Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas Mt 22, 34–40 „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“.
Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
Jėzus jam atsakė: „'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą, kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
Kiti skaitiniai: Ez 37, 1–14; Ps 197
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis
Nors fariziejai užduoda Jėzui klausimą, mėgindami jį, jie užduoda esminį klausimą ir gauna esminį atsakymą. Jei ne fariziejų bandymai, gal neturėtume jo užrašyto Naujajame Testamente. O dabar turime. Tik ar tai mums teikia laimę, ar kelia nerimą ir erzina? Tikriausiai tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ir kiek tikėjimo yra mūsų gyvenime.
Įdomu ir tai, kad Įstatymo mokytojas ir Jėzų pavadina mokytoju. Gal tai reiškia, kad jis slaptoje širdies kertėje jį tokiu laikė ir pripažino Mesiju, bet dėl savo gyvenimo patogumo nenorėjo atsisakyti jau pažįstamo gyvenimo būdo ir stiliaus. Jei taip, tai fariziejus ne visiškai suprato Jėzų. O ir jo klausimas yra apie buvimo su Dievu pilnumą.
Jėzaus atsakyme nuskamba žodžiai – visa širdis, visa siela ir visas protas. Ir šie trys žodžiai, šios trys žmogaus gyvenimo tikrovės, apima visą žmogų. Žmogų, kuris yra vientisas ir nedalomas. Nėra taip, kad mano viena dalis rami ir harmoninga, o kita audringoje situacijoje. Visas, vientisas ir vienalytis žmogus. Tad ir meilė Dievui privalo būti viso žmogaus. Negaliu jo mylėti tik kažkuria savo esybės dalimi, o kitą savo dalį palikti normaliam gyvenimui.
Širdimi galėtume pavadinti visą mūsų jausmingumą, jausmus, emocijas, jutimus, įvairius vidinius dilgtelėjimus. Siela – dieviškoji gyvybė mumyse, be kurios nėra fizinės gyvybės. Tai gyvybės apraiška žmogiškame kūne. Ir protas – tai mūsų logika, praktiškumas, sprendimai, planavimas, gebėjimai organizuoti, analizuoti, kurti.
Ir štai. Jei aš Dievą myliu tik emociškai, bet siela ir protas eina savo kryptimi. Kaip pavyzdys, kai tikiu tiek, kiek tai nesikerta su normalaus gyvenimo logika. Yra žmonių, kurie staiga iki alpulio įsitraukia į religines praktikas, kaip kad giesmių giedojimą, ar puikiai kalba Dievo žodžio „uždegti“, bet išėję iš bažnyčios ar susirinkimo, laiko tiesiog pareiga išsireikalauti sau vietą troleibuse, duoti griežtą pastabą žmogui, kuris ilgoje eilėje netyčia prie jo prisilietė. Ir tas religinis emocingumas, anot poeto, išnyksta kaip dūmas neblaškomas vėjo.
Tą patį galėtume pasakyti ir apie momentus, kada kai kurie žmonės bando Dievą apibrėžti tam tikrais logikos dėsniais, bet širdis lieka nerangi. Ir vėl bus nepilna, neišbaigta.
Mylėti Dievą visu savimi – pripažinti ir suvokti jį kaip aukščiausią savo gyvenimo Viešpatį, drąsiai į jo rankas atiduoti ir savo laisvę ir savo baimes, ir turėjimą ir nepriteklių. Tiesiog egzistenciškai suvokti ir pripažinti, kad ir mano kūnas, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė, ir mano širdis su visais jausmais ir mano turtingoji siela, tas Dievo kūrybos sodas, visa yra jo dovana man, kurią turiu gražinti jam per kitus žmones, pats turtėdamas, tobulėdamas, augdamas savo žmogiškomis ir krikščioniškomis šaknimis į gelmę.
Mylėti Dievą visu savimi, tai mylėti gyvenimą visu savimi. Nesidalyti ir nesiskaityti, kaip kokiai amebai, neveidmainiauti prie tam tikros žmonių grupės, bet likti krikščioniu visomis gyvenimo aplinkybėmis, ir tada, kai esu bendraminčių būryje, ir tada, kai esu priešiškai nusiteikusių draugijoje. Ramiai, bet drąsiai išpažinti savo tikėjimą, nebijant tapti nepopuliariam. Atvirkščiai. Kartą teko girdėti liudijimą, kai vienas senyvas vyras dalinosi mintimis apie savo netikintį ir tikinčiųjų nemėgstantį darbdavį. Išeinant į pensiją darbdavys visų kolegų akivaizdoje jam tarė tokius žodžius: „Manęs nežavėjo tavo išpažįstamas tikėjimas, tačiau mane žavėjo tavo rami laikysena, dažnai nieko nesakant, bet visada elgiantis pagal tikėjimą. Tai man buvo didžiulis turtas - matyti neveidmainiaujantį kataliką.“
Didysis įsakymas – tai nepadalyta širdis, nesuskaidytas žmogus, kuris myli Dievą ir žmones. Myliu ir tikiu visas.
Daugeliui iš mūsų tai yra kelias, eiga, etapas, uždavinys ir kryptis. Tikrai nelengvas kelias. Tačiau, perfrazuojant vieno žymaus teologo mintį, ateities krikščionis arba bus tikras, arba jo visai nebus, nes krikščionių iškamšų muziejai jau užveria duris, jie tampa nepopuliarūs, net senienų gurmanams ir muziejomanams.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
