Andrius Navickas. Apie keistą tiesos ir pragmatiškumo supriešinimą
Rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje asocijuojasi su sąmokslais ir tiesos slėpimu. Slaptieji Ribentropo ir Molotovo pakto protokolai tapo uraganu, sujaukusiu didelės dalies Europos valstybių likimus. Daugelį metų neigto Rusijos ir Vokietijos suokalbio paviešinimas buvo viena iš sovietinės imperijos mirties priežasčių. Nebebuvo galima neigti fakto, jog imperija sukurta ant sąmokslo ir melo pamato.
Paradoksalu, kad, pabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams po imperijos griūties, vis stiprėja pastangos grimuoti atmintį. Rusijoje atgijo tvirtinimai, jog nusikalstamo pakto apskritai nebuvo. Taip teigiantieji vadovaujasi logika: Ribentropo-Molotovo paktas kliudo dabartinės Rusijos imperinėms pretenzijoms, todėl jis turi būti ištrintas iš atminties. Tai daroma palaipsniui. Pirmiausia paskelbiama, kad egzistuoja įvairių šio istorinio įvykio interpretacijų. Palaipsniui tie, kurie vis primena šį paktą, pradedami vadinti kietakčiais ar ekstremistais, kurie trukdo pragmatiškiems Rusijos ir Europos valstybių santykiams. Kitas žingsnis – „sovietų išvaduotojų“ mito reanimacija ir nostalgija „tautų draugystei“, kurią esą sunaikino Vakarų pakurstyti nacionalistai.
Ar toks scenarijus realus, priklauso ir nuo mūsų ryžto siekti tiesos. Autentiška istorinė atmintis gyvybiškai svarbi ne siekiant nuolat priminti kaimynams jų skriaudas, tačiau norint išvengti pražūtingų praeities klaidų ir puoselėti savąją tapatybę. Tiesa išlaisvina, nes ji leidžia realiai įvertinti situaciją. Visi istorijos pagražinimai, supaprastinimai pavojingi, nes gundo gyventi iliuzijomis.
Atkaklios tiesos paieškos svarbios, kalbant ne tik apie istoriją, bet ir apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Nes gėdingi paktai, išdavystės, sąmokslai, deja, nėra tik praeities dalykas. Simboliška, kad būtent rugpjūčio 23 dieną prieš ketverius metus Gardine neaiškiomis aplinkybėmis žuvo aukštas pareigas einantis Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas, kuris daugiau nei kas kitas padarė, siekdamas demaskuoti slaptus sutarimus, it vėžio ląstelės naikinančius mūsų valstybę.
Apmaudu, kad, prabėgus ketveriems metams, klausimų dėl V. Pociūno žūties kur kas daugiau nei atsakymų. Neįsivaizduoju, kaip galima kalbėti apie tikrą Valstybės saugumo departamento pertvarką, kol nėra aiškiai atsakyta į klausimą: kodėl aukštos klasės profesionalas, užčiuopęs svarbias grėsmę valstybei keliančias gijas, buvo išsiųstas iš Lietuvos? Kodėl taip nenoriai tirta jo žūtis, ir tik po didžiulio visuomenės spaudimo bylos tyrimas buvo atnaujintas? Kodėl taip atkakliai ignoruojami visi faktai, kurie prieštarauja oficialiai nelaimingo atsitikimo versijai? Kodėl pareigūną bandyta apjuodinti, ir šioje šlykščioje kampanijoje dalyvavo net jo viršininkai?
Vienas iš paaiškinimų, kodėl esą neverta eskaluoti V. Pociūno žūties temos, kurį teko girdėti – viskas pernelyg komplikuota ir nebereikia knaisiotis po detales, nes tai tik dar labiau supriešins visuomenę. Esą V. Pociūno nebeprikelsime, tai geriau būkime pragmatiški ir leiskime politiniam elitui turėti savų paslapčių.
Niekaip nesuprantu, kaip keistai pradėta apeliuoti į pragmatiškumą, kodėl dažnai supriešinama tiesa ir nauda. Juk žinoti, kad namo, kuriame gyvename, pamatai supuvę, yra labai svarbu, nes tada imsimės priemonių juos taisyti. Taip, kurį laiką patogiau nesirūpinti pamatais, tačiau ilgainiui tai ves prie katastrofos. Ir nieko čia pragmatiško. Deja, susidaro įspūdis, kad pragmatine politika Lietuvoje vis dažniau vadinama tokia, kurios jos įgyvendintojai nesugeba racionaliai pagrįsti. Tada sako – būkime pragmatiški. Tai iš tiesų reiškia – leiskite mums rūpinti savo interesais.
Simboliška, kad prieš pat rugpjūčio 23-iąją į Seimą pagaliau atkeliavo 12 operatyvinių pažymų, kurios buvo tapusios vienu iš VSD skandalo akcentų. Ką gi, bent šis Tėvynės sąjungos rinkimų pažadas įvykdytas. Tiesa, neaišku, kas toliau. Ar atsakymų padaugės? Prezidentė jau suskubo pareikšti, kad nieko įdomaus tose pažymose nėra. Jei taip, tai kodėl jų nepaviešinus ir pabaigus spekuliacijas?
Kitas dalykas – pažymų perdavimas Seimui – tik pirmas žingsnis tiesos aiškinimosi link. Kol nebus viešai atsakyta, kam kliudė V. Pociūno tyrimas, kol sąvoką „valstybininkai“ būsime priversti skirti kabutėmis, tol būsime pasmerkti gyventi skandalų ir nepasitikėjimo Lietuvoje. Apsivalymas visada skausmingas, bet be jo neįmanomas sveikimas ir klestėjimas.
























