Ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­si la­bai ge­ras?

Jei ne­ga­li, ta­da nie­kas iš mū­sų ten ne­pa­teks. Juk bū­tent ge­riau­sie­ji iš mū­sų ži­no, ko­kie blo­gi yra.

Ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­si re­li­gin­gas?

Jei ne­ga­li, ta­da Bib­li­ja bus su­kly­du­si. Ji mums ne­lie­pia „bū­ti re­li­gin­giems“. Var­gu ar ji ap­skri­tai kal­ba apie „re­li­gi­ją“. Užuot kal­bė­ju­si apie ją, ji kal­ba apie kaž­ką daug įdo­mes­nio – apie Die­vą. Jė­zus sa­ko, kad ke­lias į Dan­gaus Ka­ra­lys­tę yra ne pa­si­ti­kė­ti „re­li­gi­ja“, bet pa­si­ti­kė­ti Juo.

Tad tik­ra­sis klau­si­mas yra šis: ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­ti­ki į Jė­zų?

Jei ga­li, kas lie­ka iš Jo tei­gi­nio, kad ne­ga­li? Ne kar­tą, o dau­gy­bę kar­tų skir­tin­gais žo­džiais Jis pa­sa­ko to­kį da­ly­ką: „Aš esu ke­lias [...] Nie­kas ne­nu­ei­na pas Tė­vą ki­taip, kaip tik per ma­ne.“

Jei ne­ga­li, tai ar­gi Die­vas nė­ra la­bai ne­są­ži­nin­gas ge­ro pa­go­nio atžvil­giu, nes šiam ne­nu­si­šyp­so­jo lai­mė iš­girs­ti apie Jė­zų? Kaip Die­vas ga­lė­tų į Pra­ga­rą pa­siųs­ti Sok­ra­tą?

Jei at­sa­ky­mas glū­di tarp šių dvie­jų, jei ga­li Jė­zų ti­kė­ti kaž­kaip ap­ta­kiai, ti­kė­ti „dva­sia“ ar ge­ru ke­ti­ni­mu, ta­da kiek tas ap­ta­kus ti­kė­ji­mas tu­rė­tų bū­ti aiš­kus ir api­brėž­tas? Ko­kios tei­sin­gos dva­sios ar ge­ro ke­ti­ni­mo tu­rė­tum bū­ti? Koks tas įei­na­ma­sis ba­las? Ar Die­vas pa­siųs ta­ve į Pra­ga­rą, jei su­rink­si 69, 9 ba­lo, o jei su­rink­si 70, nu­siųs į Dan­gų?

Kaip Die­vas ga­lė­tų į Pra­ga­rą pa­siųs­ti Sok­ra­tą?

Šis klau­si­mas apie ne­krikš­čio­nių iš­ga­ny­mą nė­ra vien te­oriš­kai įdo­mus „ly­gi­na­mo­sios re­li­gi­jo­ty­ros“ (ge­ras bū­das bū­ti pa­ly­gin­ti re­li­gin­gam) klau­si­mas. Tai prak­ti­nis klau­si­mas: „Ką tu­riu da­ry­ti, kad bū­čiau iš­gel­bė­tas?“ Kas pa­teks į Dan­gų, o kas ne?

Šis klau­si­mas glau­džiai su­si­jęs su dar vie­nu klau­si­mu, ku­rį tu­rė­tu­me mes­ti vos tik jį iš­kė­lę, nes jis yra ne­iš­spren­džia­mas. Jei­gu sa­vo klau­si­mo ne­at­skir­si­me nuo pas­ta­ro­jo, mū­sų klau­si­mas ir­gi taps be­veik ne­iš­spren­džia­mas. Tas ant­ra­sis klau­si­mas yra apie ly­gi­na­mą­ją Dan­gaus ir Pra­ga­ro „gy­ven­to­jų“ sta­tis­ti­ką: kiek yra iš­ga­ny­tų­jų?

Pri­va­lo­me mes­ti šį klau­si­mą, nes taip pa­si­el­gė Jė­zus: Kaž­kas jį pa­klau­sė: „Vieš­pa­tie, ar ma­ža bus iš­gel­bė­tų?“ Jis pa­sa­kė jiems: „Pa­si­sten­ki­te įei­ti pro ankš­tus var­tus!“

Jis tai kal­bė­jo apie sa­ve: „Aš esu var­tai.“ At­sa­ky­mas „pa­si­sten­ki­te įei­ti“ yra ly­giai taip pat ties­mu­kai prak­tiš­kas, kaip ir pa­na­šus Bu­dos at­sa­ky­mas į pa­na­šų jo mo­ki­nio klau­si­mą „Strė­lės pa­moks­le“; tą klau­si­mą Bu­da pa­va­di­na „ne­nau­din­gu ug­dy­mui“. Dva­si­niai mo­ky­to­jai vi­suo­met bū­na prak­ti­kai, ne te­ore­ti­kai; jie mo­ko tik to pa­ži­ni­mo, ku­ris yra bū­ti­nas ir nau­din­gas mū­sų iš­ga­ny­mui, o ne mū­sų smal­su­mui pa­ten­kin­ti ar juo­lab dė­me­siui nu­kreip­ti.

Tei­sin­gas at­sa­ky­mas į šį mo­ki­nio klau­si­mą – ne ta­vo rei­ka­las. Mes ne tik ne­ži­nom, kiek yra iš­ga­ny­tų­jų, bet tai ir ne mū­sų rei­ka­las. Ir vi­du­ram­žių, ir šių lai­kų lū­kes­čiai yra ne­tei­sin­gi – ne dėl jų at­sa­ky­mo, bet dėl klau­si­mo. Gal­būt vi­du­ram­žių mąs­ty­to­jai bu­vo tei­sūs tar­da­mi, kad dau­gu­ma pa­teks į Pra­ga­rą. Mo­der­nis­tai ga­li bū­ti tei­sūs tar­da­mi, kad dau­gu­ma pa­teks į Dan­gų. Ta­čiau ir vie­niems, ir ki­tiems de­rė­tų ne spė­lio­ti „Vieš­pa­tie, o kas ši­tam bus?“, o vyk­dy­ti „Sek pas­kui ma­ne!“

Bet pa­lū­kė­kit, ar­gi to nežinom? Ar­gi Jė­zus mums to nė­ra pa­sa­kęs? Ar­gi to­les­nė iš­trau­ka ne­pa­tvir­ti­na mi­nė­to vi­du­ram­žiš­ko įsi­ti­ki­ni­mo?

Įei­ki­te pro ankš­tus var­tus, nes erd­vūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pra­žū­tį, ir daug juo ei­nan­čių. Ko­kie ankš­ti var­tai ir koks siau­ras ke­lias į gy­ve­ni­mą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­ran­da. (Mt 7, 13-14)

At­sa­ky­mas yra tas, kad žodžiai „daug“ ir „ne­dau­ge­lis“ šio­je ištrau­ko­je skir­ti va­liai, o ne smal­su­mui, ir yra ta­ria­mi iš mei­lės, o ne iš moks­li­nio su­si­do­mė­ji­mo. Va­do­vau­jan­tis my­lin­čio Dan­giš­ko­jo Tė­vo stan­dar­tais, net­gi vie­nos iš šim­to Jo avių nu­kly­di­mas nuo ga­no­mų­jų yra per daug, o de­vy­nias­dešimt de­vy­nios sau­gios na­muo­se yra per mažai. Jei per ne­lai­min­gą at­si­ti­ki­mą tė­vai ne­ten­ka vie­no iš dvy­li­kos vai­kų, jau to vie­no ne­tek­tis yra per di­de­lė, o vie­nuo­li­ka li­ku­sių­jų yra ne vi­si. 

Pa­našiai pra­našiškas skel­bi­mas apie Ant­rą­jį at­ėji­mą „At­ei­siu ne­tru­kus“ ne­reiš­kia kon­kre­taus me­tų skai­čiaus. Jis reiš­kia, kad vi­si įvy­kiai tarp Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo at­ėji­mo ko­ky­biškai yra ne­svar­būs, pa­ly­gin­ti su tais dviem įvy­kiais, ir kad bet ku­rią aki­mir­ką tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę. Jei ži­no­tu­me tiks­lią da­tą, bū­tu­me pa­si­ren­gę ne bet ku­rią aki­mir­ką, o tik pas­ku­ti­nę. Ne vi­sas pa­ži­ni­mas mums yra ge­rai, o ant­gam­ti­nė gy­ven­to­jų sta­tis­ti­ka pri­skir­ti­na bū­tent šiai ka­te­go­ri­jai. Jei ži­no­tu­me, kad dau­ge­lis yra pa­smerk­ti, bū­tu­me per­ne­lyg griež­ti ir lin­kę teis­ti; jei ži­no­tu­me, kad dau­ge­lis yra iš­ga­ny­ti, bū­tu­me ap­tin­gę ir ne­rū­pes­tin­gi. Iš tie­sų į šiuos spąs­tus yra pa­kliu­vę abu šie am­žiai, ku­rie ma­nė­si ži­ną at­sa­ky­mą.

Ta­čiau nors Jė­zus mums ir ne­pa­tei­kė gy­ven­to­jų sta­tis­ti­kos, Jis mums da­vė ke­lio že­mė­la­pį. Gal­būt ne­ži­no­me, kas ten nu­ke­liaus, ta­čiau ži­no­me, kaip ten nu­ke­liau­ti. Tad vie­nin­te­lis klau­si­mas, ar tai žino­da­mi ga­li­me iš kaip išves­ti kas. Kaip yra Tas, ku­ris pa­sa­kė „Aš esu ke­lias.“

Prieš at­si­gręž­da­mi į pi­lig­ri­mus, pa­žvel­ki­me į šį ke­lią.

Į Dan­gų ke­lią ro­dan­tis že­mė­la­pis

Vie­na­me Ver­mon­to fer­me­rių anek­do­te pa­sa­ko­ja­ma apie Ver­mon­to šun­ke­liuo­se pa­si­kly­du­sį mies­tie­tį, ku­ris vie­ti­nio ūki­nin­ko pa­klau­sė: „Ku­ris ke­lias ve­da į Bos­to­ną?“ Ūki­nin­kas kiek pa­gal­vo­jo ir ta­rė: „Na­gi, pa­žiū­rė­kim... Jei ei­si tuo ke­liu, ku­riuo ei­ni, nu­ei­si į Ka­na­dą. Jei san­kry­žo­je pa­suk­si de­ši­nėn, at­si­dur­si ma­no ku­ku­rū­zų lau­ke. O jei pa­suk­si kai­rėn, nu­ei­si... ne, ten ke­lias bai­gia­si, pri­ei­si upokš­nį. Bos­to­nan, ar ne? Iš čia ten ne­nu­si­gau­si.“

Dan­gus ga­li at­ro­dy­ti dar la­biau ne­pa­sie­kia­mas, jei nė­ra ke­lio. Koks yra ke­lias?

Vie­na ver­tus, at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą yra la­bai pa­pras­tas – ob­jek­ty­viai Jė­zus yra ke­lias. Ki­ta ver­tus, at­sa­ky­mas pa­slap­tin­gas ir pai­nus – ko­kį sub­jek­ty­vų san­ty­kį su Jė­zu­mi rei­kia tu­rė­ti, kad bū­tum tei­sin­ga­me ke­ly­je? Ar esa­ma „ano­ni­mi­nių krikš­čio­nių“? Ar in­duis­tai, bu­dis­tai, mau­mau­sai, ag­nos­ti­kai ir ate­is­tai taip pat išga­ny­ti?

Vi­sų pir­ma, tie­siog to ne­ži­no­me. Tai ir yra svar­biau­sia, ką ži­no­me. Vi­sa ki­ta tu­ri bū­ti šia­me kon­teks­te.

An­tra, at­ro­do, kad at­sa­ky­mas yra „taip“. At­ro­do, kad „li­be­ra­lus“ ki­tų re­li­gi­jų – ar vei­kiau ki­tas re­li­gi­jas iš­pa­žįs­tan­čių in­di­vi­dų – in­ter­pre­ta­vi­mas ne kar­tą aiš­kiai pa­tei­kia­mas įvai­riuo­se Nau­jo­jo Tes­ta­mento epi­zo­duo­se, pa­vyzdžiui, šven­to­jo Pau­liaus pa­moks­le at­ėnie­čiams apie Ne­ži­no­mą Die­vą, ku­rį jie jau gar­bi­no, taip pat jo žodžiuo­se apie vi­suo­ti­nį na­tū­ra­lų Die­vo pa­ži­ni­mą per gam­tą ir pro­tą Laiš­ke ro­mie­čiams ir Jo­no tei­gi­ny­je, jog „kas pa­si­lie­ka mei­lė­je [aga­pė­je], tas pa­si­lie­ka Die­ve, ir Die­vas pa­si­lie­ka ja­me“. O tarp Jė­zaus tei­gi­nių yra ir šie: „Ir ki­tų avių dar tu­riu, ku­rios ne iš šios avi­dės“ ir „Kas ne prieš mus, tas už mus!“

At­ro­dy­tų, jog Die­vo cha­rak­te­ris, ku­rį at­sklei­džia Kris­tus, rei­ka­lau­tų la­biau­siai my­lin­čio at­sa­ky­mo, koks tik įma­no­mas. „[Die­vas ne­no­ri], kad ku­ris pra­žū­tų.“ Jei esa­ma ko­kio bū­do, kaip Die­vui pa­im­ti į Dan­gų Sok­ra­tą – ir Ksan­ti­pę, – ta­da Die­vas, ku­rį pa­žįs­ta­me per Jė­zų, tik­rai taip ir pa­da­rys. Ta­da iš­ky­la pro­ble­ma – kaip? Ar gre­ta Jė­zaus yra ir koks ša­lu­ti­nis ke­lias?

Ne. Čia su­si­du­ria­me su ne­ti­kė­ta kliū­ti­mi. Aiš­ku, kad ne. Tas pats Die­vas, ku­ris ap­reiš­kė vi­suo­ti­nę sa­vo mei­lę, ap­reiš­kė ir „ankš­tus var­tus“. Pa­si­kliau­ti die­viš­kuo­ju au­to­ri­te­tu vie­nu iš šių mo­ky­mų, bet at­mes­ti ar ig­no­ruo­ti ant­rą­jį bū­tų ne­nuo­sek­lu, net­gi ne­są­ži­nin­ga – ne­pri­im­ti vi­sų įro­dy­mų. „Vie­nas ke­lias“ yra ne sek­tan­tiškas žmo­gaus išra­di­mas, bet aiškus Die­vo ap­reiški­mas. Jei „Vie­nas ke­lias“ yra fa­na­tiz­mas, ta­da bū­tent Jė­zus yra fa­na­ti­kas. Jis tie­siai mums į vei­dą bloš­kia ka­te­go­riš­ką ar­ba–­ar­ba: pri­im­ti ar­ba at­mes­ti. Jo­kių ša­lu­ti­nių ke­lių.

Ta­čiau mes nežino­me, ar šis vie­nas ke­lias ano­ni­miš­kai eg­zis­tuo­ja ar ne­eg­zis­tuo­ja ten, kur Jis nė­ra mi­ni­mas ir aiš­kiai at­pa­žįs­ta­mas. Ši­toks Jo bu­vi­mas ne­ap­si­ri­bo­ja kon­cep­ci­niu aiš­ku­mu. Gal­būt esa­ma „ne­ži­no­mo in­duiz­mo Kris­taus“. Gal­būt in­duis­tas, ma­ny­da­mas gar­bi­nąs Kriš­ną, iš tie­sų gar­bi­na Kris­tų. Gal­būt. Tie­siog to ne­ži­no­me.

Ta­čiau tai, ką ži­no­me, ga­li­me at­skir­ti nuo to, ko ne­ži­no­me. Ob­jek­ty­vų klau­si­mą ga­li­me at­skir­ti nuo sub­jek­ty­vaus klau­si­mo. Ne­ma­tau, kaip Bib­li­ja ti­kin­tis žmo­gus ga­li iš­veng­ti griež­čiau­sio ir vi­siškai kon­kre­taus at­sa­ky­mo į ob­jek­ty­vų klau­si­mą – vi­si ki­ti die­vai yra sta­bai. Ta­čiau taip pat ne­ma­tau, kaip toks ti­kin­ty­sis ga­li iš­veng­ti pa­ties li­be­ra­liau­sio ir kon­kre­taus at­sa­ky­mo į sub­jek­ty­vų klau­si­mą, jei­gu pa­žįs­ta ne­ti­kė­tu­mų ku­pi­ną Die­vo ma­lo­nę va­do­vau­jant sie­loms. Ki­taip ta­riant, net­gi jei hin­duiz­mas nė­ra ant­ras ke­lias pas Die­vą, hin­duis­tas ga­li bū­ti iš­ga­ny­tas „vie­no ke­lio“ Kris­taus. Jie ga­li Jį pa­žin­ti net­gi ne­ži­no­da­mi apie Jį.

Ne­krikš­čio­nių iš­ga­ny­mas

Pa­žin­ti Kris­tų, kaip tvir­ti­na Jis Pats, yra vie­nin­te­lis bū­das pa­žin­ti Tė­vą, o pa­žin­ti Tė­vą yra vie­nin­te­lis bū­das tu­rė­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Tai­gi, kad tu­rė­tu­me am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą, pri­va­lo­me pa­žin­ti Kris­tų. Kaip ne­krikš­čio­nis pa­žįs­ta Kris­tų?

Gal­būt pa­našiai, kaip ir Se­no­jo Tes­ta­mento žy­dai. Gal­būt tai vil­tis, kad Die­vas at­eis.

Gal­būt taip, kaip by­lo­ja ir Jo­nas (1, 9), kal­bė­da­mas apie vi­suo­ti­nį iki įsi­kū­ni­ji­mo eg­zis­ta­vu­sį Lo­gos ar die­viš­ką­ją dva­sią, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų. Tai­gi kiek­vie­nas ap­si­spren­di­mas už ar prieš tie­są yra ap­si­spren­di­mas už ar prieš Kris­tų.

Gal­būt taip, kaip tei­gia šven­tas Pau­lius Are­o­pa­go pa­moks­le apie ne­ži­no­mą Die­vą. Tam tik­ra pras­me ne tik grai­kai, bet ir vi­si mes, taip pat ir krikš­čio­nys, gar­bi­na­me ne­ži­no­mą Die­vą. Mus iš­ga­no ne mū­sų ži­no­ji­mas, o Die­vas. Kiek ži­nių pri­va­lo­me tu­rė­ti? Mums trūks­ta pa­ži­ni­mo; nors apie Die­vą ži­no­me daug dau­giau, nei ži­no­jo pa­go­nys, mū­sų ži­no­ji­mas apie Jį te­bė­ra blu­sos dy­džio, pa­ly­gin­ti su tuo dram­bliu, koks yra Die­vas, nors pa­go­nių pa­ži­ni­mas bu­vo mo­le­ku­lės dy­džio, pa­ly­gin­ti jį su mū­sų blu­sa. Jei mes, tiek ne­daug pa­žin­da­mi Die­vą, ga­li­me bū­ti iš­ga­ny­ti, gal­būt iš­ga­ny­ti ga­li bū­ti ir jie, pa­žin­da­mi Jį dar ma­žiau.

Mus iš­ga­no ne mū­sų ži­no­ji­mas, o Die­vas.

Vis dėl­to net­gi ši­to­kia „li­be­ra­li“ iš­ga­ny­mo in­ter­pre­ta­ci­ja ne­krikš­čio­nims ne­iš­ven­gia­mai pa­si­ro­dys ne­to­le­ran­tiš­ka, net­gi im­pe­ria­lis­ti­nė. Jie vi­sai pa­grįs­tai at­kreips dė­me­sį, jog tai reiš­kia, kad kai ju­dė­jas ar bu­dis­tas nu­mirs, jis su­ži­nos, kad bu­vo ne­tei­sus (jei ne šir­di­mi, tai pro­tu), o krikš­čio­ny­bė bu­vo tei­si. Vis tiek tė­ra vie­nas ke­lias.

Krikš­čio­nio at­sa­ky­mas ga­li bū­ti tik toks: taip. Tai nė­ra mū­sų, Pau­liaus, Au­gus­ti­no ar Baž­ny­čios iš­ra­di­mas. Bū­tent tai su­vo­kia­me, kai nuo­šir­džiai klau­so­mės Jė­zaus. Tai vie­ni iš Jo „kie­tų žo­džių“. Skir­tin­gu me­tu ir skir­tin­go­je kul­tū­ro­je kie­ti bū­na skir­tin­gi Jo žo­džiai. Dau­ge­liui Jo am­ži­nin­kų skan­da­lin­gas bu­vo Jo gai­les­tin­gu­mas; mums skan­da­lin­gas Jo griež­tu­mas.

Ma­nau, kad šių lai­kų pro­tui skan­da­lin­giau­siai at­ro­do pen­kios Jė­zaus skelb­tos dok­tri­nos: 1) nuo­dė­mė, ypač Pri­gim­ti­nė nuo­dė­mė, 2) Pra­ga­ras, 3) Jo tei­gi­nys apie sa­vą­jį die­viš­ku­mą, 4) ste­buk­lai ir 5) „vie­no ke­lio“ išskir­ti­nu­mas. Iš šių pen­kių, ma­no ma­ny­mu, mo­der­ny­bei la­biau­siai kliū­va pas­ku­ti­nė.

Ko­dėl? Ko­dėl no­rė­tu­me, kad re­li­gi­ja skelb­tų 1) pri­gim­ti­nį žmo­gaus ge­ru­mą, 2) vi­suo­ti­nį iš­ga­ny­mą, 3) vien tik žmo­giš­ką Kris­tų, da­riu­sį 4) na­tū­ra­lius, o ne ant­gam­ti­nius dar­bus, ir la­biau­siai, kad 5) vi­sos re­li­gi­jos yra iš es­mės ly­gios? Kaip tik penk­to­ji dok­tri­na yra ki­tų ke­tu­rių prie­žas­tis; bū­tent re­li­gi­jų ly­gy­bės var­dan ieš­ko­me ben­d­ro mo­ky­mo, o ant­ra­sis dok­tri­nų „kom­plek­tas“ yra daug la­biau pa­pli­tęs, daug po­pu­lia­res­nis, daug uni­ver­sa­les­nis ne­gu pir­ma­sis.

Ta­čiau ši­to­kia nuo­sta­ta, kad ir ko­kia ty­ra­šir­dė ji bū­tų, yra ab­so­liu­čiai minkš­ta­gal­vė. (Koks sun­kus ir re­tas minkš­tos šir­dies ir ašt­raus pro­to de­ri­nys, kaip Jė­zaus!) Re­li­gi­ja rei­ka­lau­ja da­ly­kus lai­ky­ti to­kiais, ko­kie jie yra iš tie­sų, ir sa­ky­ti mums tai, kas yra tie­sa, o ne tai, kas tik nu­ra­mi­na. Tad kai skir­tin­gos re­li­gi­jos mums skel­bia vie­nas ki­tam prieš­ta­rau­jan­čius da­ly­kus, tie­siog ne­ga­li bū­ti, kad jie abu bū­tų tie­sa.

Nie­kas ne­ma­no, kad vi­sos moks­li­nės te­ori­jos ar is­to­ri­nės ži­nios, svei­ko pro­to nuo­jau­tos ar laik­raš­čių is­to­ri­jos tu­rė­tų bū­ti ly­gios. Mes jas tik­ri­nam, kad iš­si­aiš­kin­tu­me, ku­rios yra tei­sin­gos, o ku­rios – klai­din­gos, ir nie­kas ne­ma­no, kad tai ne­la­bai pro­tin­ga, fa­na­tiš­ka ar ne­to­le­ran­tiš­ka. Ko­dėl apie re­li­gi­ją ma­no­me ki­taip? To­dėl, kad re­li­gi­jos ne­sie­ja­me su tie­sa, su ob­jek­ty­via re­a­ly­be.

Re­li­gi­jų ly­gy­bę pri­ima­me tik to­dėl, kad pri­ima­me mi­tų ly­gy­bę. Ka­lė­dų Se­ne­lis ga­li bū­ti vi­siš­kai toks pats kaip Dzeu­sas, ta­čiau ma­ži ža­li NSO žmo­ge­liu­kai nė­ra to­kie pat kaip ža­li obuo­lių kir­mi­nai, nes apie pas­ta­ruo­sius ta­ria­mės ži­ną šį tą tik­ro. Krikš­čio­ny­bė pre­ten­duo­ja į tie­są, keis­tes­nę už NSO. Jei ji nė­ra tik­ra, ta­da ji yra me­las, o ne mi­tas, o Jė­zus yra ne ge­ra­sis mo­ky­to­jas, bet ma­ni­jos ap­im­tas ego­tis­tas, aiš­ki­nan­tis apie ste­buk­lus, die­viš­ku­mą ir iš­ga­ny­mą, nors iš tie­sų jis yra tik toks, kaip ir mes. Kaip­gi jis ga­li bū­ti ge­ras mo­ky­to­jas, jei­gu jo mo­ky­mas nė­ra tik­ras?

Ko­dėl tik vie­nas ke­lias?

Jė­zaus „vie­nin­te­lio ke­lio“ mo­ky­mas yra be­pras­mis, jei re­li­gi­jos pa­skir­tis – sub­jek­ty­vi ra­my­bė, o ne ob­jek­ty­vi tie­sa. Jis taip pat be­pras­mis, jei re­li­gi­ja tė­ra žmo­gaus ke­lias aukš­tyn į Die­vą, o ne Die­vo ke­lias že­myn į mus, nes dau­gu­ma žmo­giš­kų­jų da­ly­kų iš pa­grin­dų yra ly­gūs – ra­sės, ci­vi­li­za­ci­jos, po­li­ti­ka, me­nai, kul­tū­ros. Bū­tų gry­nai im­pe­ria­lis­tiška teig­ti, kad tik vie­nas žmo­gaus su­kur­tas ke­lias į die­viš­ką kal­ną yra tei­sin­gas, o vi­si ki­ti tė­ra klyst­ke­liai. Ta­čiau Kris­tus ne­tei­gia esąs žmo­gus, ta­pęs Die­vu, bet Die­vas, ta­pęs žmo­gu­mi. „Nie­kas nė­ra pa­ki­lęs į dan­gų, kaip tik Žmo­gaus Sū­nus, ku­ris nu­žen­gė iš dan­gaus.“ Krikš­čio­ny­bė tei­gia esan­ti ke­lias, ku­rį Die­vas nu­tie­sė iš Dan­gaus, o ne mū­sų aukš­tyn nu­ties­tas ke­lias. Štai ko­dėl tvir­ti­ni­mas apie „vie­ną ke­lią“ yra bū­ti­nas, nes mes tik kar­to­ja­me Die­vo mums duo­tą ži­nią. Mes esa­me laiš­ka­ne­šiai, o ne au­to­riai.

Bū­tų gry­nai im­pe­ria­lis­tiška teig­ti, kad tik vie­nas žmo­gaus su­kur­tas ke­lias į die­viš­ką kal­ną yra tei­sin­gas, o vi­si ki­ti tė­ra klyst­ke­liai.

Vi­sai lo­giš­ka, kad Die­vas nu­tie­sė tik vie­ną ke­lią. Jis pra­de­da nuo vie­no­vės, nuo kal­no vir­šū­nės. Mes pra­de­dam nuo įvai­ro­vės, iš apa­čios. Skir­tin­gos žmo­nių re­li­gi­jos yra išties ly­gios – ly­giai ne­vy­ku­sios. „Iš čia ten ne­nu­si­gau­si.“ Kal­nas tie­siog per aukš­tas. Už­šo­ko­me ant la­kio­jo smė­lio ir ne­be­sto­vi­me ant kie­to pa­grin­do, nuo ku­rio ga­lė­tu­me at­si­spir­ti. Vi­si mū­sų Ba­be­lio bokštai griū­va, nes vie­nin­te­lis jų pa­ma­tas esam mes pa­tys.

Plū­du­riuo­ja­me vi­du­ry pla­ty­bių, nuo­lat ne­ša­mi pa­sro­viui ne­aiš­ku kur, blaš­ko­mi į prie­kį ir at­gal; vos tik mums pa­si­ro­do, kad jau tu­ri­me tvir­tą at­ra­mą, ku­rios ga­lė­tu­me įsi­tver­ti ir lai­ky­tis, ji su­svy­ruo­ja ir mus ap­len­kia; jei ją se­ka­me, ji ne­si­duo­da su­gau­na­ma, iš­sprūs­ta ir am­ži­nai at­si­du­ria prie­ša­ky. Nie­kas mums ne­sto­vi vie­to­je. Tai na­tū­ra­li mū­sų bū­se­na, o vis dėl­to ši bū­se­na yra la­biau­siai prie­šin­ga mū­sų po­lin­kiams. Trokšta­me su­ras­ti tvir­tą at­ra­mą, ga­lu­ti­nį, at­spa­rų pa­grin­dą, ant ku­rio ga­lė­tu­me pa­sta­ty­ti į be­ga­ly­bę ky­lan­tį bokš­tą, bet vi­sas mū­sų pa­ma­tas su­ai­žė­ja, o že­mė­je at­si­ve­ria be­dug­nės gel­mė.

 Vi­si žmo­nių Ba­be­lio bokštai pa­sie­kia tik pa­sie­kia­mus, tai­gi ne­tik­rus, die­vus. Ke­lio aukštyn nė­ra. Ta­čiau esa­ma ke­lio iš vir­šaus – Žmo­gus, ku­ris pa­va­di­no sa­ve Jo­kū­bo ko­pė­čio­mis, ko­pė­čio­mis, ku­rias Die­vas nu­lei­do iš Dan­gaus. Bū­tų ab­sur­das, jei ku­ris žmo­gus tap­tų pa­sau­lio Iš­ga­ny­to­ju; ta­čiau uni­ver­sa­lia­jam Lo­gos, die­viš­ka­jai švie­sai, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų, tap­ti žmo­gu­mi yra „Die­vo kvai­ly­bė“, ku­ri yra „iš­min­tin­ges­nė už žmo­nes“.

Tai kaip man pa­tek­ti į Dan­gų?

Kai prie auk­so var­tų pa­si­ro­dys Die­vas ir pa­no­rės ži­no­ti, ko­dėl tu­rė­tų ma­ne įleis­ti, ką aš jam pa­sa­ky­siu? Tai svar­biau­sias klau­si­mas pa­sau­ly­je, ir jis nuo­lat kar­to­ja­mas – nors Šven­ta­sis Raš­tas apie tai kal­ba la­bai aiš­kiai, o mi­li­jo­nai žmo­nių Šven­tą­jį Raš­tą skai­tė tiek, kad jis tie­siog jiems įgri­so, bet vis tiek to ne­su­pra­to. Ko­le­gi­jų au­di­to­ri­jo­se ir su­au­gu­sių­jų švie­ti­mo pa­mo­ko­se aš nuo­lat at­lie­ku ap­klau­sas ir ma­tau, jog skai­čius žmo­nių, ku­rie ti­ki la­biau­siai pa­sau­ly­je pa­pli­tu­siu prie­ta­ru, kad ge­ri žmo­nės ke­liaus į Dan­gų, o blo­gi – į Pra­ga­rą, vi­sa­da ge­ro­kai vir­ši­ja pen­kias­de­šimt pro­cen­tų, o daž­nai per­ko­pia ir de­vy­nias­de­šimt pro­cen­tų.

Kai prie auk­so var­tų pa­si­ro­dys Die­vas ir pa­no­rės ži­no­ti, ko­dėl tu­rė­tų ma­ne įleis­ti, ką aš jam pa­sa­ky­siu?

Ši pla­čiai pa­pli­tu­si re­li­gi­ja yra le­ga­liz­mas, nors nie­kas iš jos iš­pa­ži­nė­jų ši­taip jos ne­va­di­na. Jie yra su­klai­din­ti sa­vo įsta­ty­mo lais­vu­mo ar li­be­ra­lu­mo. Bet net­gi ir leng­vas įsta­ty­mas yra įsta­ty­mas. Net­gi sub­jek­ty­vus įsta­ty­mas yra įsta­ty­mas. Net­gi eti­ka, ku­ri pa­lie­pi­mą „Būk šven­tas, nes Vieš­pats ta­vo Die­vas yra šven­tas“ pa­kei­čia pa­ta­ri­mu „Sten­kis bū­ti ma­lo­nus ir elg­tis taip, kad ta­vo el­ge­sys de­rė­tų prie so­cia­li­nių nor­mų, jei tai ne­truk­do tau sa­ve išreikšti“, vis tiek yra įsta­ty­mas, pla­nas, kaip sa­ve iš­ga­ny­ti.

Apie pa­te­ki­mą į Dan­gų Jė­zus mums pa­sa­ko du pri­bloš­kia­mus da­ly­kus. Mes daž­nai gir­di­me tik ant­rą­jį, o ne pir­mą­jį. Tas ant­ra­sis stul­bi­na­mas da­ly­kas yra Ge­ro­ji Nau­jie­na, kad Dan­gaus du­rys yra at­vi­ros; kad rei­kia vien pri­im­ti šią do­va­ną su ti­kė­ji­mu, vil­ti­mi ir mei­le; kad ši do­va­na yra Kris­tus, ku­ris vi­są šią su­ny­ku­sią, stor­žie­viš­ką, nu­sku­ru­sią, su­tri­ku­sią ir be­si­rie­jan­čią nu­si­dė­jė­lių ir šven­tų­jų mi­nią ant sa­vo pe­čių nu­ne­ša į Dan­gų.

Ta­čiau pir­ma­sis stul­bi­na­mas da­ly­kas yra blo­go­ji nau­jie­na, kad vi­si ki­ti bū­dai – ar tai bū­tų ge­ri dar­bai, ar ge­ri ke­ti­ni­mai, ar me­di­ta­vi­mas, ar mis­ti­nis nušvitimas, ar as­ke­tiz­mas, ar so­cia­li­nė tar­nys­tė, ar bet ku­ri dva­si­nė veik­la – čia vi­siš­kai nie­kuo ne­ga­li pa­dė­ti. Šių lai­kų pa­moks­li­nin­kai, įsi­klau­sy­da­mi į be­veik vi­suo­ti­nai su­ta­rian­čią šiuo­lai­ki­nę psi­cho­lo­gi­ją, o ne į Die­vą ir šven­tų­jų psi­cho­lo­gi­ją, pri­myg­ti­nai lai­ko­si po­žiū­rio, kad mums ne­tu­rė­tų bū­ti sa­ko­ma, jog „vi­si [...] mū­sų tei­sūs dar­bai tar­si su­teršti sku­du­rai“. Die­vas ne­su­tin­ka. O ne­su­tik­ti su Die­vu nė­ra ge­ras da­ly­kas.

Jė­zus sa­ko: „Nuo ma­nęs at­si­sky­rę, jūs ne­ga­li­te nie­ko nu­veik­ti.“ Ar­gi išdrį­si­me žvelg­ti į Jį glo­bė­jiš­kai ir at­laidžiai? Ar­gi išdrį­si­me pa­plekš­no­ti Jam per gal­vą ir pra­na­šes­nio­jo to­nu tar­ti: „Na jau, na jau; ži­nom, kad tu­rė­jai vis­ką tru­pu­tė­lį su­tirš­tin­ti, idant įkvėp­tum Die­vo bai­mės tam­siems vals­tie­čiams, gy­ve­nu­siems ta­vo ne­lai­min­ga­me, tam­suo­liška­me amžiu­je. Bet mes ge­riau žinom. Mes esa­me žmo­nės, už ku­riuos bent iki šiol iš­min­tin­ges­nių nė­ra bu­vę. Ži­no­me, kad pri­va­lo bū­ti dau­giau ke­lių. Vi­si taip sa­ko. Ar­gi ga­lė­tu­me vi­sus kiau­ši­nius su­krau­ti į vie­ną krep­šį – į ta­vo krep­šį, – kaip kad rei­ka­lau­ji? Tai ne­pro­tin­gas da­ly­kas.“

La­biau­siai pa­sau­ly­je pa­pli­tęs prie­ta­ras, kad ge­ri žmo­nės ke­liaus į Dan­gų, o blo­gi – į Pra­ga­rą.

Ne. Taip nė­ra. Į Dan­gų ne­pa­ten­ka­ma va­do­vau­jan­tis vien pro­tu. Pro­to pa­stan­go­mis ne­pa­sie­kia­mas nei Eve­res­tas, nei go­ti­ki­nė ar­chi­tek­tū­ra, nei Bet­ho­ve­nas. Pro­tin­gai mąs­tant ne­įsi­my­li­ma. Įsi­my­li­ma, ati­duo­dant sa­ve vi­są. Jis rei­ka­lau­ja bū­tent to. Mei­lė ne­si­ten­kins nie­kuo ki­tu.

„Vi­sa“ reiš­kia ir mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mą vi­sais Jo žo­džiais, net­gi stul­bi­na­mais Jo žo­džiais apie Pra­ga­rą ir Sa­ve, vie­nin­te­lį ke­lią pas Tė­vą. Jis rei­ka­lau­ja vi­so mū­sų pro­to ir vi­sos šir­dies; nes Jis pa­reiš­kė ne vien ro­dąs tie­są, bet esąs Tie­sa. Jis rei­ka­lau­ja vi­so mū­sų gy­ve­ni­mo, Jis pa­reiš­kė ne vien ro­dąs ke­lią, bet ir esąs Ke­lias. Pri­si­min­kim, kur ve­da vi­si žmo­gaus ke­liai – į mir­ties še­šė­lių slė­nį. Kaip ga­li­me ti­kė­tis iš­tver­sią tą ke­lią vie­ni? Tą ke­lią nu­ė­jo ir li­ko gy­vas tik Vie­nas – Tas, ku­ris iš­ta­rė šir­dį pa­lie­čian­čius ne­įti­kė­ti­nus žo­džius: „Aš esu Gy­ve­ni­mas.“

Ištrauka iš: Peter Kreeft. Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas