Šį tekstą rašau sėdėdamas pušų pavėsyje, gaivinamas šilto vėjo, džiuginamas ant medinio stalo mirguliuojančios vidudienio šviesos, gėrėdamasis ežeru, kuris, perfrazuojant vieną rašytoją, švyti kaip pasaka. Nutariau pasidalyti savo mintimis spontaniškai, tikrai neplanavau nieko rašyti, nes dabar dera gėrėtis, o ne stuksenti klaviatūrą, juolab kad vasara baigiasi. Tačiau vyksta šis tas, kas man kelia nerimą. Tiksliau pasakius, erzina. Atvirai tariant, aš sudirgęs ir piktas.

Aš dėl triukšmo. Nedidelio, neintensyvaus, bet mažne nuolatinio ir todėl įkyraus. Dėl iš pat ankstyvo ryto, tai būtų darbo diena ar šventa, iš aplinkinių sodybų atsklindančio. Kažkas pjauna žolę, kažkas su bobcatu („lūšimi“) stumdo žemes, dar kiti susėdę po kelis keturračiais nuo kalno leidžiasi prie ežero maudytis, „bumsi“ ir panašiai. Motorai beveik visada įjungti, jie burzgia, birbia, trata, plerpia, riaumoja, todėl tūlas džiaugiesi ištaikęs laisvą minutę paklausyti pušyno vėjo arba, kaip sakoma, paprasčiausiai „pabūti“, nesibijant, kad širdžiai, kaip kokiai marionetei, vėl teks pašokti ruskoje radio ritmu.

Kaip rašė vienas man artimas žmogus, atsiuntęs „laišką iš kaimo“: „Išėjau aštuntą su patalu ant kėdės pagulėt, paukščių paklausyt, genį išgirdau, dūminė raudonuodegė priskridus uodegą kilnojo ir staiga... po kokių dešimties minučių rojaus potyrio, pjūklai ir tikrai vimdantys garsai iš radijo imtuvo. Paukščiai nutilo, genys nuskrido, aprasojęs voratinklis neteko buvusio stebuklingumo ir su tvinksinčia galva grįžau vidun kepti omleto... Gal irgi pernelyg išjautrėjau, suprantu, kad tokią kainą tenka mokėti už reto grožio gamtą (….)“.

Savo užimama pozicija netaikau į buržuaziškai nusiteikusį estetą, besimėgaujantį puodelio ąselės linkiu, puikiai suprantu, kad kai kurie darbai turi būti padaryti, ir jei sodybon tūlas atvažiuoja tik savaitgaliais, galima dirbti ir tada. Ir ne kiekvieną turi dominti pušyno vėjas. Vis dėlto negaliu atsikratyti įspūdžio (žinodamas vietos kontekstą ir „lietuvio charakterį“), jog daugeliu atveju „krutama“ ne todėl, kad darbą reikia mirtinai padaryti, tačiau dėl to, jog kitaip paprasčiausiai neišeina. Laikas, kai nedirbama, suvokiamas kaip bergždžias, kaip praleista galimybė šį bei tą nuveikti, „pasikrapštyti“, sukurti produktą.

Arba, – tai man pasirodė irgi visai įmanoma, – nuolat dirbama norint nuvyti nerimą, nebūti „čia ir dabar“. Juk kai tave užvaldo nerimas, kojos tarsi pačios ima judėti, trintis viena į kitą, o rašymo priemonaė, jei ką laikai rankose, stuksena bereikšmę Morzės abėcėlę į stalą. Kaip savo esė „Lietuvio laimė“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 7–8) rašo Tomas Daugirdas, lietuvis netveriąs savo kailyje, jis nuolat norįs kažkur „ištrūkti“ (į užsienį, „prie jūros“), veikti ką kitą, nei dabar veikia: „Lietuvoje vyrauja neadekvatus santykis su kasdienybe, savo gyvenimu ir kitais žmonėmis. Iš jų tikimasi labai daug bei nesugebama priimti kasdienybės skurdumo kaip normos.“

Perskaitęs tai, viduje beveik sušukau iš džiaugsmo. Nes tai patvirtino mano daugybę kartų pergalvotą mintį. Daugeliui mūsų dažnai tiesiog nepavyksta išstovėti skurdžios arba paprastos kasdienybės akivaizdoje, kai „nieko nevyksta“, todėl šiek tiek pasiblaškius, „pabandžius“, į rankas čiumpamas instrumentas, sėdama į kokią nors mašiną ir imamasi veiklos. Pasimėgavimą tuo, ką turi (o juk sodybos perkamos, prie ežerų važiuojama dėl malonumo!), atidedant rytojui, „kai susidarysime sau sąlygas“. (Dar vienas plačiai paplitęs būdas išvengti buvimo „čia ir dabar“ – tai apkalbos. Aitrus dalykas taip būdingas mažoms bendruomenėms, kuriuo bandoma praskaidrinti „nykią kasdienybę“. Tačiau tai jau kitas aspektas.)

Taigi triukšmas. Nerimas, nuobodulys ir bandymas nuo jų pabėgti įjungiant aparatus, paimant juos į rankas ar į juos atsisėdant. Labai žmogiška, tikrai ne vien lietuviška ir visiškai suprantama. To išvengti netgi nėra gyvybinis dalykas. Tačiau vis dėlto ką daryti tiems, kurie vertina ne tik fizinį privatumą, – juk paprastai nesibrauname į vienas kito privačią erdvę, – bet ir akustinį? Vienas kaimynas turi teisę praplerpti keturračiu iki ežero, kitas – nupjauti veją, trečias – išlyginti savo teritoriją, ketvirtas – ką nors nušlifuoti. Aš turiu teisę ramiai pasėdėti ir paklausyti vėjo pušyne. Ar turėčiau ir pats imti triukšmauti, kad negirdėčiau triukšmo? Man įdomu: ką darote jūs?