Nenustebčiau, jeigu šių metų rudens Seimo sesijoje dabartinės Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybės lauktų kokia nors, greičiausiai išgalvota, interpeliacija. Panašu, kad Lietuvos medikų bendruomenės pastangos atgauti teisę ligoniams išrašomuose receptuose įrašyti ne vaisto tipą arba cheminę sudėtį, o prekės ženklą nesibaigs derybomis bei diskusijomis už apskritųjų stalų. Taip pat graudulingomis godomis apie tai, kokią žalą naujoji vaistų išrašymo tvarka daro sergančiųjų sveikatai, kada gydantis medikas jiems vietoje „Viagros“ privalo išrašyti sildenafilo citrato. Koks vaistas bus parduotas ligoniui - jau nebe mediko, o vaistininko kompetencija.

Greičiau jau bus nemažas politinis karas, kuriame turės darbo slaptieji ir gal net oficialiai užsiregistravę lobistai, viešųjų ryšių kontoros, ir visai be abejonių - įtakingos medikų bendruomenės atstovai Seime (socialdemokratas Juozas Olekas šiuo klausimu jau spėjo pasisakyti per pačius vidurvasario karščius).

Gydytojai visuotinai piktais žvilgsniais varsto visus vaistininkus. Kai kurie jų atstovai atvirai teigia, jog SAM „klerkų išgalvota tvarka“ liudija visišką atsidavimą vaistininkų klano interesams. Tačiau kai apie tai prabyla medikų bendruomenės lyderis Liutauras Labanauskas, už viešą medikamentų reklamą žiniasklaidoje kritikuotas su korupcija kovojančios „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovų, taip sakant - tampa įtaru. Arba tiesiog panašu, kad kovojama už labai svarbią visame kapitalistiniame pasaulyje socialinę privilegiją.

Savaime suprantama, kad milijardus naujų vaistų kūrimui išleidžiančios farmacijos kompanijos yra gyvybiškai suinteresuotos parduoti savo gaminius, todėl imasi ne tik įvairiausių rinkodaros gudrybių, bet ir legendomis tapusių vilionių, kurios skirtos tiems, nuo kurių priklauso, koks vaistas bus parduotas ligoniui. Jeigu visiškai banaliai: svarbiausia Lietuvoje prasidėjusio karo potekstė - kam atiteks teisė į farmacijos gigantų viliones. Vaistų gamintojų finansuojamus seminarus prabangiuose atogrąžų šalių viešbučiuose, užsakymus už farmacijos pramonės pinigus rašyti tiriamuosius darbus ir, žinoma, į nelegalias pajamas už receptuose išrašytų vaistų pavadinimų skaičių. Tatai - visame pasaulyje daugiau ar mažiau vyraujanti praktika.

Skirtumas tik tas, jog labiau civilizuotose šalyse diskutuojama, ar etiška vaistų gamintojų vadybininkams įpilti benzino į asmeninio automobilio baką receptus išrašantiems gydytojams (esą už dalyvavimą lekcijose apie konkrečių preparatų privalumus). Lietuvoje girdėti kai kurių farmacijos kompanijų atstovų nusiskundimų, neva medikai gamintojams patys atsiskaito už receptuose nurodytų vaistų skaičių ir už tai atvirai reikalauja atlygio.

 Lytinę potenciją gerinanti „Viagra“, paminėta teksto pradžioje, - nebūtinai yra vulgari problemos iliustracija. Buvęs „Pfizer“ kompanijos pardavimo vadybininkas amerikietis Jamie‘is Reidy‘is visame pasaulyje šurmulį sukėlusioje knygoje „Agresyvi rinkodara. „Viagros“ prekijo evoliucija“ („Hard Sell/ The Evolution of a Viagra Salesman“, 2006) atvirai pasakojo, kokių pastangų ir investicijų ėmėsi jo kompanijos rinkodarininkai, kad įvairios medikų organizacijos erekcijos sutrikimą pripažintų „rimta negalia“.

Garsiosios melsvos „malonumo piliulės“ gamintojai sukūrė specialią rombo formą tik tam, kad ligoniams (vartotojams?) tabletę būtų sunkiau padalyti perpus ir „patirti dvigubą malonumą už tą pačią kainą“. O vėliau, į „Pfizer“ sąskaitas plūstant milijardiniams pelnams, praėjusio amžiaus pabaigoje sugebėjo pasiekti absoliučią rinkodaros viršūnę, kada net Šventojo Sosto Vatikane kanceliarija pažymėjo „Viagros“, kuri „galinti sugrąžinti harmoniją daugeliui šeimų“, privalumus.

 Kodėl Lietuvos medikai farmacininkų pagundoms turėtų būti atsparesni? Greičiau atvirkščiai. Prieš keletą metų neoficialiuose pokalbiuose vaistų gamintojų atstovai Lietuvoje nurodydavo, kad mūsų šalyje didžiųjų farmacijos kampanijų rinkodarai išleidžiamos lėšos keturis šešis kartus viršija tam tikslui išleidžiamus pinigus Skandinavijos šalyse, nors pasiekiami santykinai vienodi pardavimo rezultatai.

„Tai reiškia, kad mūsų medikai yra pernelyg godūs“, - prieš trejus metus man sakė vienas garsios farmacijos kompanijos Lietuvoje atstovas su sąlyga, kad viešai neskelbsiu jo pavardės. Jis, be to, teigė, kad medikų bendruomenei „nesusipratus“, prie tokios pat išvados anksčiau ar vėliau prieis daugelis vaistų gamintojų.

Neturiu pagrindo tvirtinti, jog tatai buvo niūri pranašystė ir apie šiais metais SAM valia pakeistą tvarką galima būtų pasakyti, kad tai - „farmacininkų darbas“. Tačiau jeigu tai būtų panašu į tikrovę, vėlgi - nenustebčiau. Koks skirtumas, ką paveikti gamintojams: medikus ar vaistininkus? Iš žaidimo eliminavus tarpinę - receptus su vaistų pavadinimais išrašančių medikų - grandį, farmacininkų rinkodaros pastangos tiesiog per vaistininkus gali tapti daug efektyvesnės. Tačiau SAM valdininkų sprendimo oponentai galėtų pasakyti, kad tiesioginis vaistų gamintojų ir pardavėjų aljansas gali būti daug pavojingesnis vartotojui (pacientui) už medikų godumą.