Tarp žodžių turistas ir keliautojas yra labai didelis skirtumas, nors žodyne jie tikriausiai įvardijami kaip sinonimai. Keliautojams jaučiame pagarbą, jie lyg kokie mitologiniai herojai, kovojantys su personifikuotomis mūsų baimėmis ir kompleksais. Žymime žodį „keliavimas“ prie pomėgių kokiose nors interneto anketose – virtualiuose savo pasuose. Turistų tuo tarpu niekas nemėgsta, apie juos kalbama su pašaipa, geriausiu atveju atlaidžia ironija.

Turistus tikriausiai reikėtų sieti su populiariąja kultūra, vartojimo kultu, jiems gražios vietos pateikiamos lyg išdarinėta žuvis ant lėkštutės. Gražus turistams irgi nebūtinai reiškia tą patį, ką reiškia keliautojams. Gražus daugeliui – ne charakteringas, savitas, originalus, bet atitinkantis tam tikras susiformuotas schemas, dažniausiai prasilenkiančias su išlavintu skoniu. Turistinės kelionės masiškai štampuojamos tartum Kinijoje gaminami suvenyrai su Venecijos vaizdais, lankytinų vietų sąrašas griežtai prižiūrimas, normuojamas ir bent maždaug numanomas visiems. Paryžiuje privaloma nusifotografuoti su Eifelio bokštu fone, pamatyti Moną Lizą, pereiti Eliziejaus laukus, primėtyti monetų į fontanus, kad sugrįžtum. Turistai mintyse, ko gero, dėliojasi pliusiukus prie įvykdytų užduočių, kurias azartiškai įveikia net patys gerai nesuprasdami, kodėl. Na, nes visi juk atvykę į Paryžių turi pamatyti Moną Lizą! Sumoki ir greitai bei lengvai gauni tau išrinktus skaniausius kąsnelius. Visa kita, kas nešvaru, nepatogu, nemalonu lekia į šiukšlių dėžę. Bet be keliavimo sunkumų, rūpesčių, netikėtumų ir nusivylimų netenki ir vieno svarbiausių kelionės atributų – atradimo džiaugsmo. Lyg koks Kolumbo sindromas – noras surasti ir pamatyti atokias, beveik nežinomas, bet ne ką prastesnes, nei tos iš turistinių katalogų, vietas. O suradus, ir dar be masės jas apspitusių žmonių, su fotoaparatais ant kaklo, be suvenyrų pardavėjų ir nublizgintų paviršių, nebe taip odą graužia ir kūną aplipęs prakaitas.

Keliaujant gražus ir svarbus jau vien pats procesas – ne pasiekti tašką B iš taško A, bet tiesė, kreivė ar net apskritimas, kurį reikia įveikti pakeliui. Toje kreivėje lieki vienas su savo mintimis ir nori nenori apmąstai dalykus, kurie kasdienybės rūpesčiuose nusviedžiami į šalį. Paradoksalu, bet judėdamas sustoji. Priešais iškylantys ir tuoj pat vėl už nugaros liekantys vaizdai veikia lyg koks jogos seansas, išvalantis sąmonę.

Kuo daugiau keliauji – tuo labiau priartėji prie savęs. Kuo daugiau vietų pažįsti, tuo pažįstamesnis ir suprantamesnis tampa šis pasaulis. Arba galbūt vis lengviau susitaikai su mintimi, kad nieko galutinai pažinti ir suprasti taip ir neįmanoma.

Keliautojas, kelias, kelionė – visi šie žodžiai puikiai tinka gyvenimo ir kitų abstrakčių sąvokų metaforoms. Gal dėl to keliavimas taip ir žavi – nes tai lyg spalvota, trimatė mūsų gyvenimo, kurio didžioji dalis, ko gero, įvyksta smegenų ląstelėse, iliustracija. Čia aiškesni matai – metrai, kilometrai, mylios. Net ir laiko atstumai tampa kone vizualūs, rašytini į kelionės dienoraštį: tą dieną pamačiau tą, aplankiau aną, pabuvau ten ir ten. Tuo tarpu gyvenant sėsliai, nuolat jauti spaudimą aiškintis, ar neiššvaistei šiandien savo laiko veltui? Kur buvai, ką nuveikei, ką nudirbai, kiek uždirbai? Kaip išmatuoti kelionę atminties ir vaizduotės keliais, su tušinuku rankoje (dabar jau greičiau kompiuterio klaviatiūra), už lango skleidžiantis lietuviškam sodui, ant stalo garuojant čiobrelių arbatai arba kad ir be nė vieno iš šių vizualiai iliustratyvių atributų. Kelionę, nepajudant iš vietos, užmerktomis ar atmerktomis akimis, už kurių bėgioja ar slenka minutės, valandos, dienos – kasdieninių mūsų kelionių metrai ir kilometrai.

O be to, kiekvieną rytą pabudę iš naujo renkamės – būti šiame gyvenime turistais ar keliautojais.