Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:

„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.

Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

Kiti skaitiniai: Ez 43, 1–7a; Ps 85

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Ypač paaugliams yra svarbūs autoritetai, kuriais jie galėtų sekti, juos kopijuoti, ieškodami savo identiteto, suvokimo, kas jie yra iš tikrųjų. Ir tai labai svarbus momentas. Šiandien su skausmu konstatuojame, kad vyrauja autoritetų krizė – mokykloje ir šeimoje jaunuoliai nesuranda juos patraukiančių ir pozityviai „uždegančių“ pavyzdžių.

O mes pasižiūrėkime į savo Bažnyčią. Ar tai netinka ir mums? Tinka, ir net labai. Šiandien ir mūsų Bažnyčioje yra dvasinių, charizmatiškų ir Dievui ištikimų, o artimui mielų, autoritetų krizė. Ir ji labai gili, plati, tuo pasėdama Bažnyčios darže ne pačių geriausių sėklų. O taip, mes galime didžiuotis šventaisiais. Tai ir darome. Kalbame apie juos, skaitome jų gyvenimų aprašymus. Žavimės. Tačiau niekas negali pakeisti gyvo liudijimo, kai savo akimis regiu, savo ausimis girdžiu ir galiu tam tikru atžvilgiu prisilieti prie gyvo autoriteto, kuris savo buvimu mane kvieste kviečia aukštesniam gyvenimui.

Būkime atviri, bet ir pašaukimų krizė kyla iš dalie dėl to, kad jaunimas neturi į ką lygiuotis, neturi kuo sekti šiame realiame gyvenime, savo parapijose. Kai mato arogantišką kunigą, egocentrišką vienuolę ir viskuo nepatenkintus pasauliečius tikinčiuosius, tai jo nepriartina prie Bažnyčios, bet nutolina nuo jos, o dar labiau nuo noro tapti vienu iš aktyviai veikiančių Bažnyčioje, jai padovanojant savo gyvenimą.

Deja, bet tai mūsų gyvenimo tikrovė, kuris skaudi, bet drauge meta iššūkį. Mus skatina nepasiduoti šiam suvokimui, nenuleisti rankų, kaip kad dažnai darome konstatuodami, jog kitaip nebus. Kitaip nebus, jei aš ir tu nepradėsime keistis ir leistis keičiamiems. Užuot kaltinę Bažnyčios žmones daugelio savybių, kurios mums patrauklios, neturėjimu, patys pabandykime gyventi gyvu tikėjimu ir duoti pavyzdį pasauliui, tai aplinkai, kurioje gyvename.

Nereikia norėti iškilti, kaip vakarinei žvaigždei virš viso miesto. Pradėkime nuo savo šeimos ir artimiausių žmonių rato. Duokime jiems švelnumo ir pakantumo liudijimą, užtariančios maldos ir gerumą pastebinčių žmonių liudijimą.

Jei įsigilintume į Jėzaus žodžius, girdėtus Evangelijos ištraukoje, kur kalbama apie tai, jog Rašto aiškintojų klausykite, bet nedarykite, kaip jie daro, negyvenkite, kaip jie gyvena, tai turėtume pripažinti, kad šiandien labai sunku surasti tą, kurio gyvenimas visiškai atitiktų tikėjimo žodžius, kuriuos išpažįsta. Nes visi esame nusidėję ir stokojame Dievo savo gyvenime. Bet vėlgi – mūsų nuodėmingo mažumo bendrumas turėtų būti stipri jėga mylėti vienas kitą. Neturiu jokios teisės puikuotis, kad esu geresnis už kitą, nes pats esu silpnas ir nusidedantis. Ir problema, kad mes kartais prisirišame prie kito žmogaus trūkumų ir nematome jame Gyvojo Dievo, nematome tikrų kasdienio gyvenimo stebuklų, kurie vyksta per to žmogaus gyvenimą.

Įpratome, esame įpratinti, kritikuoti ir stebėtis baisiais dalykais, o gerumas, kaip koks šerkšnas nukrinta ant rudeninės žolės, net nepaskatinęs mūsų aiktelti iš nuostabos, dėl gerumo šerkšno grožio, dėl akinamo baltumo. Tarp mūsų nuodėmingumo pelenų tikrai yra karštų žarijų, tikrai yra labai daug mylinčių ir tikinčių širdžių, tik vieni kitiems padėkime tai pamatyti.

Iš klaidos bei dvasinio apsnūdimo besikeliantis žmogus yra didysis tikėjimo liudijimas. Nenuvertinkime to kaip laikino emocingumo, bet įžvelkime Dievo darbus. Ir tai bus liudijimas be žodžių, be teologinių vingrybių, tai paties Dievo prisikėlimas.

Sugrąžinkime vienas kitam kilnumą, padėkime sau – Kristaus Sužadėtinei tapti patraukliai, aistringai mylinčiai gyvenimą ir Sužadėtinį, dėl amžinybės troškulio, dėl nesibaigiančios laimės malonės, kuri mums visiems yra išlieta.

Pavyzdžių kurie yra tikras Kristaus veidas – apstu ir šiandien, ir klystančioje, bet drąsiai besikeliančioje Bažnyčioje, tik neužklijuokime jiems akių pavydo pleistru, neužlipinkime jiems burnų konkurencingumo moliu. Ir per tai mes patys tapsime liudytojais, kuriančio, gydančio, žmogui neabejingo ir mylinčio Dievo.

Elkimės pagal Žodį, kuris yra ištartas, kurio esmė mylėti stebintis, kurti, nes tai jo pašaukimas, visai nemąstant, ar aš pirmas, ar aš paskutinis.

Jėzus šiandien kreipiasi ne tik į savo mokinius, bet ir į visą minią – pačią pilkiausią. Bet ir joje jis mato gyvybės ir tikėjimo ištroškusių akių stebuklą. Padėkime jam padaryti šį stebuklą, tapkime liudytojais, iki pat kito žmogaus širdies tamsiausių pakraščių.

Bernardinai.lt archyvas