2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Zigmas Vitkus. Ką daryti žmogui, kuris nori pabūti tyloje, kai visi aplink triukšmauja?

2010-08-30
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 

Šį tekstą rašau sėdėdamas pušų pavėsyje, gaivinamas šilto vėjo, džiuginamas ant medinio stalo mirguliuojančios vidudienio šviesos, gėrėdamasis ežeru, kuris, perfrazuojant vieną rašytoją, švyti kaip pasaka. Nutariau pasidalyti savo mintimis spontaniškai, tikrai neplanavau nieko rašyti, nes dabar dera gėrėtis, o ne stuksenti klaviatūrą, juolab kad vasara baigiasi. Tačiau vyksta šis tas, kas man kelia nerimą. Tiksliau pasakius, erzina. Atvirai tariant, aš sudirgęs ir piktas.

Aš dėl triukšmo. Nedidelio, neintensyvaus, bet mažne nuolatinio ir todėl įkyraus. Dėl iš pat ankstyvo ryto, tai būtų darbo diena ar šventa, iš aplinkinių sodybų atsklindančio. Kažkas pjauna žolę, kažkas su bobcatu („lūšimi“) stumdo žemes, dar kiti susėdę po kelis keturračiais nuo kalno leidžiasi prie ežero maudytis, „bumsi“ ir panašiai. Motorai beveik visada įjungti, jie burzgia, birbia, trata, plerpia, riaumoja, todėl tūlas džiaugiesi ištaikęs laisvą minutę paklausyti pušyno vėjo arba, kaip sakoma, paprasčiausiai „pabūti“, nesibijant, kad širdžiai, kaip kokiai marionetei, vėl teks pašokti ruskoje radio ritmu.

Kaip rašė vienas man artimas žmogus, atsiuntęs „laišką iš kaimo“: „Išėjau aštuntą su patalu ant kėdės pagulėt, paukščių paklausyt, genį išgirdau, dūminė raudonuodegė priskridus uodegą kilnojo ir staiga... po kokių dešimties minučių rojaus potyrio, pjūklai ir tikrai vimdantys garsai iš radijo imtuvo. Paukščiai nutilo, genys nuskrido, aprasojęs voratinklis neteko buvusio stebuklingumo ir su tvinksinčia galva grįžau vidun kepti omleto... Gal irgi pernelyg išjautrėjau, suprantu, kad tokią kainą tenka mokėti už reto grožio gamtą (….)“.

Savo užimama pozicija netaikau į buržuaziškai nusiteikusį estetą, besimėgaujantį puodelio ąselės linkiu, puikiai suprantu, kad kai kurie darbai turi būti padaryti, ir jei sodybon tūlas atvažiuoja tik savaitgaliais, galima dirbti ir tada. Ir ne kiekvieną turi dominti pušyno vėjas. Vis dėlto negaliu atsikratyti įspūdžio (žinodamas vietos kontekstą ir „lietuvio charakterį“), jog daugeliu atveju „krutama“ ne todėl, kad darbą reikia mirtinai padaryti, tačiau dėl to, jog kitaip paprasčiausiai neišeina. Laikas, kai nedirbama, suvokiamas kaip bergždžias, kaip praleista galimybė šį bei tą nuveikti, „pasikrapštyti“, sukurti produktą.

Arba, – tai man pasirodė irgi visai įmanoma, – nuolat dirbama norint nuvyti nerimą, nebūti „čia ir dabar“. Juk kai tave užvaldo nerimas, kojos tarsi pačios ima judėti, trintis viena į kitą, o rašymo priemonaė, jei ką laikai rankose, stuksena bereikšmę Morzės abėcėlę į stalą. Kaip savo esė „Lietuvio laimė“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 7–8) rašo Tomas Daugirdas, lietuvis netveriąs savo kailyje, jis nuolat norįs kažkur „ištrūkti“ (į užsienį, „prie jūros“), veikti ką kitą, nei dabar veikia: „Lietuvoje vyrauja neadekvatus santykis su kasdienybe, savo gyvenimu ir kitais žmonėmis. Iš jų tikimasi labai daug bei nesugebama priimti kasdienybės skurdumo kaip normos.“

Perskaitęs tai, viduje beveik sušukau iš džiaugsmo. Nes tai patvirtino mano daugybę kartų pergalvotą mintį. Daugeliui mūsų dažnai tiesiog nepavyksta išstovėti skurdžios arba paprastos kasdienybės akivaizdoje, kai „nieko nevyksta“, todėl šiek tiek pasiblaškius, „pabandžius“, į rankas čiumpamas instrumentas, sėdama į kokią nors mašiną ir imamasi veiklos. Pasimėgavimą tuo, ką turi (o juk sodybos perkamos, prie ežerų važiuojama dėl malonumo!), atidedant rytojui, „kai susidarysime sau sąlygas“. (Dar vienas plačiai paplitęs būdas išvengti buvimo „čia ir dabar“ – tai apkalbos. Aitrus dalykas taip būdingas mažoms bendruomenėms, kuriuo bandoma praskaidrinti „nykią kasdienybę“. Tačiau tai jau kitas aspektas.)

Taigi triukšmas. Nerimas, nuobodulys ir bandymas nuo jų pabėgti įjungiant aparatus, paimant juos į rankas ar į juos atsisėdant. Labai žmogiška, tikrai ne vien lietuviška ir visiškai suprantama. To išvengti netgi nėra gyvybinis dalykas. Tačiau vis dėlto ką daryti tiems, kurie vertina ne tik fizinį privatumą, – juk paprastai nesibrauname į vienas kito privačią erdvę, – bet ir akustinį? Vienas kaimynas turi teisę praplerpti keturračiu iki ežero, kitas – nupjauti veją, trečias – išlyginti savo teritoriją, ketvirtas – ką nors nušlifuoti. Aš turiu teisę ramiai pasėdėti ir paklausyti vėjo pušyne. Ar turėčiau ir pats imti triukšmauti, kad negirdėčiau triukšmo? Man įdomu: ką darote jūs?

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
nemo 2010-08-28 17:20

Viena is baisiausiu mano triuksmo patirciu, tai kai pries desimtmeti gyvenau name, kuri pradejo apsiltint. Kadangi as is peledu, man kokia 8 ar 9 tai pats saldziausias miegas. Tai tas graztu grezimas i siena koki menesi ar du buvo siaubinga patirtis. Betgi nezinau ar baisesne uz visiska tyla.

ngelius929 2010-08-28 15:21

as tyliu, vaikas tyli, kaimynas pjauna malkas, lauke graziai lyja.Nuostabu girdeti lietaus lasus, kai niekas nieko nepjauna, neslifuoja, kai srebtuviu neuzdarantys kaimynai sulinde i savo skyles, tyli. Nekenciu triuksmo

vilius 2010-08-28 13:10

Ačiū už mintis, kurios ne vieną iš mūsų kamuoja. Tačiau yra vietų, ačiū Dievui, Lietuvoje, kur tylą gali semt rieškučiomis. Pavyzdžiui, šiemet plaukiau baidare upe Derežna, beveik panosėj, įteka į Merkį. 10 km plaukėm visą dieną, nei vienos sodybos, tylų tyla. Neapsakoma! Tokių upių apstu Lietuvoj. Arba, geguže ar rugsėjui prasidėjus, puiku važiuot į Palangą. Pavažiavus keletą kilometrų už Vilniaus begalės vietų. Bet gi prisirišam prie turtų savo ir kenčiam. Et...

? 2010-08-25 16:06

Ka as darau? Triuksmo vaikai, nelabai megsta tylos. Taigi, as "triuksmauju" (as is tu, kurie mano, kad tik pagamintas produktas yra vertingai praleisto laiko matas) ir visai nepagalvojau, kad mano triuksmas gali aplinkinius zmones taip erzinti. Aciu uz Jusu mintis. Dabar pasiklausiu kaimynu, kuriuo metu "motoru birbimas" juos maziausiai erzintu. Juk tikrai galima susitarti ir butina "motoru birbinima" atlikti kartu. O tyla, buvimas su savimi, meditacija (zinau, kad tai butini dalykai gyvenime), tai......tai dalykai, kuriu as dar turiu mokintis.

vinija 2010-08-24 10:27

viskas susideda iš konkrečių žmonių. Pritariu komentarui, kad reikia susitarti dėl darbo ir tylos valandų. Nes pozicija , kad triukšmautojas ''turi susiprasti''- atneš bjaurius vaisius.

Dange 2010-08-23 20:36

=> Nero Wolfe Ir aš galiu paliudyt, kad žmogaus akiai dažnai nepatraukliame pasaulyje (kur gamtos grožis nuosaikus, žolės iki pusiaujo arba... kopos mirusios) su vorais gali varžytis nebent uodai. Po vieno tokio pabraidymo po pievas, ieškant paskutinių žydinčių čiobrelių, vorų tinklus rankiojau nuo suknelės dvi dienas. Deja, ilgiau trunka, kol išmuši iš galvos kaimynų pamėgtos dainuškos sąskambius...

Knope 2010-08-23 19:42

Paprasčiausiai trūksta tvarkos, nuoseklumo. Jei žinotum, kad dirbdami ar garsiai poilsiaudami žmonės paisys "darbo valandų", tada būtų viskas gerai. Širdis galėtų pasiruošti:) Pradedam 8-ta, baigiam 5-ta. Savaitgaliais mašinų nejungiam arba tik trumpam. Dabar gi gali būti visaip. Nesimiegos žmogui, pradės anksti ir baigs vėlai. O gal ir ne. Žodžiu, gali būt visaip. Čia ir visas nemalonumas...

Nero Wolfe 2010-08-22 00:12

Va taip yra, mielas Zigmai: nėr teisybės Žemėj. Nežinau, kaip Tavo Fribūre, bet mano Grace niekas neturėdavo teisės triukšmauti vidury miego ar poilsio. Pervalkoj, pavyzdžiui, nuo payt ankstyvo 10.30 ryto pjaudavo žolę, laukiniame pajūry nykios musės nuo Žolinės pabudo. Vienas dalykas aiškus be įrodinėjimo: ten, kur žmogaus koja nėra įžengusi, viską valdo vorai: prisimink Bilbą Didžiojoije Girioje. Aš tuo įsitikinau ieškodamas voverių mirusių kopų pamiškėse. Jie valdo tyliai ir tai nėra paprasčiau: poilsio, paukščių ir net genių, kuriuos į atskirą rūšį išskiri, pasauly. Kas dar: vidinis triukšmas viską įveikia. Pabandyk kartais. O Daugirdo negirk: jis ir taip, rašo man, pasipūtęs, nes Landsbergis jau jo mintis nubeždžionauja. O šiaip -- Tavo rašinys geras, tik pamiršai elektrinį oblių. Ji sirgi gerai veikia paryčiais.

123 2010-08-21 22:31

Reikėjo nesiveržti į aukštus mokslus, o likti kaime mechanizatoriumi arba mieste darbininku. Tada joks triukšmas nekeltų problemų. Pats kasdien mauktum alų, triukšmautum ir stebėtumeisi kodėl tie ponai tokie irzlūs ir nelaimingi. Į pastabas atsakytum- dėjau ant tavęs. Dabar šaukštai po pietų. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

VT 2010-08-21 20:32

Jei tik atsakyti į Autoriaus klausimą „ką darote jūs?“, tuomet atsakymas toks – jei taip nutinka ir, jei negaliu pakeisti situacijos, ar vietos - kenčiu mintyse niurnėdama ir laukiu kol triukšmas liausis. (Beje yra artima tema – kenksmingi į neviltį varantys pramoniniai kvapai, tiksliau smarvė).

Tačiau pati tema labai aktuali. Iš tiesų „ore tvyro“ problema, kurią išsprendus pasauliui palengvėtų. Čia susipina kultūra, žmogaus savivoka ir t.t. Ne veltui žmonijos patirtis religijų formoje jau iki mūsų „atrado“ švenčių (ne nuolatinių besaikių/komercinių) šventimą, dienas be darbo ir pan. Jau senovėje buvo aišku, kad reikia dirbti, kai tai reikia daryti, reikia ilsėtis, kai tam yra metas ir pan. Kuo būsime sąmoningesni, tuo bus lengviau sugyventi ir su gamta, ir žmonėmis. Sąmonėjimo kelias ilgas, bet žmonija turi šansų tapti tobula. Šiaip mūsų intelektualai oi turi ką veikti.

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (18)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ausinės

Daugelį dešimtmečių kauptas ir ateities kartoms išsaugotas Lietuvos radijo garso archyvas tampa atviras visuomenei.

Bernardinų bažnyčios restauracija

Paradoksalu, bet atradimų kur kas daugiau nei praradimų. Svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, išliko gyva parapija.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Moteris gamykloje

Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.

Gintaras Česonis

Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis...