2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Peter Kreeft. Kiek ke­lių ve­da į Dan­gų?

2010-08-22
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
 Žvaigždėtas dangus virš Owachomo tilto

Ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­si la­bai ge­ras?

Jei ne­ga­li, ta­da nie­kas iš mū­sų ten ne­pa­teks. Juk bū­tent ge­riau­sie­ji iš mū­sų ži­no, ko­kie blo­gi yra.

Ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­si re­li­gin­gas?

Jei ne­ga­li, ta­da Bib­li­ja bus su­kly­du­si. Ji mums ne­lie­pia „bū­ti re­li­gin­giems“. Var­gu ar ji ap­skri­tai kal­ba apie „re­li­gi­ją“. Užuot kal­bė­ju­si apie ją, ji kal­ba apie kaž­ką daug įdo­mes­nio – apie Die­vą. Jė­zus sa­ko, kad ke­lias į Dan­gaus Ka­ra­lys­tę yra ne pa­si­ti­kė­ti „re­li­gi­ja“, bet pa­si­ti­kė­ti Juo.

Tad tik­ra­sis klau­si­mas yra šis: ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­ti­ki į Jė­zų?

Jei ga­li, kas lie­ka iš Jo tei­gi­nio, kad ne­ga­li? Ne kar­tą, o dau­gy­bę kar­tų skir­tin­gais žo­džiais Jis pa­sa­ko to­kį da­ly­ką: „Aš esu ke­lias [...] Nie­kas ne­nu­ei­na pas Tė­vą ki­taip, kaip tik per ma­ne.“

Jei ne­ga­li, tai ar­gi Die­vas nė­ra la­bai ne­są­ži­nin­gas ge­ro pa­go­nio atžvil­giu, nes šiam ne­nu­si­šyp­so­jo lai­mė iš­girs­ti apie Jė­zų? Kaip Die­vas ga­lė­tų į Pra­ga­rą pa­siųs­ti Sok­ra­tą?

Jei at­sa­ky­mas glū­di tarp šių dvie­jų, jei ga­li Jė­zų ti­kė­ti kaž­kaip ap­ta­kiai, ti­kė­ti „dva­sia“ ar ge­ru ke­ti­ni­mu, ta­da kiek tas ap­ta­kus ti­kė­ji­mas tu­rė­tų bū­ti aiš­kus ir api­brėž­tas? Ko­kios tei­sin­gos dva­sios ar ge­ro ke­ti­ni­mo tu­rė­tum bū­ti? Koks tas įei­na­ma­sis ba­las? Ar Die­vas pa­siųs ta­ve į Pra­ga­rą, jei su­rink­si 69, 9 ba­lo, o jei su­rink­si 70, nu­siųs į Dan­gų?

Kaip Die­vas ga­lė­tų į Pra­ga­rą pa­siųs­ti Sok­ra­tą?

Šis klau­si­mas apie ne­krikš­čio­nių iš­ga­ny­mą nė­ra vien te­oriš­kai įdo­mus „ly­gi­na­mo­sios re­li­gi­jo­ty­ros“ (ge­ras bū­das bū­ti pa­ly­gin­ti re­li­gin­gam) klau­si­mas. Tai prak­ti­nis klau­si­mas: „Ką tu­riu da­ry­ti, kad bū­čiau iš­gel­bė­tas?“ Kas pa­teks į Dan­gų, o kas ne?

Šis klau­si­mas glau­džiai su­si­jęs su dar vie­nu klau­si­mu, ku­rį tu­rė­tu­me mes­ti vos tik jį iš­kė­lę, nes jis yra ne­iš­spren­džia­mas. Jei­gu sa­vo klau­si­mo ne­at­skir­si­me nuo pas­ta­ro­jo, mū­sų klau­si­mas ir­gi taps be­veik ne­iš­spren­džia­mas. Tas ant­ra­sis klau­si­mas yra apie ly­gi­na­mą­ją Dan­gaus ir Pra­ga­ro „gy­ven­to­jų“ sta­tis­ti­ką: kiek yra iš­ga­ny­tų­jų?

Pri­va­lo­me mes­ti šį klau­si­mą, nes taip pa­si­el­gė Jė­zus: Kaž­kas jį pa­klau­sė: „Vieš­pa­tie, ar ma­ža bus iš­gel­bė­tų?“ Jis pa­sa­kė jiems: „Pa­si­sten­ki­te įei­ti pro ankš­tus var­tus!“

Jis tai kal­bė­jo apie sa­ve: „Aš esu var­tai.“ At­sa­ky­mas „pa­si­sten­ki­te įei­ti“ yra ly­giai taip pat ties­mu­kai prak­tiš­kas, kaip ir pa­na­šus Bu­dos at­sa­ky­mas į pa­na­šų jo mo­ki­nio klau­si­mą „Strė­lės pa­moks­le“; tą klau­si­mą Bu­da pa­va­di­na „ne­nau­din­gu ug­dy­mui“. Dva­si­niai mo­ky­to­jai vi­suo­met bū­na prak­ti­kai, ne te­ore­ti­kai; jie mo­ko tik to pa­ži­ni­mo, ku­ris yra bū­ti­nas ir nau­din­gas mū­sų iš­ga­ny­mui, o ne mū­sų smal­su­mui pa­ten­kin­ti ar juo­lab dė­me­siui nu­kreip­ti.

Tei­sin­gas at­sa­ky­mas į šį mo­ki­nio klau­si­mą – ne ta­vo rei­ka­las. Mes ne tik ne­ži­nom, kiek yra iš­ga­ny­tų­jų, bet tai ir ne mū­sų rei­ka­las. Ir vi­du­ram­žių, ir šių lai­kų lū­kes­čiai yra ne­tei­sin­gi – ne dėl jų at­sa­ky­mo, bet dėl klau­si­mo. Gal­būt vi­du­ram­žių mąs­ty­to­jai bu­vo tei­sūs tar­da­mi, kad dau­gu­ma pa­teks į Pra­ga­rą. Mo­der­nis­tai ga­li bū­ti tei­sūs tar­da­mi, kad dau­gu­ma pa­teks į Dan­gų. Ta­čiau ir vie­niems, ir ki­tiems de­rė­tų ne spė­lio­ti „Vieš­pa­tie, o kas ši­tam bus?“, o vyk­dy­ti „Sek pas­kui ma­ne!“

Bet pa­lū­kė­kit, ar­gi to nežinom? Ar­gi Jė­zus mums to nė­ra pa­sa­kęs? Ar­gi to­les­nė iš­trau­ka ne­pa­tvir­ti­na mi­nė­to vi­du­ram­žiš­ko įsi­ti­ki­ni­mo?

Įei­ki­te pro ankš­tus var­tus, nes erd­vūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pra­žū­tį, ir daug juo ei­nan­čių. Ko­kie ankš­ti var­tai ir koks siau­ras ke­lias į gy­ve­ni­mą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­ran­da. (Mt 7, 13-14)

At­sa­ky­mas yra tas, kad žodžiai „daug“ ir „ne­dau­ge­lis“ šio­je ištrau­ko­je skir­ti va­liai, o ne smal­su­mui, ir yra ta­ria­mi iš mei­lės, o ne iš moks­li­nio su­si­do­mė­ji­mo. Va­do­vau­jan­tis my­lin­čio Dan­giš­ko­jo Tė­vo stan­dar­tais, net­gi vie­nos iš šim­to Jo avių nu­kly­di­mas nuo ga­no­mų­jų yra per daug, o de­vy­nias­dešimt de­vy­nios sau­gios na­muo­se yra per mažai. Jei per ne­lai­min­gą at­si­ti­ki­mą tė­vai ne­ten­ka vie­no iš dvy­li­kos vai­kų, jau to vie­no ne­tek­tis yra per di­de­lė, o vie­nuo­li­ka li­ku­sių­jų yra ne vi­si. 

Pa­našiai pra­našiškas skel­bi­mas apie Ant­rą­jį at­ėji­mą „At­ei­siu ne­tru­kus“ ne­reiš­kia kon­kre­taus me­tų skai­čiaus. Jis reiš­kia, kad vi­si įvy­kiai tarp Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo at­ėji­mo ko­ky­biškai yra ne­svar­būs, pa­ly­gin­ti su tais dviem įvy­kiais, ir kad bet ku­rią aki­mir­ką tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę. Jei ži­no­tu­me tiks­lią da­tą, bū­tu­me pa­si­ren­gę ne bet ku­rią aki­mir­ką, o tik pas­ku­ti­nę. Ne vi­sas pa­ži­ni­mas mums yra ge­rai, o ant­gam­ti­nė gy­ven­to­jų sta­tis­ti­ka pri­skir­ti­na bū­tent šiai ka­te­go­ri­jai. Jei ži­no­tu­me, kad dau­ge­lis yra pa­smerk­ti, bū­tu­me per­ne­lyg griež­ti ir lin­kę teis­ti; jei ži­no­tu­me, kad dau­ge­lis yra iš­ga­ny­ti, bū­tu­me ap­tin­gę ir ne­rū­pes­tin­gi. Iš tie­sų į šiuos spąs­tus yra pa­kliu­vę abu šie am­žiai, ku­rie ma­nė­si ži­ną at­sa­ky­mą.

Ta­čiau nors Jė­zus mums ir ne­pa­tei­kė gy­ven­to­jų sta­tis­ti­kos, Jis mums da­vė ke­lio že­mė­la­pį. Gal­būt ne­ži­no­me, kas ten nu­ke­liaus, ta­čiau ži­no­me, kaip ten nu­ke­liau­ti. Tad vie­nin­te­lis klau­si­mas, ar tai žino­da­mi ga­li­me iš kaip išves­ti kas. Kaip yra Tas, ku­ris pa­sa­kė „Aš esu ke­lias.“

Prieš at­si­gręž­da­mi į pi­lig­ri­mus, pa­žvel­ki­me į šį ke­lią.

Į Dan­gų ke­lią ro­dan­tis že­mė­la­pis

Vie­na­me Ver­mon­to fer­me­rių anek­do­te pa­sa­ko­ja­ma apie Ver­mon­to šun­ke­liuo­se pa­si­kly­du­sį mies­tie­tį, ku­ris vie­ti­nio ūki­nin­ko pa­klau­sė: „Ku­ris ke­lias ve­da į Bos­to­ną?“ Ūki­nin­kas kiek pa­gal­vo­jo ir ta­rė: „Na­gi, pa­žiū­rė­kim... Jei ei­si tuo ke­liu, ku­riuo ei­ni, nu­ei­si į Ka­na­dą. Jei san­kry­žo­je pa­suk­si de­ši­nėn, at­si­dur­si ma­no ku­ku­rū­zų lau­ke. O jei pa­suk­si kai­rėn, nu­ei­si... ne, ten ke­lias bai­gia­si, pri­ei­si upokš­nį. Bos­to­nan, ar ne? Iš čia ten ne­nu­si­gau­si.“

Dan­gus ga­li at­ro­dy­ti dar la­biau ne­pa­sie­kia­mas, jei nė­ra ke­lio. Koks yra ke­lias?

Vie­na ver­tus, at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą yra la­bai pa­pras­tas – ob­jek­ty­viai Jė­zus yra ke­lias. Ki­ta ver­tus, at­sa­ky­mas pa­slap­tin­gas ir pai­nus – ko­kį sub­jek­ty­vų san­ty­kį su Jė­zu­mi rei­kia tu­rė­ti, kad bū­tum tei­sin­ga­me ke­ly­je? Ar esa­ma „ano­ni­mi­nių krikš­čio­nių“? Ar in­duis­tai, bu­dis­tai, mau­mau­sai, ag­nos­ti­kai ir ate­is­tai taip pat išga­ny­ti?

Vi­sų pir­ma, tie­siog to ne­ži­no­me. Tai ir yra svar­biau­sia, ką ži­no­me. Vi­sa ki­ta tu­ri bū­ti šia­me kon­teks­te.

An­tra, at­ro­do, kad at­sa­ky­mas yra „taip“. At­ro­do, kad „li­be­ra­lus“ ki­tų re­li­gi­jų – ar vei­kiau ki­tas re­li­gi­jas iš­pa­žįs­tan­čių in­di­vi­dų – in­ter­pre­ta­vi­mas ne kar­tą aiš­kiai pa­tei­kia­mas įvai­riuo­se Nau­jo­jo Tes­ta­mento epi­zo­duo­se, pa­vyzdžiui, šven­to­jo Pau­liaus pa­moks­le at­ėnie­čiams apie Ne­ži­no­mą Die­vą, ku­rį jie jau gar­bi­no, taip pat jo žodžiuo­se apie vi­suo­ti­nį na­tū­ra­lų Die­vo pa­ži­ni­mą per gam­tą ir pro­tą Laiš­ke ro­mie­čiams ir Jo­no tei­gi­ny­je, jog „kas pa­si­lie­ka mei­lė­je [aga­pė­je], tas pa­si­lie­ka Die­ve, ir Die­vas pa­si­lie­ka ja­me“. O tarp Jė­zaus tei­gi­nių yra ir šie: „Ir ki­tų avių dar tu­riu, ku­rios ne iš šios avi­dės“ ir „Kas ne prieš mus, tas už mus!“

At­ro­dy­tų, jog Die­vo cha­rak­te­ris, ku­rį at­sklei­džia Kris­tus, rei­ka­lau­tų la­biau­siai my­lin­čio at­sa­ky­mo, koks tik įma­no­mas. „[Die­vas ne­no­ri], kad ku­ris pra­žū­tų.“ Jei esa­ma ko­kio bū­do, kaip Die­vui pa­im­ti į Dan­gų Sok­ra­tą – ir Ksan­ti­pę, – ta­da Die­vas, ku­rį pa­žįs­ta­me per Jė­zų, tik­rai taip ir pa­da­rys. Ta­da iš­ky­la pro­ble­ma – kaip? Ar gre­ta Jė­zaus yra ir koks ša­lu­ti­nis ke­lias?

Ne. Čia su­si­du­ria­me su ne­ti­kė­ta kliū­ti­mi. Aiš­ku, kad ne. Tas pats Die­vas, ku­ris ap­reiš­kė vi­suo­ti­nę sa­vo mei­lę, ap­reiš­kė ir „ankš­tus var­tus“. Pa­si­kliau­ti die­viš­kuo­ju au­to­ri­te­tu vie­nu iš šių mo­ky­mų, bet at­mes­ti ar ig­no­ruo­ti ant­rą­jį bū­tų ne­nuo­sek­lu, net­gi ne­są­ži­nin­ga – ne­pri­im­ti vi­sų įro­dy­mų. „Vie­nas ke­lias“ yra ne sek­tan­tiškas žmo­gaus išra­di­mas, bet aiškus Die­vo ap­reiški­mas. Jei „Vie­nas ke­lias“ yra fa­na­tiz­mas, ta­da bū­tent Jė­zus yra fa­na­ti­kas. Jis tie­siai mums į vei­dą bloš­kia ka­te­go­riš­ką ar­ba–­ar­ba: pri­im­ti ar­ba at­mes­ti. Jo­kių ša­lu­ti­nių ke­lių.

Ta­čiau mes nežino­me, ar šis vie­nas ke­lias ano­ni­miš­kai eg­zis­tuo­ja ar ne­eg­zis­tuo­ja ten, kur Jis nė­ra mi­ni­mas ir aiš­kiai at­pa­žįs­ta­mas. Ši­toks Jo bu­vi­mas ne­ap­si­ri­bo­ja kon­cep­ci­niu aiš­ku­mu. Gal­būt esa­ma „ne­ži­no­mo in­duiz­mo Kris­taus“. Gal­būt in­duis­tas, ma­ny­da­mas gar­bi­nąs Kriš­ną, iš tie­sų gar­bi­na Kris­tų. Gal­būt. Tie­siog to ne­ži­no­me.

Ta­čiau tai, ką ži­no­me, ga­li­me at­skir­ti nuo to, ko ne­ži­no­me. Ob­jek­ty­vų klau­si­mą ga­li­me at­skir­ti nuo sub­jek­ty­vaus klau­si­mo. Ne­ma­tau, kaip Bib­li­ja ti­kin­tis žmo­gus ga­li iš­veng­ti griež­čiau­sio ir vi­siškai kon­kre­taus at­sa­ky­mo į ob­jek­ty­vų klau­si­mą – vi­si ki­ti die­vai yra sta­bai. Ta­čiau taip pat ne­ma­tau, kaip toks ti­kin­ty­sis ga­li iš­veng­ti pa­ties li­be­ra­liau­sio ir kon­kre­taus at­sa­ky­mo į sub­jek­ty­vų klau­si­mą, jei­gu pa­žįs­ta ne­ti­kė­tu­mų ku­pi­ną Die­vo ma­lo­nę va­do­vau­jant sie­loms. Ki­taip ta­riant, net­gi jei hin­duiz­mas nė­ra ant­ras ke­lias pas Die­vą, hin­duis­tas ga­li bū­ti iš­ga­ny­tas „vie­no ke­lio“ Kris­taus. Jie ga­li Jį pa­žin­ti net­gi ne­ži­no­da­mi apie Jį.

Ne­krikš­čio­nių iš­ga­ny­mas

Pa­žin­ti Kris­tų, kaip tvir­ti­na Jis Pats, yra vie­nin­te­lis bū­das pa­žin­ti Tė­vą, o pa­žin­ti Tė­vą yra vie­nin­te­lis bū­das tu­rė­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Tai­gi, kad tu­rė­tu­me am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą, pri­va­lo­me pa­žin­ti Kris­tų. Kaip ne­krikš­čio­nis pa­žįs­ta Kris­tų?

Gal­būt pa­našiai, kaip ir Se­no­jo Tes­ta­mento žy­dai. Gal­būt tai vil­tis, kad Die­vas at­eis.

Gal­būt taip, kaip by­lo­ja ir Jo­nas (1, 9), kal­bė­da­mas apie vi­suo­ti­nį iki įsi­kū­ni­ji­mo eg­zis­ta­vu­sį Lo­gos ar die­viš­ką­ją dva­sią, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų. Tai­gi kiek­vie­nas ap­si­spren­di­mas ar prieš tie­są yra ap­si­spren­di­mas ar prieš Kris­tų.

Gal­būt taip, kaip tei­gia šven­tas Pau­lius Are­o­pa­go pa­moks­le apie ne­ži­no­mą Die­vą. Tam tik­ra pras­me ne tik grai­kai, bet ir vi­si mes, taip pat ir krikš­čio­nys, gar­bi­na­me ne­ži­no­mą Die­vą. Mus iš­ga­no ne mū­sų ži­no­ji­mas, o Die­vas. Kiek ži­nių pri­va­lo­me tu­rė­ti? Mums trūks­ta pa­ži­ni­mo; nors apie Die­vą ži­no­me daug dau­giau, nei ži­no­jo pa­go­nys, mū­sų ži­no­ji­mas apie Jį te­bė­ra blu­sos dy­džio, pa­ly­gin­ti su tuo dram­bliu, koks yra Die­vas, nors pa­go­nių pa­ži­ni­mas bu­vo mo­le­ku­lės dy­džio, pa­ly­gin­ti jį su mū­sų blu­sa. Jei mes, tiek ne­daug pa­žin­da­mi Die­vą, ga­li­me bū­ti iš­ga­ny­ti, gal­būt iš­ga­ny­ti ga­li bū­ti ir jie, pa­žin­da­mi Jį dar ma­žiau.

Mus iš­ga­no ne mū­sų ži­no­ji­mas, o Die­vas.

Vis dėl­to net­gi ši­to­kia „li­be­ra­li“ iš­ga­ny­mo in­ter­pre­ta­ci­ja ne­krikš­čio­nims ne­iš­ven­gia­mai pa­si­ro­dys ne­to­le­ran­tiš­ka, net­gi im­pe­ria­lis­ti­nė. Jie vi­sai pa­grįs­tai at­kreips dė­me­sį, jog tai reiš­kia, kad kai ju­dė­jas ar bu­dis­tas nu­mirs, jis su­ži­nos, kad bu­vo ne­tei­sus (jei ne šir­di­mi, tai pro­tu), o krikš­čio­ny­bė bu­vo tei­si. Vis tiek tė­ra vie­nas ke­lias.

Krikš­čio­nio at­sa­ky­mas ga­li bū­ti tik toks: taip. Tai nė­ra mū­sų, Pau­liaus, Au­gus­ti­no ar Baž­ny­čios iš­ra­di­mas. Bū­tent tai su­vo­kia­me, kai nuo­šir­džiai klau­so­mės Jė­zaus. Tai vie­ni iš Jo „kie­tų žo­džių“. Skir­tin­gu me­tu ir skir­tin­go­je kul­tū­ro­je kie­ti bū­na skir­tin­gi Jo žo­džiai. Dau­ge­liui Jo am­ži­nin­kų skan­da­lin­gas bu­vo Jo gai­les­tin­gu­mas; mums skan­da­lin­gas Jo griež­tu­mas.

Ma­nau, kad šių lai­kų pro­tui skan­da­lin­giau­siai at­ro­do pen­kios Jė­zaus skelb­tos dok­tri­nos: 1) nuo­dė­mė, ypač Pri­gim­ti­nė nuo­dė­mė, 2) Pra­ga­ras, 3) Jo tei­gi­nys apie sa­vą­jį die­viš­ku­mą, 4) ste­buk­lai ir 5) „vie­no ke­lio“ išskir­ti­nu­mas. Iš šių pen­kių, ma­no ma­ny­mu, mo­der­ny­bei la­biau­siai kliū­va pas­ku­ti­nė.

Ko­dėl? Ko­dėl no­rė­tu­me, kad re­li­gi­ja skelb­tų 1) pri­gim­ti­nį žmo­gaus ge­ru­mą, 2) vi­suo­ti­nį iš­ga­ny­mą, 3) vien tik žmo­giš­ką Kris­tų, da­riu­sį 4) na­tū­ra­lius, o ne ant­gam­ti­nius dar­bus, ir la­biau­siai, kad 5) vi­sos re­li­gi­jos yra iš es­mės ly­gios? Kaip tik penk­to­ji dok­tri­na yra ki­tų ke­tu­rių prie­žas­tis; bū­tent re­li­gi­jų ly­gy­bės var­dan ieš­ko­me ben­d­ro mo­ky­mo, o ant­ra­sis dok­tri­nų „kom­plek­tas“ yra daug la­biau pa­pli­tęs, daug po­pu­lia­res­nis, daug uni­ver­sa­les­nis ne­gu pir­ma­sis.

Ta­čiau ši­to­kia nuo­sta­ta, kad ir ko­kia ty­ra­šir­dė ji bū­tų, yra ab­so­liu­čiai minkš­ta­gal­vė. (Koks sun­kus ir re­tas minkš­tos šir­dies ir ašt­raus pro­to de­ri­nys, kaip Jė­zaus!) Re­li­gi­ja rei­ka­lau­ja da­ly­kus lai­ky­ti to­kiais, ko­kie jie yra iš tie­sų, ir sa­ky­ti mums tai, kas yra tie­sa, o ne tai, kas tik nu­ra­mi­na. Tad kai skir­tin­gos re­li­gi­jos mums skel­bia vie­nas ki­tam prieš­ta­rau­jan­čius da­ly­kus, tie­siog ne­ga­li bū­ti, kad jie abu bū­tų tie­sa.

Nie­kas ne­ma­no, kad vi­sos moks­li­nės te­ori­jos ar is­to­ri­nės ži­nios, svei­ko pro­to nuo­jau­tos ar laik­raš­čių is­to­ri­jos tu­rė­tų bū­ti ly­gios. Mes jas tik­ri­nam, kad iš­si­aiš­kin­tu­me, ku­rios yra tei­sin­gos, o ku­rios – klai­din­gos, ir nie­kas ne­ma­no, kad tai ne­la­bai pro­tin­ga, fa­na­tiš­ka ar ne­to­le­ran­tiš­ka. Ko­dėl apie re­li­gi­ją ma­no­me ki­taip? To­dėl, kad re­li­gi­jos ne­sie­ja­me su tie­sa, su ob­jek­ty­via re­a­ly­be.

Re­li­gi­jų ly­gy­bę pri­ima­me tik to­dėl, kad pri­ima­me mi­tų ly­gy­bę. Ka­lė­dų Se­ne­lis ga­li bū­ti vi­siš­kai toks pats kaip Dzeu­sas, ta­čiau ma­ži ža­li NSO žmo­ge­liu­kai nė­ra to­kie pat kaip ža­li obuo­lių kir­mi­nai, nes apie pas­ta­ruo­sius ta­ria­mės ži­ną šį tą tik­ro. Krikš­čio­ny­bė pre­ten­duo­ja į tie­są, keis­tes­nę už NSO. Jei ji nė­ra tik­ra, ta­da ji yra me­las, o ne mi­tas, o Jė­zus yra ne ge­ra­sis mo­ky­to­jas, bet ma­ni­jos ap­im­tas ego­tis­tas, aiš­ki­nan­tis apie ste­buk­lus, die­viš­ku­mą ir iš­ga­ny­mą, nors iš tie­sų jis yra tik toks, kaip ir mes. Kaip­gi jis ga­li bū­ti ge­ras mo­ky­to­jas, jei­gu jo mo­ky­mas nė­ra tik­ras?

Ko­dėl tik vie­nas ke­lias?

Jė­zaus „vie­nin­te­lio ke­lio“ mo­ky­mas yra be­pras­mis, jei re­li­gi­jos pa­skir­tis – sub­jek­ty­vi ra­my­bė, o ne ob­jek­ty­vi tie­sa. Jis taip pat be­pras­mis, jei re­li­gi­ja tė­ra žmo­gaus ke­lias aukš­tyn į Die­vą, o ne Die­vo ke­lias že­myn į mus, nes dau­gu­ma žmo­giš­kų­jų da­ly­kų iš pa­grin­dų yra ly­gūs – ra­sės, ci­vi­li­za­ci­jos, po­li­ti­ka, me­nai, kul­tū­ros. Bū­tų gry­nai im­pe­ria­lis­tiška teig­ti, kad tik vie­nas žmo­gaus su­kur­tas ke­lias į die­viš­ką kal­ną yra tei­sin­gas, o vi­si ki­ti tė­ra klyst­ke­liai. Ta­čiau Kris­tus ne­tei­gia esąs žmo­gus, ta­pęs Die­vu, bet Die­vas, ta­pęs žmo­gu­mi. „Nie­kas nė­ra pa­ki­lęs į dan­gų, kaip tik Žmo­gaus Sū­nus, ku­ris nu­žen­gė iš dan­gaus.“ Krikš­čio­ny­bė tei­gia esan­ti ke­lias, ku­rį Die­vas nu­tie­sė iš Dan­gaus, o ne mū­sų aukš­tyn nu­ties­tas ke­lias. Štai ko­dėl tvir­ti­ni­mas apie „vie­ną ke­lią“ yra bū­ti­nas, nes mes tik kar­to­ja­me Die­vo mums duo­tą ži­nią. Mes esa­me laiš­ka­ne­šiai, o ne au­to­riai.

Bū­tų gry­nai im­pe­ria­lis­tiška teig­ti, kad tik vie­nas žmo­gaus su­kur­tas ke­lias į die­viš­ką kal­ną yra tei­sin­gas, o vi­si ki­ti tė­ra klyst­ke­liai.

Vi­sai lo­giš­ka, kad Die­vas nu­tie­sė tik vie­ną ke­lią. Jis pra­de­da nuo vie­no­vės, nuo kal­no vir­šū­nės. Mes pra­de­dam nuo įvai­ro­vės, iš apa­čios. Skir­tin­gos žmo­nių re­li­gi­jos yra išties ly­gios – ly­giai ne­vy­ku­sios. „Iš čia ten ne­nu­si­gau­si.“ Kal­nas tie­siog per aukš­tas. Už­šo­ko­me ant la­kio­jo smė­lio ir ne­be­sto­vi­me ant kie­to pa­grin­do, nuo ku­rio ga­lė­tu­me at­si­spir­ti. Vi­si mū­sų Ba­be­lio bokštai griū­va, nes vie­nin­te­lis jų pa­ma­tas esam mes pa­tys.

Plū­du­riuo­ja­me vi­du­ry pla­ty­bių, nuo­lat ne­ša­mi pa­sro­viui ne­aiš­ku kur, blaš­ko­mi į prie­kį ir at­gal; vos tik mums pa­si­ro­do, kad jau tu­ri­me tvir­tą at­ra­mą, ku­rios ga­lė­tu­me įsi­tver­ti ir lai­ky­tis, ji su­svy­ruo­ja ir mus ap­len­kia; jei ją se­ka­me, ji ne­si­duo­da su­gau­na­ma, iš­sprūs­ta ir am­ži­nai at­si­du­ria prie­ša­ky. Nie­kas mums ne­sto­vi vie­to­je. Tai na­tū­ra­li mū­sų bū­se­na, o vis dėl­to ši bū­se­na yra la­biau­siai prie­šin­ga mū­sų po­lin­kiams. Trokšta­me su­ras­ti tvir­tą at­ra­mą, ga­lu­ti­nį, at­spa­rų pa­grin­dą, ant ku­rio ga­lė­tu­me pa­sta­ty­ti į be­ga­ly­bę ky­lan­tį bokš­tą, bet vi­sas mū­sų pa­ma­tas su­ai­žė­ja, o že­mė­je at­si­ve­ria be­dug­nės gel­mė.

 Vi­si žmo­nių Ba­be­lio bokštai pa­sie­kia tik pa­sie­kia­mus, tai­gi ne­tik­rus, die­vus. Ke­lio aukštyn nė­ra. Ta­čiau esa­ma ke­lio iš vir­šaus – Žmo­gus, ku­ris pa­va­di­no sa­ve Jo­kū­bo ko­pė­čio­mis, ko­pė­čio­mis, ku­rias Die­vas nu­lei­do iš Dan­gaus. Bū­tų ab­sur­das, jei ku­ris žmo­gus tap­tų pa­sau­lio Iš­ga­ny­to­ju; ta­čiau uni­ver­sa­lia­jam Lo­gos, die­viš­ka­jai švie­sai, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų, tap­ti žmo­gu­mi yra „Die­vo kvai­ly­bė“, ku­ri yra „iš­min­tin­ges­nė už žmo­nes“.

Tai kaip man pa­tek­ti į Dan­gų?

Kai prie auk­so var­tų pa­si­ro­dys Die­vas ir pa­no­rės ži­no­ti, ko­dėl tu­rė­tų ma­ne įleis­ti, ką aš jam pa­sa­ky­siu? Tai svar­biau­sias klau­si­mas pa­sau­ly­je, ir jis nuo­lat kar­to­ja­mas – nors Šven­ta­sis Raš­tas apie tai kal­ba la­bai aiš­kiai, o mi­li­jo­nai žmo­nių Šven­tą­jį Raš­tą skai­tė tiek, kad jis tie­siog jiems įgri­so, bet vis tiek to ne­su­pra­to. Ko­le­gi­jų au­di­to­ri­jo­se ir su­au­gu­sių­jų švie­ti­mo pa­mo­ko­se aš nuo­lat at­lie­ku ap­klau­sas ir ma­tau, jog skai­čius žmo­nių, ku­rie ti­ki la­biau­siai pa­sau­ly­je pa­pli­tu­siu prie­ta­ru, kad ge­ri žmo­nės ke­liaus į Dan­gų, o blo­gi – į Pra­ga­rą, vi­sa­da ge­ro­kai vir­ši­ja pen­kias­de­šimt pro­cen­tų, o daž­nai per­ko­pia ir de­vy­nias­de­šimt pro­cen­tų.

Kai prie auk­so var­tų pa­si­ro­dys Die­vas ir pa­no­rės ži­no­ti, ko­dėl tu­rė­tų ma­ne įleis­ti, ką aš jam pa­sa­ky­siu?

Ši pla­čiai pa­pli­tu­si re­li­gi­ja yra le­ga­liz­mas, nors nie­kas iš jos iš­pa­ži­nė­jų ši­taip jos ne­va­di­na. Jie yra su­klai­din­ti sa­vo įsta­ty­mo lais­vu­mo ar li­be­ra­lu­mo. Bet net­gi ir leng­vas įsta­ty­mas yra įsta­ty­mas. Net­gi sub­jek­ty­vus įsta­ty­mas yra įsta­ty­mas. Net­gi eti­ka, ku­ri pa­lie­pi­mą „Būk šven­tas, nes Vieš­pats ta­vo Die­vas yra šven­tas“ pa­kei­čia pa­ta­ri­mu „Sten­kis bū­ti ma­lo­nus ir elg­tis taip, kad ta­vo el­ge­sys de­rė­tų prie so­cia­li­nių nor­mų, jei tai ne­truk­do tau sa­ve išreikšti“, vis tiek yra įsta­ty­mas, pla­nas, kaip sa­ve iš­ga­ny­ti.

Apie pa­te­ki­mą į Dan­gų Jė­zus mums pa­sa­ko du pri­bloš­kia­mus da­ly­kus. Mes daž­nai gir­di­me tik ant­rą­jį, o ne pir­mą­jį. Tas ant­ra­sis stul­bi­na­mas da­ly­kas yra Ge­ro­ji Nau­jie­na, kad Dan­gaus du­rys yra at­vi­ros; kad rei­kia vien pri­im­ti šią do­va­ną su ti­kė­ji­mu, vil­ti­mi ir mei­le; kad ši do­va­na yra Kris­tus, ku­ris vi­są šią su­ny­ku­sią, stor­žie­viš­ką, nu­sku­ru­sią, su­tri­ku­sią ir be­si­rie­jan­čią nu­si­dė­jė­lių ir šven­tų­jų mi­nią ant sa­vo pe­čių nu­ne­ša į Dan­gų.

Ta­čiau pir­ma­sis stul­bi­na­mas da­ly­kas yra blo­go­ji nau­jie­na, kad vi­si ki­ti bū­dai – ar tai bū­tų ge­ri dar­bai, ar ge­ri ke­ti­ni­mai, ar me­di­ta­vi­mas, ar mis­ti­nis nušvitimas, ar as­ke­tiz­mas, ar so­cia­li­nė tar­nys­tė, ar bet ku­ri dva­si­nė veik­la – čia vi­siš­kai nie­kuo ne­ga­li pa­dė­ti. Šių lai­kų pa­moks­li­nin­kai, įsi­klau­sy­da­mi į be­veik vi­suo­ti­nai su­ta­rian­čią šiuo­lai­ki­nę psi­cho­lo­gi­ją, o ne į Die­vą ir šven­tų­jų psi­cho­lo­gi­ją, pri­myg­ti­nai lai­ko­si po­žiū­rio, kad mums ne­tu­rė­tų bū­ti sa­ko­ma, jog „vi­si [...] mū­sų tei­sūs dar­bai tar­si su­teršti sku­du­rai“. Die­vas ne­su­tin­ka. O ne­su­tik­ti su Die­vu nė­ra ge­ras da­ly­kas.

Jė­zus sa­ko: „Nuo ma­nęs at­si­sky­rę, jūs ne­ga­li­te nie­ko nu­veik­ti.“ Ar­gi išdrį­si­me žvelg­ti į Jį glo­bė­jiš­kai ir at­laidžiai? Ar­gi išdrį­si­me pa­plekš­no­ti Jam per gal­vą ir pra­na­šes­nio­jo to­nu tar­ti: „Na jau, na jau; ži­nom, kad tu­rė­jai vis­ką tru­pu­tė­lį su­tirš­tin­ti, idant įkvėp­tum Die­vo bai­mės tam­siems vals­tie­čiams, gy­ve­nu­siems ta­vo ne­lai­min­ga­me, tam­suo­liška­me amžiu­je. Bet mes ge­riau žinom. Mes esa­me žmo­nės, už ku­riuos bent iki šiol iš­min­tin­ges­nių nė­ra bu­vę. Ži­no­me, kad pri­va­lo bū­ti dau­giau ke­lių. Vi­si taip sa­ko. Ar­gi ga­lė­tu­me vi­sus kiau­ši­nius su­krau­ti į vie­ną krep­šį – į ta­vo krep­šį, – kaip kad rei­ka­lau­ji? Tai ne­pro­tin­gas da­ly­kas.“

La­biau­siai pa­sau­ly­je pa­pli­tęs prie­ta­ras, kad ge­ri žmo­nės ke­liaus į Dan­gų, o blo­gi – į Pra­ga­rą.

Ne. Taip nė­ra. Į Dan­gų ne­pa­ten­ka­ma va­do­vau­jan­tis vien pro­tu. Pro­to pa­stan­go­mis ne­pa­sie­kia­mas nei Eve­res­tas, nei go­ti­ki­nė ar­chi­tek­tū­ra, nei Bet­ho­ve­nas. Pro­tin­gai mąs­tant ne­įsi­my­li­ma. Įsi­my­li­ma, ati­duo­dant sa­ve vi­są. Jis rei­ka­lau­ja bū­tent to. Mei­lė ne­si­ten­kins nie­kuo ki­tu.

„Vi­sa“ reiš­kia ir mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mą vi­sais Jo žo­džiais, net­gi stul­bi­na­mais Jo žo­džiais apie Pra­ga­rą ir Sa­ve, vie­nin­te­lį ke­lią pas Tė­vą. Jis rei­ka­lau­ja vi­so mū­sų pro­to ir vi­sos šir­dies; nes Jis pa­reiš­kė ne vien ro­dąs tie­są, bet esąs Tie­sa. Jis rei­ka­lau­ja vi­so mū­sų gy­ve­ni­mo, Jis pa­reiš­kė ne vien ro­dąs ke­lią, bet ir esąs Ke­lias. Pri­si­min­kim, kur ve­da vi­si žmo­gaus ke­liai – į mir­ties še­šė­lių slė­nį. Kaip ga­li­me ti­kė­tis iš­tver­sią ke­lią vie­ni? Tą ke­lią nu­ė­jo ir li­ko gy­vas tik Vie­nas – Tas, ku­ris iš­ta­rė šir­dį pa­lie­čian­čius ne­įti­kė­ti­nus žo­džius: „Aš esu Gy­ve­ni­mas.“

Ištrauka iš: Peter Kreeft. Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas


Katalikų pasaulio leidiniai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 > »
Sektantas 2010-08-22 10:56

Labai įdomus ir objektyvus straipsnis. Tačiau vis tiek iš straipsnio potekstės reikia suprasti, kad būsime išganyti vien per Kristų. Tik jo dėka gausime amžinąjį gyvenimą. O kam reikalingas amžinasis gyvenimas? Pabandykim suprasti jį logiškai. Juk tai tokia nuobodybė. Šiame gyvenime juk nugyvename ir 20, ir 50, ir 100 metų, ir ne kartą pabosta gyventi, o kaip reiktų gyventi 1000 ar milijoną, ar milijardą metų. O gal ažinasis gyvenimas bus tamsa?

Arnoldas Stasiulis 2010-08-22 17:13

Amžinybė nėra laiko kategorija. Ji nesuskaičiuojama. Amžinybėje VISKAS YRA vienu metu.

Sektantas 2010-08-22 18:00

Tai gal galima teigti, kad ir mirusieji ir mes šiuo metu esame amžinybėje. Juk mes esame ir savo laike, tačiau tuo pačiu ir amžinybėje. Amžinybė nėra kažkur kitur, išskyrus mus pačius. Juk kiekvienas savo mirties akimirką atsiduria paskutiniajame teisme. Tai iš esmės, mes visi savo mirties akimirką atsiduriame savo gyvenimo final destination...

ramune27 2010-08-23 00:32

juk Jezus numire ne tik uz tuos, kurie juom tiki...

Emanuell 2010-08-23 00:35

Nėra kito vardo kaip Jėzus Kristus šioje žemėje duoto, kad nukeliauti į Dangų :). O straipsnis iš pirmo žvilgsnio pataikaujantis daugumai, bet galutinėj išvadoje pateikiantis aiškų vienintelio Kelio pas Tėvą atsakymą - Jėzus Kristus :).

Sektantas 2010-08-23 09:15

Galbūt esate girdėję apie apokatastasis teoriją (juk ir amžinybė tik teorija, praktiškai nieko apie pomirtinį gyvenimą nežinome), kad visi bus išgelbėti, neišskiriant nieko (taip išeina, kad ir demonai, ir žmogžudžiai, ir kitatikiai). O gal vis dėl to bus kiekvienam pagal savo išpažįstamą religiją ar tikėjimą (kaip kam patogiau). Juk jei esi budistas, tai pasieksi nušvitimą, nirvaną arba grįši į reinkarnacijos ratą, jei esi krikščionis pateksi į dangų arba pragarą, gal skaistyklą (kaip kam patogiau). Juk mes iš esmės kitos kultūrinės tradicijos negalime perimti, kaip ir kiti negali perimti krikščioniškosios. Išvada viena, kas yra anapus, iš tikrųjų sužinosime kai numirsime, dabar yra vien spekuliacijos.

Gyti 2010-08-23 12:10

Oi, nepatinka man šitas autorius. Nors iš pažiūros atrodo prisiekęs krikščionis, o iš tiesų kažką makaluoja. Labai keista, kad autorius neužsimena apie Kristaus auką, nukryžiavimą, kuria turime tikėti. Tai reškia, kad tik tokiu būdu Sūnus galėjo uždengti mūsų nuodėmes prieš Tėvą.

Aš tikiu vieninteliu keliu. Nors man ilgai atrodė keistas Kūrėjo išganymo scenarijus. Moderniame amžiuje jis labai sunkiai suprantamas, bet tais laikais, kai dievams buvo aukojami žmonės, toks užmanymas neatrodo toks jau keistas.

Autoriaus pastangos išaiškinti šią sudėtingą doktriną vertinu labai vidutinišku balu.

zz 2010-08-23 12:14

puikus tekstas

Roma 2010-08-24 11:41

'Jė­zus sa­ko: „Nuo ma­nęs at­si­sky­rę, jūs ne­ga­li­te nie­ko nu­veik­ti.“ Ar­gi išdrį­si­me žvelg­ti į Jį glo­bė­jiš­kai ir at­laidžiai? Ar­gi išdrį­si­me pa­plekš­no­ti Jam per gal­vą ir pra­na­šes­nio­jo to­nu tar­ti: „Na jau, na jau; ži­nom, kad tu­rė­jai vis­ką tru­pu­tė­lį su­tirš­tin­ti, idant įkvėp­tum Die­vo bai­mės tam­siems vals­tie­čiams, gy­ve­nu­siems ta­vo ne­lai­min­ga­me, tam­suo­liška­me amžiu­je. Bet mes ge­riau žinom. Mes esa­me žmo­nės, už ku­riuos bent iki šiol iš­min­tin­ges­nių nė­ra bu­vę. Ži­no­me, kad pri­va­lo bū­ti dau­giau ke­lių. Vi­si taip sa­ko. Ar­gi ga­lė­tu­me vi­sus kiau­ši­nius su­krau­ti į vie­ną krep­šį – į ta­vo krep­šį, – kaip kad rei­ka­lau­ji? Tai ne­pro­tin­gas da­ly­kas.“

Jėzus sako: 'Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.' Bet net kunigai ir vienuoliai netiki visais Jėzaus žodžiais ir taip moko gyventi tuos, kuriems jie yra autoritetai. Jie patys pasiskelbia tėvais, nes mano, kad Jėzui neišėjo pasakyti, ką norėjo. Arba, Jis tiesiog perlenkė lazdą. Juk jie vadinasi tėvais ir sėkmingai kalba Jėzaus vardu, gydo ligas ir išvariinėja demonus.. Jie mokosi vieni iš kitų ir seka vieni kitais, o ne vieninteliu Jėzumi. Todėl, manyčiau, kiekvienas nueis ten, kur tikisi.

Gyti 2010-08-24 14:36

Nenorėčiau su Jumis, Roma sutikti, kad „kiekvienas nueis ten kur tikisi“. Daugybė dorų žmonių tikisi, kad jie pateks į Dangų. Tačiau jei jie netiki į Kristaus auką, jų laukia amžinas atskyrimas nuo Tėvo – Pragaras. Apie tai ir yra šis straipsnis. Ar ne taip?

« < 1 - 2 - 3 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (28)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.