Padėkos kalbų, ypač kai jos sakomos ekspromtu, problema yra ta, kad jose labai paprasta ką nors netyčia praleisti. Vos tik atsisėdęs, pasijunti tarsi grimztum į dugną, nes staiga prisimeni, kad visiškai pamiršai paminėti kažką itin svarbaus.

Būtent tuo būtų galima mėginti teisinti popiežių Benediktą XVI. Kad naujojoje vaikams skirtoje knygoje „Gli Amici di Gesù“ („Jėzaus draugai“, kol kas išleistoje tik itališkai) jis nepamini Marijos Magdalietės, galėtų būti viena tokių klaidų, kokių pasitaiko visų mūsų gyvenime. Popiežius yra užsiėmęs žmogus. Tad galbūt tai nieko nereiškia.

Tačiau tenka prisiminti, kad popiežiai Marijai Magdalietei ne visuomet būdavo kilniaširdiški. Būtent popiežiui Grigaliui Didžiajam 591 m. pirmajam kilo mintis, kad ji galėjusi būti prostitutė, nors Biblijoje tam nėra nė menkiausio įrodymo. Skaitydamas Bibliją, ypač šv. Jono pasakojimą apie prisikėlimą, pastebiu, kad Marija Magdalietė kaip tik atrodo tarsi vyriausioji kunigė, visos kunigijos pavyzdys. 

Tokio traktavimo pagrindas glūdi daugelio įžvelgiamuose Kritaus kapo ir Jeruzalės šventyklos Šventų švenčiausiosios panašumuose. Šventų švenčiausioji yra svarbiausia šventyklos patalpa, kurioje Dievas pasireiškia žemėje.

Šventų švenčiausiąją saugo du angelai, ant jos sienų pavaizduotas Rojaus sodas. Į ją įeiti galima tik vyriausiajam kunigui ir tik Permaldavimo dieną. Tai buvo arčiausia, kiek žmogus – be abejo, vyras – galėjo prisiartinti prie Dievo. Moterys, pavyzdžiui, buvo laikomos per ganėtiną atstumą, iš esmės šventykloje jos lankydavosi tik moterų kieme.

Evangelijoje pagal Joną tuščias kapas akivaizdžiai panašus į Šventų švenčiausiąją. Jį supo sodas, prie kapo buvo du angelai, po vieną iš abiejų pusių. Tačiau tai nėra tiesiog tuščia patalpa, o vieta, kurioje apsireiškia didžioji Dievo tiesa: meilė stipresnė už mirtį. O pirmuoju šios tiesos liudytoju tapęs žmogus yra šio naujojo apreiškimo vyriausiasis kunigas, Marija Magdalietė. Rytų Bažnyčios ją vadina apaštalų apaštale.

Savo ašarų ir drąsios ištikimybės Kristui – ištikimybės, kuria pranoko pabėgusius vyrus, – dėka ji pamatė Dievo vidinio gyvenimo tiesą. Deja, daug kas Bažnyčioje šio liudijimo labai nenorėjo matyti. Kai kas vis dar nenori iki šiol.

„Church Times“, 2010 08 06, vertė Kęstutis Pulokas