Peter Kreeft. Kiek kelių veda į Dangų?
Ar gali patekti į Dangų, jei nesi labai geras?
Jei negali, tada niekas iš mūsų ten nepateks. Juk būtent geriausieji iš mūsų žino, kokie blogi yra.
Ar gali patekti į Dangų, jei nesi religingas?
Jei negali, tada Biblija bus suklydusi. Ji mums neliepia „būti religingiems“. Vargu ar ji apskritai kalba apie „religiją“. Užuot kalbėjusi apie ją, ji kalba apie kažką daug įdomesnio – apie Dievą. Jėzus sako, kad kelias į Dangaus Karalystę yra ne pasitikėti „religija“, bet pasitikėti Juo.
Tad tikrasis klausimas yra šis: ar gali patekti į Dangų, jei netiki į Jėzų?
Jei gali, kas lieka iš Jo teiginio, kad negali? Ne kartą, o daugybę kartų skirtingais žodžiais Jis pasako tokį dalyką: „Aš esu kelias [...] Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Jei negali, tai argi Dievas nėra labai nesąžiningas gero pagonio atžvilgiu, nes šiam nenusišypsojo laimė išgirsti apie Jėzų? Kaip Dievas galėtų į Pragarą pasiųsti Sokratą?
Jei atsakymas glūdi tarp šių dviejų, jei gali Jėzų tikėti kažkaip aptakiai, tikėti „dvasia“ ar geru ketinimu, tada kiek tas aptakus tikėjimas turėtų būti aiškus ir apibrėžtas? Kokios teisingos dvasios ar gero ketinimo turėtum būti? Koks tas įeinamasis balas? Ar Dievas pasiųs tave į Pragarą, jei surinksi 69, 9 balo, o jei surinksi 70, nusiųs į Dangų?
Kaip Dievas galėtų į Pragarą pasiųsti Sokratą?
Šis klausimas apie nekrikščionių išganymą nėra vien teoriškai įdomus „lyginamosios religijotyros“ (geras būdas būti palyginti religingam) klausimas. Tai praktinis klausimas: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Kas pateks į Dangų, o kas ne?
Šis klausimas glaudžiai susijęs su dar vienu klausimu, kurį turėtume mesti vos tik jį iškėlę, nes jis yra neišsprendžiamas. Jeigu savo klausimo neatskirsime nuo pastarojo, mūsų klausimas irgi taps beveik neišsprendžiamas. Tas antrasis klausimas yra apie lyginamąją Dangaus ir Pragaro „gyventojų“ statistiką: kiek yra išganytųjų?
Privalome mesti šį klausimą, nes taip pasielgė Jėzus: Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“
Jis tai kalbėjo apie save: „Aš esu vartai.“ Atsakymas „pasistenkite įeiti“ yra lygiai taip pat tiesmukai praktiškas, kaip ir panašus Budos atsakymas į panašų jo mokinio klausimą „Strėlės pamoksle“; tą klausimą Buda pavadina „nenaudingu ugdymui“. Dvasiniai mokytojai visuomet būna praktikai, ne teoretikai; jie moko tik to pažinimo, kuris yra būtinas ir naudingas mūsų išganymui, o ne mūsų smalsumui patenkinti ar juolab dėmesiui nukreipti.
Teisingas atsakymas į šį mokinio klausimą – ne tavo reikalas. Mes ne tik nežinom, kiek yra išganytųjų, bet tai ir ne mūsų reikalas. Ir viduramžių, ir šių laikų lūkesčiai yra neteisingi – ne dėl jų atsakymo, bet dėl klausimo. Galbūt viduramžių mąstytojai buvo teisūs tardami, kad dauguma pateks į Pragarą. Modernistai gali būti teisūs tardami, kad dauguma pateks į Dangų. Tačiau ir vieniems, ir kitiems derėtų ne spėlioti „Viešpatie, o kas šitam bus?“, o vykdyti „Sek paskui mane!“
Bet palūkėkit, argi to nežinom? Argi Jėzus mums to nėra pasakęs? Argi tolesnė ištrauka nepatvirtina minėto viduramžiško įsitikinimo?
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda. (Mt 7, 13-14)
Atsakymas yra tas, kad žodžiai „daug“ ir „nedaugelis“ šioje ištraukoje skirti valiai, o ne smalsumui, ir yra tariami iš meilės, o ne iš mokslinio susidomėjimo. Vadovaujantis mylinčio Dangiškojo Tėvo standartais, netgi vienos iš šimto Jo avių nuklydimas nuo ganomųjų yra per daug, o devyniasdešimt devynios saugios namuose yra per mažai. Jei per nelaimingą atsitikimą tėvai netenka vieno iš dvylikos vaikų, jau to vieno netektis yra per didelė, o vienuolika likusiųjų yra ne visi.
Panašiai pranašiškas skelbimas apie Antrąjį atėjimą „Ateisiu netrukus“ nereiškia konkretaus metų skaičiaus. Jis reiškia, kad visi įvykiai tarp Pirmojo ir Antrojo atėjimo kokybiškai yra nesvarbūs, palyginti su tais dviem įvykiais, ir kad bet kurią akimirką turime būti pasirengę. Jei žinotume tikslią datą, būtume pasirengę ne bet kurią akimirką, o tik paskutinę. Ne visas pažinimas mums yra gerai, o antgamtinė gyventojų statistika priskirtina būtent šiai kategorijai. Jei žinotume, kad daugelis yra pasmerkti, būtume pernelyg griežti ir linkę teisti; jei žinotume, kad daugelis yra išganyti, būtume aptingę ir nerūpestingi. Iš tiesų į šiuos spąstus yra pakliuvę abu šie amžiai, kurie manėsi žiną atsakymą.
Tačiau nors Jėzus mums ir nepateikė gyventojų statistikos, Jis mums davė kelio žemėlapį. Galbūt nežinome, kas ten nukeliaus, tačiau žinome, kaip ten nukeliauti. Tad vienintelis klausimas, ar tai žinodami galime iš kaip išvesti kas. Kaip yra Tas, kuris pasakė „Aš esu kelias.“
Prieš atsigręždami į piligrimus, pažvelkime į šį kelią.
Į Dangų kelią rodantis žemėlapis
Viename Vermonto fermerių anekdote pasakojama apie Vermonto šunkeliuose pasiklydusį miestietį, kuris vietinio ūkininko paklausė: „Kuris kelias veda į Bostoną?“ Ūkininkas kiek pagalvojo ir tarė: „Nagi, pažiūrėkim... Jei eisi tuo keliu, kuriuo eini, nueisi į Kanadą. Jei sankryžoje pasuksi dešinėn, atsidursi mano kukurūzų lauke. O jei pasuksi kairėn, nueisi... ne, ten kelias baigiasi, prieisi upokšnį. Bostonan, ar ne? Iš čia ten nenusigausi.“
Dangus gali atrodyti dar labiau nepasiekiamas, jei nėra kelio. Koks yra kelias?
Viena vertus, atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas – objektyviai Jėzus yra kelias. Kita vertus, atsakymas paslaptingas ir painus – kokį subjektyvų santykį su Jėzumi reikia turėti, kad būtum teisingame kelyje? Ar esama „anoniminių krikščionių“? Ar induistai, budistai, maumausai, agnostikai ir ateistai taip pat išganyti?
Visų pirma, tiesiog to nežinome. Tai ir yra svarbiausia, ką žinome. Visa kita turi būti šiame kontekste.
Antra, atrodo, kad atsakymas yra „taip“. Atrodo, kad „liberalus“ kitų religijų – ar veikiau kitas religijas išpažįstančių individų – interpretavimas ne kartą aiškiai pateikiamas įvairiuose Naujojo Testamento epizoduose, pavyzdžiui, šventojo Pauliaus pamoksle atėniečiams apie Nežinomą Dievą, kurį jie jau garbino, taip pat jo žodžiuose apie visuotinį natūralų Dievo pažinimą per gamtą ir protą Laiške romiečiams ir Jono teiginyje, jog „kas pasilieka meilėje [agapėje], tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“. O tarp Jėzaus teiginių yra ir šie: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės“ ir „Kas ne prieš mus, tas už mus!“
Atrodytų, jog Dievo charakteris, kurį atskleidžia Kristus, reikalautų labiausiai mylinčio atsakymo, koks tik įmanomas. „[Dievas nenori], kad kuris pražūtų.“ Jei esama kokio būdo, kaip Dievui paimti į Dangų Sokratą – ir Ksantipę, – tada Dievas, kurį pažįstame per Jėzų, tikrai taip ir padarys. Tada iškyla problema – kaip? Ar greta Jėzaus yra ir koks šalutinis kelias?
Ne. Čia susiduriame su netikėta kliūtimi. Aišku, kad ne. Tas pats Dievas, kuris apreiškė visuotinę savo meilę, apreiškė ir „ankštus vartus“. Pasikliauti dieviškuoju autoritetu vienu iš šių mokymų, bet atmesti ar ignoruoti antrąjį būtų nenuoseklu, netgi nesąžininga – nepriimti visų įrodymų. „Vienas kelias“ yra ne sektantiškas žmogaus išradimas, bet aiškus Dievo apreiškimas. Jei „Vienas kelias“ yra fanatizmas, tada būtent Jėzus yra fanatikas. Jis tiesiai mums į veidą bloškia kategorišką arba–arba: priimti arba atmesti. Jokių šalutinių kelių.
Tačiau mes nežinome, ar šis vienas kelias anonimiškai egzistuoja ar neegzistuoja ten, kur Jis nėra minimas ir aiškiai atpažįstamas. Šitoks Jo buvimas neapsiriboja koncepciniu aiškumu. Galbūt esama „nežinomo induizmo Kristaus“. Galbūt induistas, manydamas garbinąs Krišną, iš tiesų garbina Kristų. Galbūt. Tiesiog to nežinome.
Tačiau tai, ką žinome, galime atskirti nuo to, ko nežinome. Objektyvų klausimą galime atskirti nuo subjektyvaus klausimo. Nematau, kaip Biblija tikintis žmogus gali išvengti griežčiausio ir visiškai konkretaus atsakymo į objektyvų klausimą – visi kiti dievai yra stabai. Tačiau taip pat nematau, kaip toks tikintysis gali išvengti paties liberaliausio ir konkretaus atsakymo į subjektyvų klausimą, jeigu pažįsta netikėtumų kupiną Dievo malonę vadovaujant sieloms. Kitaip tariant, netgi jei hinduizmas nėra antras kelias pas Dievą, hinduistas gali būti išganytas „vieno kelio“ Kristaus. Jie gali Jį pažinti netgi nežinodami apie Jį.
Nekrikščionių išganymas
Pažinti Kristų, kaip tvirtina Jis Pats, yra vienintelis būdas pažinti Tėvą, o pažinti Tėvą yra vienintelis būdas turėti amžinąjį gyvenimą. Taigi, kad turėtume amžinąjį gyvenimą, privalome pažinti Kristų. Kaip nekrikščionis pažįsta Kristų?
Galbūt panašiai, kaip ir Senojo Testamento žydai. Galbūt tai viltis, kad Dievas ateis.
Galbūt taip, kaip byloja ir Jonas (1, 9), kalbėdamas apie visuotinį iki įsikūnijimo egzistavusį Logos ar dieviškąją dvasią, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Taigi kiekvienas apsisprendimas už ar prieš tiesą yra apsisprendimas už ar prieš Kristų.
Galbūt taip, kaip teigia šventas Paulius Areopago pamoksle apie nežinomą Dievą. Tam tikra prasme ne tik graikai, bet ir visi mes, taip pat ir krikščionys, garbiname nežinomą Dievą. Mus išgano ne mūsų žinojimas, o Dievas. Kiek žinių privalome turėti? Mums trūksta pažinimo; nors apie Dievą žinome daug daugiau, nei žinojo pagonys, mūsų žinojimas apie Jį tebėra blusos dydžio, palyginti su tuo drambliu, koks yra Dievas, nors pagonių pažinimas buvo molekulės dydžio, palyginti jį su mūsų blusa. Jei mes, tiek nedaug pažindami Dievą, galime būti išganyti, galbūt išganyti gali būti ir jie, pažindami Jį dar mažiau.
Mus išgano ne mūsų žinojimas, o Dievas.
Vis dėlto netgi šitokia „liberali“ išganymo interpretacija nekrikščionims neišvengiamai pasirodys netolerantiška, netgi imperialistinė. Jie visai pagrįstai atkreips dėmesį, jog tai reiškia, kad kai judėjas ar budistas numirs, jis sužinos, kad buvo neteisus (jei ne širdimi, tai protu), o krikščionybė buvo teisi. Vis tiek tėra vienas kelias.
Krikščionio atsakymas gali būti tik toks: taip. Tai nėra mūsų, Pauliaus, Augustino ar Bažnyčios išradimas. Būtent tai suvokiame, kai nuoširdžiai klausomės Jėzaus. Tai vieni iš Jo „kietų žodžių“. Skirtingu metu ir skirtingoje kultūroje kieti būna skirtingi Jo žodžiai. Daugeliui Jo amžininkų skandalingas buvo Jo gailestingumas; mums skandalingas Jo griežtumas.
Manau, kad šių laikų protui skandalingiausiai atrodo penkios Jėzaus skelbtos doktrinos: 1) nuodėmė, ypač Prigimtinė nuodėmė, 2) Pragaras, 3) Jo teiginys apie savąjį dieviškumą, 4) stebuklai ir 5) „vieno kelio“ išskirtinumas. Iš šių penkių, mano manymu, modernybei labiausiai kliūva paskutinė.
Kodėl? Kodėl norėtume, kad religija skelbtų 1) prigimtinį žmogaus gerumą, 2) visuotinį išganymą, 3) vien tik žmogišką Kristų, dariusį 4) natūralius, o ne antgamtinius darbus, ir labiausiai, kad 5) visos religijos yra iš esmės lygios? Kaip tik penktoji doktrina yra kitų keturių priežastis; būtent religijų lygybės vardan ieškome bendro mokymo, o antrasis doktrinų „komplektas“ yra daug labiau paplitęs, daug populiaresnis, daug universalesnis negu pirmasis.
Tačiau šitokia nuostata, kad ir kokia tyraširdė ji būtų, yra absoliučiai minkštagalvė. (Koks sunkus ir retas minkštos širdies ir aštraus proto derinys, kaip Jėzaus!) Religija reikalauja dalykus laikyti tokiais, kokie jie yra iš tiesų, ir sakyti mums tai, kas yra tiesa, o ne tai, kas tik nuramina. Tad kai skirtingos religijos mums skelbia vienas kitam prieštaraujančius dalykus, tiesiog negali būti, kad jie abu būtų tiesa.
Niekas nemano, kad visos mokslinės teorijos ar istorinės žinios, sveiko proto nuojautos ar laikraščių istorijos turėtų būti lygios. Mes jas tikrinam, kad išsiaiškintume, kurios yra teisingos, o kurios – klaidingos, ir niekas nemano, kad tai nelabai protinga, fanatiška ar netolerantiška. Kodėl apie religiją manome kitaip? Todėl, kad religijos nesiejame su tiesa, su objektyvia realybe.
Religijų lygybę priimame tik todėl, kad priimame mitų lygybę. Kalėdų Senelis gali būti visiškai toks pats kaip Dzeusas, tačiau maži žali NSO žmogeliukai nėra tokie pat kaip žali obuolių kirminai, nes apie pastaruosius tariamės žiną šį tą tikro. Krikščionybė pretenduoja į tiesą, keistesnę už NSO. Jei ji nėra tikra, tada ji yra melas, o ne mitas, o Jėzus yra ne gerasis mokytojas, bet manijos apimtas egotistas, aiškinantis apie stebuklus, dieviškumą ir išganymą, nors iš tiesų jis yra tik toks, kaip ir mes. Kaipgi jis gali būti geras mokytojas, jeigu jo mokymas nėra tikras?
Kodėl tik vienas kelias?
Jėzaus „vienintelio kelio“ mokymas yra beprasmis, jei religijos paskirtis – subjektyvi ramybė, o ne objektyvi tiesa. Jis taip pat beprasmis, jei religija tėra žmogaus kelias aukštyn į Dievą, o ne Dievo kelias žemyn į mus, nes dauguma žmogiškųjų dalykų iš pagrindų yra lygūs – rasės, civilizacijos, politika, menai, kultūros. Būtų grynai imperialistiška teigti, kad tik vienas žmogaus sukurtas kelias į dievišką kalną yra teisingas, o visi kiti tėra klystkeliai. Tačiau Kristus neteigia esąs žmogus, tapęs Dievu, bet Dievas, tapęs žmogumi. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Krikščionybė teigia esanti kelias, kurį Dievas nutiesė iš Dangaus, o ne mūsų aukštyn nutiestas kelias. Štai kodėl tvirtinimas apie „vieną kelią“ yra būtinas, nes mes tik kartojame Dievo mums duotą žinią. Mes esame laiškanešiai, o ne autoriai.
Būtų grynai imperialistiška teigti, kad tik vienas žmogaus sukurtas kelias į dievišką kalną yra teisingas, o visi kiti tėra klystkeliai.
Visai logiška, kad Dievas nutiesė tik vieną kelią. Jis pradeda nuo vienovės, nuo kalno viršūnės. Mes pradedam nuo įvairovės, iš apačios. Skirtingos žmonių religijos yra išties lygios – lygiai nevykusios. „Iš čia ten nenusigausi.“ Kalnas tiesiog per aukštas. Užšokome ant lakiojo smėlio ir nebestovime ant kieto pagrindo, nuo kurio galėtume atsispirti. Visi mūsų Babelio bokštai griūva, nes vienintelis jų pamatas esam mes patys.
Plūduriuojame vidury platybių, nuolat nešami pasroviui neaišku kur, blaškomi į priekį ir atgal; vos tik mums pasirodo, kad jau turime tvirtą atramą, kurios galėtume įsitverti ir laikytis, ji susvyruoja ir mus aplenkia; jei ją sekame, ji nesiduoda sugaunama, išsprūsta ir amžinai atsiduria priešaky. Niekas mums nestovi vietoje. Tai natūrali mūsų būsena, o vis dėlto ši būsena yra labiausiai priešinga mūsų polinkiams. Trokštame surasti tvirtą atramą, galutinį, atsparų pagrindą, ant kurio galėtume pastatyti į begalybę kylantį bokštą, bet visas mūsų pamatas suaižėja, o žemėje atsiveria bedugnės gelmė.
Visi žmonių Babelio bokštai pasiekia tik pasiekiamus, taigi netikrus, dievus. Kelio aukštyn nėra. Tačiau esama kelio iš viršaus – Žmogus, kuris pavadino save Jokūbo kopėčiomis, kopėčiomis, kurias Dievas nuleido iš Dangaus. Būtų absurdas, jei kuris žmogus taptų pasaulio Išganytoju; tačiau universaliajam Logos, dieviškajai šviesai, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, tapti žmogumi yra „Dievo kvailybė“, kuri yra „išmintingesnė už žmones“.
Tai kaip man patekti į Dangų?
Kai prie aukso vartų pasirodys Dievas ir panorės žinoti, kodėl turėtų mane įleisti, ką aš jam pasakysiu? Tai svarbiausias klausimas pasaulyje, ir jis nuolat kartojamas – nors Šventasis Raštas apie tai kalba labai aiškiai, o milijonai žmonių Šventąjį Raštą skaitė tiek, kad jis tiesiog jiems įgriso, bet vis tiek to nesuprato. Kolegijų auditorijose ir suaugusiųjų švietimo pamokose aš nuolat atlieku apklausas ir matau, jog skaičius žmonių, kurie tiki labiausiai pasaulyje paplitusiu prietaru, kad geri žmonės keliaus į Dangų, o blogi – į Pragarą, visada gerokai viršija penkiasdešimt procentų, o dažnai perkopia ir devyniasdešimt procentų.
Kai prie aukso vartų pasirodys Dievas ir panorės žinoti, kodėl turėtų mane įleisti, ką aš jam pasakysiu?
Ši plačiai paplitusi religija yra legalizmas, nors niekas iš jos išpažinėjų šitaip jos nevadina. Jie yra suklaidinti savo įstatymo laisvumo ar liberalumo. Bet netgi ir lengvas įstatymas yra įstatymas. Netgi subjektyvus įstatymas yra įstatymas. Netgi etika, kuri paliepimą „Būk šventas, nes Viešpats tavo Dievas yra šventas“ pakeičia patarimu „Stenkis būti malonus ir elgtis taip, kad tavo elgesys derėtų prie socialinių normų, jei tai netrukdo tau save išreikšti“, vis tiek yra įstatymas, planas, kaip save išganyti.
Apie patekimą į Dangų Jėzus mums pasako du pribloškiamus dalykus. Mes dažnai girdime tik antrąjį, o ne pirmąjį. Tas antrasis stulbinamas dalykas yra Geroji Naujiena, kad Dangaus durys yra atviros; kad reikia vien priimti šią dovaną su tikėjimu, viltimi ir meile; kad ši dovana yra Kristus, kuris visą šią sunykusią, storžievišką, nuskurusią, sutrikusią ir besiriejančią nusidėjėlių ir šventųjų minią ant savo pečių nuneša į Dangų.
Tačiau pirmasis stulbinamas dalykas yra blogoji naujiena, kad visi kiti būdai – ar tai būtų geri darbai, ar geri ketinimai, ar meditavimas, ar mistinis nušvitimas, ar asketizmas, ar socialinė tarnystė, ar bet kuri dvasinė veikla – čia visiškai niekuo negali padėti. Šių laikų pamokslininkai, įsiklausydami į beveik visuotinai sutariančią šiuolaikinę psichologiją, o ne į Dievą ir šventųjų psichologiją, primygtinai laikosi požiūrio, kad mums neturėtų būti sakoma, jog „visi [...] mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai“. Dievas nesutinka. O nesutikti su Dievu nėra geras dalykas.
Jėzus sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ Argi išdrįsime žvelgti į Jį globėjiškai ir atlaidžiai? Argi išdrįsime paplekšnoti Jam per galvą ir pranašesniojo tonu tarti: „Na jau, na jau; žinom, kad turėjai viską truputėlį sutirštinti, idant įkvėptum Dievo baimės tamsiems valstiečiams, gyvenusiems tavo nelaimingame, tamsuoliškame amžiuje. Bet mes geriau žinom. Mes esame žmonės, už kuriuos bent iki šiol išmintingesnių nėra buvę. Žinome, kad privalo būti daugiau kelių. Visi taip sako. Argi galėtume visus kiaušinius sukrauti į vieną krepšį – į tavo krepšį, – kaip kad reikalauji? Tai neprotingas dalykas.“
Labiausiai pasaulyje paplitęs prietaras, kad geri žmonės keliaus į Dangų, o blogi – į Pragarą.
Ne. Taip nėra. Į Dangų nepatenkama vadovaujantis vien protu. Proto pastangomis nepasiekiamas nei Everestas, nei gotikinė architektūra, nei Bethovenas. Protingai mąstant neįsimylima. Įsimylima, atiduodant save visą. Jis reikalauja būtent to. Meilė nesitenkins niekuo kitu.
„Visa“ reiškia ir mūsų pasitikėjimą visais Jo žodžiais, netgi stulbinamais Jo žodžiais apie Pragarą ir Save, vienintelį kelią pas Tėvą. Jis reikalauja viso mūsų proto ir visos širdies; nes Jis pareiškė ne vien rodąs tiesą, bet esąs Tiesa. Jis reikalauja viso mūsų gyvenimo, Jis pareiškė ne vien rodąs kelią, bet ir esąs Kelias. Prisiminkim, kur veda visi žmogaus keliai – į mirties šešėlių slėnį. Kaip galime tikėtis ištversią tą kelią vieni? Tą kelią nuėjo ir liko gyvas tik Vienas – Tas, kuris ištarė širdį paliečiančius neįtikėtinus žodžius: „Aš esu Gyvenimas.“
Ištrauka iš: Peter Kreeft. Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Tai gal galima teigti, kad ir mirusieji ir mes šiuo metu esame amžinybėje. Juk mes esame ir savo laike, tačiau tuo pačiu ir amžinybėje. Amžinybė nėra kažkur kitur, išskyrus mus pačius. Juk kiekvienas savo mirties akimirką atsiduria paskutiniajame teisme. Tai iš esmės, mes visi savo mirties akimirką atsiduriame savo gyvenimo final destination...
Nėra kito vardo kaip Jėzus Kristus šioje žemėje duoto, kad nukeliauti į Dangų :). O straipsnis iš pirmo žvilgsnio pataikaujantis daugumai, bet galutinėj išvadoje pateikiantis aiškų vienintelio Kelio pas Tėvą atsakymą - Jėzus Kristus :).
Galbūt esate girdėję apie apokatastasis teoriją (juk ir amžinybė tik teorija, praktiškai nieko apie pomirtinį gyvenimą nežinome), kad visi bus išgelbėti, neišskiriant nieko (taip išeina, kad ir demonai, ir žmogžudžiai, ir kitatikiai). O gal vis dėl to bus kiekvienam pagal savo išpažįstamą religiją ar tikėjimą (kaip kam patogiau). Juk jei esi budistas, tai pasieksi nušvitimą, nirvaną arba grįši į reinkarnacijos ratą, jei esi krikščionis pateksi į dangų arba pragarą, gal skaistyklą (kaip kam patogiau). Juk mes iš esmės kitos kultūrinės tradicijos negalime perimti, kaip ir kiti negali perimti krikščioniškosios. Išvada viena, kas yra anapus, iš tikrųjų sužinosime kai numirsime, dabar yra vien spekuliacijos.
Oi, nepatinka man šitas autorius. Nors iš pažiūros atrodo prisiekęs krikščionis, o iš tiesų kažką makaluoja. Labai keista, kad autorius neužsimena apie Kristaus auką, nukryžiavimą, kuria turime tikėti. Tai reškia, kad tik tokiu būdu Sūnus galėjo uždengti mūsų nuodėmes prieš Tėvą.
Aš tikiu vieninteliu keliu. Nors man ilgai atrodė keistas Kūrėjo išganymo scenarijus. Moderniame amžiuje jis labai sunkiai suprantamas, bet tais laikais, kai dievams buvo aukojami žmonės, toks užmanymas neatrodo toks jau keistas.
Autoriaus pastangos išaiškinti šią sudėtingą doktriną vertinu labai vidutinišku balu.
'Jėzus sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ Argi išdrįsime žvelgti į Jį globėjiškai ir atlaidžiai? Argi išdrįsime paplekšnoti Jam per galvą ir pranašesniojo tonu tarti: „Na jau, na jau; žinom, kad turėjai viską truputėlį sutirštinti, idant įkvėptum Dievo baimės tamsiems valstiečiams, gyvenusiems tavo nelaimingame, tamsuoliškame amžiuje. Bet mes geriau žinom. Mes esame žmonės, už kuriuos bent iki šiol išmintingesnių nėra buvę. Žinome, kad privalo būti daugiau kelių. Visi taip sako. Argi galėtume visus kiaušinius sukrauti į vieną krepšį – į tavo krepšį, – kaip kad reikalauji? Tai neprotingas dalykas.“
Jėzus sako: 'Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.' Bet net kunigai ir vienuoliai netiki visais Jėzaus žodžiais ir taip moko gyventi tuos, kuriems jie yra autoritetai. Jie patys pasiskelbia tėvais, nes mano, kad Jėzui neišėjo pasakyti, ką norėjo. Arba, Jis tiesiog perlenkė lazdą. Juk jie vadinasi tėvais ir sėkmingai kalba Jėzaus vardu, gydo ligas ir išvariinėja demonus.. Jie mokosi vieni iš kitų ir seka vieni kitais, o ne vieninteliu Jėzumi. Todėl, manyčiau, kiekvienas nueis ten, kur tikisi.
Nenorėčiau su Jumis, Roma sutikti, kad „kiekvienas nueis ten kur tikisi“. Daugybė dorų žmonių tikisi, kad jie pateks į Dangų. Tačiau jei jie netiki į Kristaus auką, jų laukia amžinas atskyrimas nuo Tėvo – Pragaras. Apie tai ir yra šis straipsnis. Ar ne taip?























Broliai kapucinai





















Labai įdomus ir objektyvus straipsnis. Tačiau vis tiek iš straipsnio potekstės reikia suprasti, kad būsime išganyti vien per Kristų. Tik jo dėka gausime amžinąjį gyvenimą. O kam reikalingas amžinasis gyvenimas? Pabandykim suprasti jį logiškai. Juk tai tokia nuobodybė. Šiame gyvenime juk nugyvename ir 20, ir 50, ir 100 metų, ir ne kartą pabosta gyventi, o kaip reiktų gyventi 1000 ar milijoną, ar milijardą metų. O gal ažinasis gyvenimas bus tamsa?