kaip tapote grupe?

Iki „Comedios” buvo dar kelios grupes, kurių branduolys buvome mes kartu su Wendigo Miranda – grupės būgnininku. Susitikome, kai mums buvo po keturiolika metų savo gimtajame Šeduvos miestelyje. Viskas klostėsi natūraliai, juk jokios veiklos tame mažame miestelyje nebuvo, o „trintis” su kaimo „gezais” nesinorėjo.

Be abejo, abu turėjome polinkį muzikai, tad labai greitai nusprendėme: tai yra mūsų gyvenimo kelias.

Pirmoji grupė buvo „Juodoji Našlė”, aš grojau akustine gitara, o Wendigo Miranda – savadarbiais būgnais.

Kiek vėliau, namie pasirodžius kompiuteriui ir gavus muzikos kūrimo programą, ilgai puoselėjome darkwave stiliaus grupę „Sutemos”, o „Comedia” – natūralus kūrybinės raidos žingsnis. 2005-aisiais, pavasarį, važiuodami troleibusu Kaune, nusprendėme, reikia groti su gyva grupe kažką įdomesnio ir teatrališko. Nebaigus maršruto, jau buvo sugalvotas ir grupės pavadinimas. Tada rinkome muzikantus, bet dėl nesutarimų ar kitokių veiksnių visada pasilikdavome dviese.

Nuo 2007-ųjų susikūrė pastovi grupės sudėtis, kuri prieš kelis mėnesius subyrėjo.

Gaila, bet dėl ne pačių geriausių sąlygų teko padaryti šį sprendimą.

Nuo šiol būsime duetas, kuriam talkins formuojamas dukterinis kolektyvas „The Melancholy Orchestra”. Taip išvengsime eilinio „Comedia d'el Arte” byrėjimo.

Jūsų pavadinimas įdomus. „Commedia dell'arte” italų kalba reiškia profesionalaus teatro formą, atsiradusią XVI a. viduryje, tačiau Jūsų pavadinimo gramatika šiek tiek pakeista – „Comedia D'el Arte. Kodėl pasirinkote šį pavadinimą ir kodėl taip pakeitėte sąvokos gramatiką?

Tai buvo liaudies teatras, persmelktas ironijos tuometiniam visuomeniniam gyvenimui. Pavadinimą pakeitėme kaip aliuziją į „Commedia dell’arte”, tačiau pasilikome sau teisę atitolti nuo originalo, nes esame muzikinė grupė, o ne teatro trupė, tiesiog su polinkiu į teatrališkumą.

Taigi... Kiek teatro yra Jūsų muzikoje?

Yra tiek, kiek reikia gyviems pasirodymams, sustiprinti įspūdžiui. Man pačiam nelabai patinka, kai į sceną einama taip, kaip į gatvę ar į darbą. Vienodai svarbu muzika, tekstai ir vizualinis pateikimas.

Papasakokite daugiau apie savo žanrą. Ar Lietuvoje yra panašių grupių? Kodėl jį pasirinkote? Kuo jis Jus patraukė tarp visų kitų?

Aš negalėčiau įvardyti mūsų žanro, ir, tiesą pasakius, nelabai norėčiau tai daryti. Mes pradėjome groti gothic renginiuose, ir ta etiketė ne kartą yra sutrukdžiusi.

Nemažą klausytojų dalį atbaido stereotipas. Mes tiesiog – alternatyvi grupė. Į tai, ką darome scenoje, reikėtų žvelgti kaip į vaidinimą, kuris kiekvieną kartą vis kitoks. Nedėkite mums jokių etikečių.

Lietuvoje nesenai atsirado panašaus pobūdžio grupė – „Dancing Crow”. Esame puikūs draugai ir vieni kitus vadiname pusbroliais. Žinau, kad su jais tikrai padarysime ką nors bendra.

Na, o tokį teatro žanrą pasirinkome todėl, kad jis duoda daug laisvės vaidybai, ironijai, vaikiškumui – tai yra žaidimas.

Apie ką sukasi Jūsų dainų tekstai? Savo „Myspace” rašote, jog Jūsų įkvėpimo šaltiniai yra „gili asmeninė Arlekino, gyvenančio viduje, patirtis“. Kas tai? Kas yra Arlekinas? Kuo jis ypatingas Jūsų muzikoje? Ar tai yra kurio nors grupės nario personažas? Papasakokite. Teatre kiekvienas vaidina savo personažą...

Dainų tekstai yra įvairūs asmeniniai išgyvenimai. Arlekino personažas scenoje priklauso man. Jų būna įvairių: galiu būti piktasis Arlekinas ir šaipytis iš gyvenimo, aplinkos, galiu būti liūdnasis įsimylėjelis Pjero. Apskritai Arlekinas yra labai spalvinga ir įvairiapusė asmenybė, jis gali būti kuo nori, dažnai jis net neturi lyties.

Ir originaliajame „Commedia dell’arte” nebuvo skirtumo, kas vaidina Arlekiną – ar vyras ar moteris. Asmeniškai man, jis ypatingas savo sugebėjimu prisitaikyti visur, išgyventi visose situacijose ir rasti kažką gero ar naudingo net blogiausiu atveju.

Kaip teatre kiekvienas turi savo vaidmenį, taip ir mes įkūnijame sau tinkantį personažą.

Ar jūsų grupė turi savo tikslą, kurio link einate, ar tiesiog darote tai, kas jums patinka?

Mes darome, kas mums patinka, turėdami tikslą tobulėti. Tiesiog negalime gyventi be muzikos. Man kūryba yra gyvenimo variklis.

Ar sunku Lietuvoje būti muzikantu (ypač – nekomerciniu)? Ar grupės nariai turi kitų darbų, ar pragyvenate iš muzikos? Jei taip, ar nemanote, jog tai trukdo visiškai atsiduoti muzikai? Kaip suderinate?

Deja, sunku. Pas mus per maža scena. Dažniausiai tai, kiek investuojame vaizdui scenoje, neatsiperka. Todėl, be abejo, turime darbus ir ne tik nepragyvename iš muzikos, bet aukojame savo pinigus, kad padarytumėme bent minimalų šou, tiek kiek leidžia mūsų finansai.

Tokia situacija trukdo visiškai atsiduoti kūrybai, tačiau toks mūsų gyvenimas: deriname, kaip galime, kiek turime laiko ir jėgų.

Daugelis žmonių mano, jog jei nekomercinis muzikantas pradeda gyventi iš muzikos, jis parsiduoda. Ar sutinkate su tuo, o gal tai tik dar viena tuščia frazė?

Aš su tuo nesutinku. Pasaulyje pilna gerų grupių, kurių honorarai kartais siekia iki milijono, tačiau juk tai nereiškia, kad grupė parsidavė.

Labai šaunu, jei gera grupė to pasiekė, ji gali investuoti į puikius šou, į geriausios kokybės įrašus.

Gal žmonės iš pavydo taip sako. Svarbu daryti tai, kas patinka, o jei tai dar ir neša pelną – labai puiku.

Be abejo, būna, kai iš kokios alternatyvios grupės padaro komercinį produktą, tačiau ne visada jis skamba blogiau nei prieš tai.

Dabar papasakokite apie savo grupės pasiekimus, kurie Jums asmeniškai yra svarbiausi? Kuo labiausiai didžiuojatės?

Kiekvienas koncertas yra tam tikras malonus pasiekimas. Be abejo, labai smagu, kad grojome festivalyje „Kunigunda Lunaria”, džiaugsmo teikė ir tai, kad gavome metų gothic grupės apdovanojimą „A.lt Apdovanojimuose”, labai smagu buvo groti Rygoje, laimėjome „Delfi” klipą.

Didžiausias pasiekimas – trys Belgijos radijo stotys įtraukė kelias dainas į savo grojaraštį. Visada malonu sulaukti gerų žodžių ir klausytojų palaikymo.

Kokie artimiausi Jūsų planai?

Artimiausiuose planuose – albumas ir emigravimas iš Lietuvos. Turime kelis pasiūlymus iš didelių šalių rinkos. Kai tik paaiškės, kur geriausios sąlygos, iškart išvažiuosime.

Deja, Lietuvoje per maža rinka ir prasta finansinė situacija tam, kad pavyktų įsirašyti albumą ir pateikti visas savo idėjas.

Comedia D'el Arte „Lies“

Kalbėjosi Goda Raibytė