2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Brajenas Kolodiejčiukas MC. Motinos Teresės šviesa ir naktis (IV)

2010-08-23
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Motina Teresė krop

Toliau publikuojame ištraukas iš visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukusios Brajeno Kolodiejčiuko MC knygos: „Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa.Kalkutos šventosios asmeniniai raštai“. Joje pateikiami ligšiol niekur neskelbti asmeniniai palaimintosios laiškai, įvairūs tekstai bei dokumentai, atskleidžiantys nepaprastą Motinos Teresės dvasinę kelionę. Knygą lietuvių kalba parengė ir išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

„Pašaukimas pašaukime“

Įkvėpimo diena

1946 metų rugsėjį trisdešimt šešerių metų sulaukusi Motina Teresė buvo pasiųsta į Loreto vienuolyną Dardžilinge, Himalajų prieškalnėse prisiglaudusiame mieste, maždaug keturis šimtus mylių į šiaurę nuo Kalkutos atlikti metinių rekolekcijų ir pailsėti. 1946 m. rugsėjo 10 d., antradienį, keliaudama traukiniu, ji patyrė lemtingą mistinį susidūrimą su Kristumi. Kad ir primygtinai siekdama šio įvykio detales paslėpti po tylos šydu, vėliau prisipažino:

[Tai] buvo pašaukimas pašaukime. Antrasis pašaukimas. Pašaukimas palikti Loreto ordiną, kuriame buvau labai laiminga, ir išeiti į gatves tarnauti vargingiausiems iš vargšų. Tuomet, važiuodama traukiniu, išgirdau kvietimą atiduoti viską ir eiti paskui Jį į lūšnynus – tarnauti Jam tarp vargingiausių iš vargšų... Žinojau, kad tokia buvo Jo valia ir kad aš turėjau sekti Juo. Nebuvo jokios abejonės, jog tai turėjo būti Jo darbas.

Šią dieną, kuri vėliau bus švenčiama kaip „Įkvėpimo diena“, Motina Teresė laikė Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacijos pradžia. Stojimų registracijos knygoje, į kurią surašomi asmeniniai stojančiųjų į kongregaciją duomenys, prie savo vardo ji pažymėjo: „Įstojimas į bendruomenę – 1946 m. rugsėjo 10 d.“ Vėliau savo seserims sakydavo, kad: Stipri Dieviškosios Šviesos ir Meilės malonė, kurią patyrė 1946 m. rugsėjo 10 d., keliaudama traukiniu į Dardžilingą, žymi MC [Dievo Meilės Misionierių] pradžią – iš gelmių Dievo begalinio troškimo mylėti ir būti mylimai.

Toliau paaiškino: Kaip tik tą 1946 metų dieną į Dardžilingą važiuojančiame traukinyje Dievas atsiuntė man „pašaukimą pašaukime“ numalšinti Jėzaus troškulį, tarnaujant Jam tarp vargingiausių iš vargšų.

„Trokštu“

Iki gyvenimo pabaigos Motina Teresė pabrėžė, kad vienintelė, pati svarbiausia naujai įkurtos kongregacijos egzistavimo priežastis yra numalšinti Jėzaus troškulį. Pirmajame Regulos eskize (parašytame praėjus keliems mėnesiams po patirto išgyvenimo traukinyje), kuris iš esmės nepakeistas iki šių dienų, ji išreiškė naujos kongregacijos tikslą: „Visuotinis Dievo Meilės Misionierių Tikslas yra numalšinti prie Kryžiaus prikalto Jėzaus Kristaus Meilės ir Sielų troškulį.“

Tai, kad kongregacijos tikslas yra „numalšinti prie kryžiaus prikalto Jėzaus troškulį“, nurodo, jog savo mistinį potyrį ji išgyveno Kalvarijos kontekste, tada, kai, mirdamas ant kryžiaus, Jėzus sušuko „Trokštu!“. Ši Šventojo Rašto citata iškilo kaip jos pašaukimo santrauka ir priminimas. Mokydama seseris, ji aiškindavo:

Žodį „Trokštu!“ Jėzus ištarė ant kryžiaus, nepatirdamas nė menkiausios paguodos, mirdamas visiškame Skurde, paliktas vienas, paniekintas ir sugniuždytu kūnu bei siela. Jis kalbėjo apie savo troškulį – ne vandens – o meilės, aukos.

Jėzus yra Dievas: todėl Jo meilė, troškulys yra amžinas. Mūsų tikslas yra numalšinti šį amžiną žmogumi tapusio Dievo troškulį. Kaip angelai Danguje nepaliauja giedoję garbinimo giesmių Dievui, taip Seserys, naudodamos keturis – Visiško Neturto, Skaistybės, Klusnumo ir Meilės vargšams – įžadus nepaliauja malšinti Dievo troškulio savo meile ir iš meilės sieloms, kurias atveda pas Jį.

Po šio paaiškinimo dar liko daug kas neatskleista. Tikrąją malonės, patirtos tą dieną, kuri vėliau bus švenčiama kaip „Įkvėpimo diena“, prasmę pasekėjos suprato iš Motinos Teresės žodžių ir pavyzdžio.

Motina Teresė žinojo, kad savo misiją atlikti ji galėjo tik vienybėje su Marija, pirmąja išgirdusia Jėzaus troškulio šauksmą. Todėl savo sekėjas mokė:

Visada pasilikime su Marija, mūsų Motina Kalvarijoje, netoli nukryžiuoto Jėzaus,7 su taure, padaryta iš keturių įžadų, pripildyta pasiaukojusios meilės, grynos meilės, laikoma arti Jo kenčiančios Širdies taip, kad Jis maloniai priimtų mūsų meilę.

Troškulys – fizinis poreikis, kurį būtina patenkinti žūtbūt, skausmingas ilgesys to, ko trūksta – Motinai Teresei tapo Dievo meilės mums sinonimu. Likus keleriems metams iki mirties, savo sekėjoms ji priminė:

Jėzus nori, kad iš naujo jums pasakyčiau... kaip Jo meilė kiekvienai iš jūsų – pranoksta, ką begalėtumėte įsivaizduoti... Jis ne tik myli jus, dar daugiau – Jis jūsų ilgisi. Jam trūksta jūsų, kai neprieinate arti. Jis trokšta jūsų. Jis nuolat myli, net kai jaučiatės to nevertos...

Man viskas taip aišku – MC egzistuoja vien tam, kad patenkintų Jėzų. Jo ištartas žodis, parašytas ant kiekvienų MC koplyčios sienų,8 yra ne vien praeities žodis, jis gyvas čia ir dabar, tariamas jums. Ar tikite tuo? ... Kodėl Jėzus sako „Trokštu!“? Ką tai reiškia? Tai, ką sunku paaiškinti žodžiais – ... „Trokštu!“ – tai daug daugiau už Jėzaus pasakymą „Aš myliu jus“. Kol giliai viduje nepajusite, jog Jėzus trokšta jūsų – nesužinosite, kuo Jis jums nori būti. Arba kuo jūs būtumėte Jam.

Šis Dievo trokštančios meilės slėpinys buvo įrašytas į jos širdį per kelionę į Dardžilingą, ir ji buvo pašaukta atskleisti jį vargingiausiems iš vargšų. Pirmojoje Reguloje ji nurodė šią ypatingą misiją:

Svarbiausias Tikslas yra nešti Kristų į lūšnynų namus ir gatves, tarp ligonių, mirštančiųjų, elgetų ir mažutėlių gatvės vaikų. Jei įmanoma, ligoniai bus slaugomi savo varginguose namuose. Mažutėliai vaikai lūšnynuose turės mokyklą. Elgetos bus surasti ir aplankyti savo landynėse už miesto arba gatvėse.

Vėliau ji išplėtojo ir prailgino skaitomą tekstą: „Svarbiausia mūsų misija yra dirbti vargingiausių iš vargšų išganymo ir pašventinimo labui, ne tik lūšnynuose, bet visame pasaulyje, kur jie bebūtų.“ Ji ypač mylėjo vargšus ir labiausiai kenčiančius. Žinojo, kad tik meilė, meilė, kurios pradžia ir pabaiga yra Dievas, jų gyvenimui gali suteikti prasmę ir laimę. Kaip Gerasis samarietis neatidėliojamu ir veiksmingu patarnavimu ji siekė, kad Dievo meilė vargšams būtų konkreti beviltiškose situacijose, su kuriomis jie susidūrė kasdieniame gyvenime. Paprastais meilės darbais norėjo padėti jiems gyventi kilniai ir suteikti galimybę pažinti Dievą. Todėl „sielų išganymas“ jai reiškė nenuilstamas pastangas padėti kiekvienam susidurti su beribe Dievo meile, užmegzti meilės ryšį su Juo ir tapti palaimintiems laike ir amžinybėje.

Motina Teresė ne tik nešė Kristaus šviesą vargingiausiems iš vargšų; kiekviename iš jų ji sutiko Kristų. Savo noru Jėzus tapatinosi su vargšais ir kenčiančiais, patvirtindamas žodžiais: „Ką padarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man padarėte.“ Motina Teresė suvokė Jėzaus tapatinimosi su kiekvienu kenčiančiuoju gelmę ir suprato mistinį ryšį tarp Kristaus ir vargšų kentėjimų. Savo nuolankia tarnyste ji siekė „nešti Sielas Dievui – ir Dievą Sieloms“.

„Balsas“

Tą pačią rugsėjo 10-ąją Motiną Teresę pasiekė vidiniai balsai, kurie tęsėsi iki kitų metų vidurio. Ji išgirdo Jėzaus balsą ir artimai su Juo šnekučiavosi. Ji yra tarp tų šventųjų, kuriems Jėzus tiesiogiai kalbėjo, prašydamas imtis ypatingos misijos tarp žmonių. Nuo pat šio nepaprasto potyrio pradžios Motina Teresė neabejojo, kad su ja kalbėjosi Jėzus. Nepaisant to, šį bendravimą dažniausiai įvardydavo kaip „Balso“ girdėjimą.

Jaudinantis pokalbis tarp Kristaus ir Motinos Teresės skambėjo nuostabaus grožio intonacijomis. Su didžiausiu švelnumu Jis kreipėsi į ją žodžiais „Mano sužadėtine“ arba „Mano mažutėle“. „Mano Jėzau“ arba „Manasis Jėzau“, – atsakė Motina Teresė, trokšdama atsilyginti meile už meilę. Per šį šventą dialogą Jėzus atskleidė Savo Širdį: Savo skausmą, meilę, atjautą, ilgesį labiausiai kenčiančių. Taip pat Jis atskleidė Savo planą pasiųsti ją pas juos kaip Jo meilės pasiuntinę. Šis apreiškimas rado jos sieloje tvirtą atgarsį. Prieš daugelį metų, rašydama laišką į namus, ji išreiškė troškimą „nešti džiaugsmą“ tiems, pas kuriuos buvo pasiųsta. Maldavo „stiprybės būti jų gyvenimo šviesa ir vesti juos pas Tave!“ . Tačiau nesitikėjo, kad atsakas į jos maldą bus kvietimas palikti Loreto seserų ordiną ir tapti Kristaus artumo ženklu, Jo meilės ir atjautos nešėja vargingiausiems iš vargšų lūšnynuose. O „Balsas“ ir toliau maldavo: „Ateik, ateik, nešk Mane į vargšų landynes. Ateik, būk Mano šviesa.“ Jėzaus kvietimas buvo perimtas pasitikėjimo; Jis pasikliovė jos atsakymu.

Per rekolekcijas Dardžilinge Motina Teresė užsirašė, „kas vyko tarp Jo ir manęs tomis maldos dienomis“. Vėliau šiuos užrašus vadino „Balso įrašu nuo 1946 metų rugsėjo“ ir naudojo juos laiškuose Kalkutos arkivyskupui, cituodama „Balsą“, kurį girdėjo. Tačiau iki šio susirašinėjimo pradžios dar turėjo praeiti keletas mėnesių.

Pirmasis žingsnis

Spalio pradžioje Motina Teresė sugrįžo į Kalkutą ir iš naujo ėmėsi pareigų Šv. Marijos mokykloje. Pasitaikius progai, apie tai, kas įvyko traukinyje ir per rekolekcijas, ji papasakojo savo dvasios tėvui jėzuitui Celestinui van Eksemui ir „parodė jam, ką buvo truputį užsirašiusi per rekolekcijas“.

Motinos Teresės dvasios tėvu Celestinas van Eksemas buvo nuo 1944 metų. Jis gimė 1908 m. spalio 4 d. Elverdinge, Belgijoje, 1927 metais įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1940 metais Šv. Marijos koledže Kurseonge, Indijoje, buvo įšventintas kunigu.

Vos gavus įkvėpimą, Motinai Teresei tučtuojau norėjosi imtis veiksmų. Tačiau klusnumo įžadu pašventusi save Dievui, ji galėjo veikti tik gavusi vyresniųjų patvirtinimą. Jų palaiminimas jai buvo ne tuščias formalumas, o apsauga ir užtikrinimas, kad ją veda Dievo ranka. Vien jų leidimas galėjo suteikti tikrumo, kad šis pašaukimas iš tiesų buvo Dievo valia, o ne iliuzija.

Dvasios tėvo, jos religinio ordino vyresniųjų, ypač Kalkutos arkivyskupo jėzuito Ferdinando Perjė užduotis buvo šį pašaukimą išbandyti ir ištirti. Pastebėję pašaukimo netikrumą, jie būtų priversti užkirsti jam kelią, o jei jis tikras, jų sąžinės reikalas būtų padėti jį įgyvendinti.

Būdamas išmintingas dvasios vadovas, tėvas van Eksemas į šį reikalą žiūrėjo rimtai. Jis žavėjosi užsidegusia ir nuolankia vienuole ir gerbė jos dvasinio gyvenimo gelmę. Neabejojo jos nuoširdumu, tačiau puikiai suvokė, kaip rizikinga perdėm pasitikėti tokiu potyriu, jei paaiškėtų, jog jis kilęs ne iš Dievo. Žinodamas tvirtą Motinos Teresės nusistatymą vykdyti vien Dievo valią, jis nusprendė išbandyti įkvėpimo tikrumą, pasikliaudamas jos klusnumu – Dievo veikimo šiame ypatingame įvykyje patvirtinimu.

„Jis man uždraudė netgi galvoti apie tai“

Pirmiausia tėvas van Eksemas Motinos Teresės paprašė nustoti galvoti apie įkvėpimą, palikti jį ramybėje. Vėliau laiške savo generalinei vyresniajai ji rašė:

[Tėvas van Eksemas] mane sustabdė. Nors ir matydamas, kad visa tai iš Dievo, uždraudė netgi galvoti apie tai. Daug kartų per keturis mėnesius [tarp 1946 metų rugsėjo ir 1947 metų sausio] prašiau jį leisti pasikalbėti su Jo Šviesybe [Kalkutos arkivyskupu], [bet] kiekvieną kartą jis man duodavo neigiamą atsakymą.

Įkvėpimo atsižadėjimas, kurio tėvas van Eksemas reikalavo, buvo gan drastiškas būdas Motinos Teresės pašaukimo tikrumui ištirti, tačiau turėjo suteikti aiškumo, ar pašaukimas iš Dievo. Taigi, paklusdama savo dvasios tėvui, ji nutilo ir meldėsi, nežinodama, kas iš to bus.

1947 metų sausį tėvui van Eksemui jau buvo aišku, kad Motinos Teresės įkvėpimas yra iš Dievo ir kad pribrendo laikas siekti įgyvendinti pašaukimą. Taigi jis davė leidimą parašyti arkivyskupui. Paprastame ir atvirame laiške arkivyskupui Perjė Motina Teresė papasakojo, ko, jos įsitikinimu, prašė Dievas.

„Kas vyko tarp Jo ir manęs“

Jūsų Šviesybe,

Nuo rugs[ėjo] mano širdį užliejo keistos mintys ir troškimai. Jie dar labiau sustiprėjo ir paaiškėjo per 8 rekolekcijų dienas Dardžilinge. Sugrįžusi viską papasakojau tėvui van Eksemui – parodžiau, ką buvau truputį užsirašiusi per rekolekcijas – Jis man pasakė – kad jo manymu – tai buvo Dievo įkvėpimas – ir kad turiu melstis ir laikyti viską tyloje. Aš jam ir toliau pasakojau, kas dėjosi mano sieloje – mintyse ir troškimuose – Tada vakar jis man taip parašė: „Negaliu drausti jums pasikalbėti su Jo Šviesybe arba jam parašyti. Parašysite Jo Šviesybei kaip dukra savo tėvui, visiškai pasitikėdama ir nuoširdžiai, be baimės ar nerimo, papasakosite, kaip viskas įvyko, pridurdama, kad kalbėjotės su manimi ir kad aš galvojąs negalįs jums drausti viską jam išdėstyti.“

Prieš pradėdama noriu pasakyti, kad dėl vieno Jūsų Šviesybės pasakyto žodžio esu pasirengusi niekada daugiau nesvarstyti tų keistų, nuolat pasikartojančių minčių.

Ištisus metus mane dažnai apimdavo troškimas iki galo priklausyti Jėzui ir paskatinti kitas sielas – ypač Indijos žmonių, ateiti ir karštai Jį pamilti – visiškai susitapatinti su Indijos merginomis ir mylėti Jį taip, kaip niekada dar nebuvo mylėtas. Pamaniau, kad [tai] buvo vienas iš daugelio beprotiškų mano troškimų. Skaičiau šv. M. Kabrini  gyvenimą – Ji tiek daug nuveikė amerikiečių labui vien todėl, kad tapo viena iš jų.

Kodėl aš negaliu Indijoje padaryti to, ką ji padarė Amer[ikoje]? Ji nelaukė, kol sielos ateis pas ją – bet pati ėjo pas jas, uolių bendradarbių padedama. Kodėl aš čia to paties negaliu padaryti dėl Jo? Yra tiek daug sielų – tyrų – šventų, trokštančių atiduoti save vienam Dievui. Europos ordinai tokioms sieloms per turtingi – Jie daugiau gauna negu duoda – „Nejaugi tu nepadėsi?“ O kaip man padėti? Buvau ir esu laiminga Loreto Vienuolė – palikti tai, ką myliu, ir atsidėti naujiems darbams ir kentėjimams, kurie bus dideli, būti daugelio pajuokos objektu – ypač vienuolių – sąmoningai pasiduoti ir pasirinkti Indijos žmonių gyvenimo sunkumus – vienišumą ir gėdą – netikrumą – ir vien dėl to, kad to nori Jėzus, kad kažkas mane šaukia „viską palikti, suburti keletą sielų ir gyventi Jo gyvenimą – daryti Jo darbus Indijoje“. Šios mintys sukėlė didelę kančią – bet balsas ir toliau kalbėjo: „Nejaugi atsakysi?“ 

Vieną dieną per Šventąją Kom[uniją] tą patį balsą išgirdau visiškai kitaip – „Aš noriu Indijos vienuolių, pasiaukojusių mano meilei, kurios būtų Marija ir Morta. Kurios būtų tokioje vienybėje su manimi, kad sieloms spinduliuotų mano meilę. Noriu Laisvų vienuolių, apsivilkusių mano Kryžiaus neturtu – noriu klusnių vienuolių, apsisiautusių mano klusnumu ant Kryžiaus. Noriu meile trykštančių Vienuolių, apsigaubusių Kryžiaus Meile. Nejaugi atsisakysi padaryti tai dėl manęs?“

Kitą dieną: „Dėl Meilės tu tapai mano Sužadėtine – dėl Manęs atkeliavai į Indiją. Sielų troškulys tave atvedė taip toli – Bijai žengti dar vieną žingsnį dėl savo Sužadėtinio – dėl manęs – dėl sielų – Nejaugi tavo kilniadvasiškumas atšalo – tapau tau antraeilis? Tu nenumirei dėl sielų – štai kodėl tau nerūpi, kas su jomis atsitinka – Tavo širdis niekada nebuvo paskendusi sielvarte, kaip buvo paskendusi Mano Motinos širdis. Mes abu viską atidavėme dėl sielų – o tu? Bijai prarasti pašaukimą – kad tapsi pasaulietė – kad tau pritrūks atkaklumo – Ne – tavo pašaukimas yra mylėti, kentėti ir gelbėti sielas, o žengdama šį žingsnį, tu išpildysi mano Širdies troškimą dėl tavęs – Toks tavo pašaukimas – Vilkėsi paprastus Indijos drabužius, arba dar geriau, rengsiesi kaip rengėsi Mano Motina, paprastai ir skurdžiai – Dabartinis abitas yra šventas, nes jis simbolizuoja mane – saris taps šventas, nes jis simbolizuos mane.“

Bandžiau Mūsų Viešpatį įtikinti, kad stengsiuosi tapti uoli ir šventa Loreto Vienuolė, tikra Auka čia, šiame pašaukime – tačiau ir vėl atėjo labai aiškus atsakymas. „Noriu Indijos Meilės Misionierių seserų – kurios būtų Mano meilės ugnimi tarp didžiausių vargšų – ligonių – mirštančių – mažutėlių gatvės vaikų – Vargšai, kuriuos noriu, kad atvestumei pas mane – ir Seserys, kurios aukotų savo gyvenimus, kaip mano meilės aukos – atvestų šias sielas pas Mane. Žinau, kad esi nepajėgiausia (sic), silpna ir nuodėminga, tačiau kaip tik todėl, kad tokia esi, noriu pasinaudoti tavimi savo Garbei! Nejaugi atsisakysi?“ Šie žodžiai arba veikiau balsas išgąsdino mane. Mintis apie valgymą, miegojimą – tokį gyvenimą, kokį gyvena Indijos žmonės, sukėlė man baimę. Ilgai meldžiausi – tiek daug meldžiausi – maldavau Motiną Mariją paprašyti Jėzaus atitolinti visa tai nuo manęs.(...)

Kad tu žinotumei, kiek daug mažutėlių kasdien nusideda. Yra daug vienuolynų, kuriuose daugybė vienuolių rūpinasi turtingais ir pajėgiais žmonėmis, bet nė vieno, besirūpinančio pačiais vargingiausiais. Jų aš ilgiuosi – juos myliu – Nejaugi atsisakysi.“ „Paprašyk Jo Šviesybės suteikti man tai kaip padėką už 25 metų Malonę, kurią jam dovanojau.“

Toks pokalbis vyko tarp Jo ir manęs tomis maldos dienomis – Štai kaip dabar viskas iškyla prieš mano akis –

„Pašaukimas“

Būti viena iš Indijos žmonių – gyventi su jais – kaip jie – tam, kad būtų pasiektos žmonių širdys. Ordinas prasidėtų už Kalkutos Kosiporėje – atviroje – nuošalioje vietoje arba Šv. Jono Sealdate (Sealdathe), kur Seserys per noviciatą galėtų gyventi tikrą kontempliatyvų gyvenimą – kur jos vienerius metus gyventų, atsidėjusios vidiniam gyvenimui – ir vienerius dirbdamos. Seserys turi laikytis tobulo neturto – Kryžiaus Neturto – Nieko išskyrus Dievą – kad turtai nepasiektų jų širdžių, jos neturėtų nieko iš pasaulio – tačiau išlaikytų save, dirbdamos rankų darbus – Pranciškaus neturtas  – Benedikto darbas.

Į ordiną turi būti priimamos bet kurios tautybės merginos – tačiau jos turi būti atviros Indijos gyvenimo būdui – rengtis paprastais drabužiais. Ilgas baltas ilgom rankovėm abitas, lengvas mėlynas saris ir balta skraistė, sandalai – jokių kojinių – kryžius – diržas ir rožinis.

Seserys turi puikiai pažinti dvasinį gyvenimą – iš šventų kunigų, kurie padėtų joms taip susivienyti su Dievu, kad Jį atspindėtų – įsitraukusios į misijos darbą. Jos turi tapti tikromis Aukomis – be žodžių – tačiau visomis žodžio prasmėmis Indijos aukomis dėl Indijos. Meilė turi tapti žodžiu, ugnies žaizdru, padėsiančiu gyventi visa apstybe. Būdamos visiškai neturtingos, vienuolės bus laisvos mylėti vien Dievą – tarnauti Jam vienam – priklausyti Jam vienam. Dveji visiškos vienatvės metai – turi nukreipti jų mintis į vidų, o jos pačios turėtų likti išorės sūkuryje.

Tam, kad atsinaujintų ir palaikytų dvasią – vieną dieną per savaitę Seserys turi praleisti namuose – miesto Motinos namuose, kai jos yra misijose.

„Darbas“

Seserys turi dirbti pas žmones – jokių pensionatų – bet daugybė Mokyklų – nemokamų – tik iki II klasės, į kiekvieną parapiją – eis dvi seserys – viena pas ligonius ir mirštančiuosius – viena į mokyklą. Esant didesniam skaičiui, porų gali būti daugiau. Seserys mokys mažuosius – padės jiems praleisti laisvalaikį ir sulaikys nuo gatvės bei nuodėmės. Mokyklos turi būti tik labai varganose parapijos vietose, surinkti vaikus iš gatvių, užimti juos, kol neturtingi tėvai dirbs. Toji, kuri rūpinsis ligoniais – padės ir mirštantiesiems – atliks visus darbus dėl ligonių – tokius, kokie, jeigu ne didesni, atliekami ligoninėse – nuplaus juos ir paruoš vietą Jo atėjimui. Nustatytu laiku visos seserys iš skirtingų parapijų susitiks vienoje vietoje ir eis į namus – kur bus visiškai atsiskyrusios nuo pasaulio – Taip bus miestuose, kuriuose yra daug vargšų – kaimuose – taip pat – tik ten jos galės palikti kaimą – baigusios mokymo darbą ir tarnystę. Tam, kad galėtų lengvai ir greitai keliauti, kiekviena vienuolė turi išmokti važiuoti dviračiu, kai kurios vairuoti autobusą. Visa tai kiek per modernu – tačiau sielos miršta dėl priežiūros stygiaus – dėl meilės stygiaus. Tos Seserys – šios tikros aukos turi atlikti darbą, kurio trūksta Kristaus apaštalavimui Indijoje. Jos taip pat turi turėti ligoninę sunkiai sergantiems vaikams. Šio ordino Vienuolės bus Dievo Meilės Misionierės arba Dievo Meilės Misionierės seserys.

Dievas šaukia mane – nevertą ir nuodėmingą. Trokštu viską atiduoti dėl sielų. Jie visi galvos, kad esu pamišusi – po daugelio metų – pradėti tai, kas atneš vien kančią – tačiau Jis šaukia mane prisijungti prie nedaugelio ir pradėti darbą, kovoti su velniu ir atimti iš jo tūkstantį mažyčių sielų, kurias jis kasdien naikina.

Nemažai parašyta – pasakiau Jums viską, kaip būčiau pasakiusi savo Motinai – Iš tiesų trokštu Jam vienam priklausyti – visiškai sudeginti save dėl Jo ir dėl sielų – noriu, kad daugelis švelniai Jį mylėtų – Taigi jei manote, jei norite – aš pasirengusi vykdyti Jo Valią. Nepaisykite mano jausmų – nepaisykite kainos, kurią turėsiu sumokėti – aš pasirengusi – nes aš jau visa Jam atidaviau. O jei manote, jog visa tai apgaulė – ir tai priimsiu – ir visiškai save Paaukosiu – siunčiu tai per tėvą van Eksemą. Leidau jam panaudoti viską, ką esu jam papasakojusi, kas susiję su manimi ir Juo šiame darbe. – Mano išsiuntimas į Asansolą, man atrodo, yra Jo plano dalis – ten turėsiu daugiau laiko melstis ir pasirengti Jo atėjimui. Dėl šio reikalo aš visiškai atsiduodu jūsų valiai.

Melskitės už mane. Kad tapčiau vienuole pagal Jo širdį.

Jūsų ištikimas vaikas J. K. [Jėzuje Kristuje], Marija Teresė.

„Nejaugi atsisakysi?“

Tuo metu, kai rašė šį laišką, Motina Teresė jau buvo išskirtinio šventumo asmuo. Vis dėlto, kad ir būdama pasiaukojanti ir drąsi, dosni ir atjaučianti vargšus, savo iniciatyva ji niekada nebūtų apsisprendusi palikti Loreto ordiną ir įkurti naują religinę bendruomenę. Tačiau įkvėpimas buvo toks įtikinamas, kad nepaisyti „Balso“ galėjo tik sumokėdama per didelę neištikimybės didžiausiai meilei kainą.

Iš pradžių šie nepaprasti potyriai ją baugino; kilo neramių minčių. Abejodama savo sugebėjimu priimti šio naujo pašaukimo reikalavimus, ji visiškai nuoširdžiai atskleidė savo baimę, sumišimą, nenorą susitaikyti su sunkumais ir kęsti kitų pajuoką, kuri neabejotinai iškiltų. Ne kiekvienas pritartų europietei vienuolei, gyvenančiai šalyje, siekusiai nepriklausomybės, susitapatinti su vargšais, su vietos kultūra ir sąlygomis. Ji sielojosi, kad ketino palikti Loreto ordiną ir netgi siūlėsi tapti „tikra [Jo] meilės auka“ ir pasilikti ten, kur buvo. Iš to buvo matyti, kokia ji paprasta, kokia tikra ir netgi skeptiška dėl savo gebėjimo vykdyti tokią svarbią misiją.

Ir vis dėlto Motina Teresė, aistringai mylinti Jėzų, negalėjo nepaisyti Jo „Balso“, primygtinai klausiančio – „Nejaugi atsisakysi?“ Šis veriantis klausimas ypač stipriai veikė jos širdį, nes jame atsispindėjo slaptasis įžadas, kurį buvo davusi prieš ketverius metus. Jėzaus prašymas, kaip niekas kitas, turėjo galios išjudinti giliausius jausmus. Dievas gerbė jos sielos didingumą – Jo pašaukimas kartu pažadino ir džiaugsmą, kad buvo pagauta savo žodžiuose, ir skausmą, nes jautė, kad jai buvo keliamas iššūkis, rodės, pranokstantis jos galimybes.

Praėjus pirminei kovai, Motina Teresė liko tvirtai įsitikinusi, jog Dievas šaukė ją į šį naują gyvenimą. Prieš rašant laišką arkivyskupui Perjė sausio mėnesį, jai buvo aišku, ką ketino daryti. Ji buvo pasirengusi „visiškai save sudeginti dėl Jo ir sielų“, atiduoti visą save, atsiliepiant į Jo šaukimą.

Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė – Brundzienė


Katalikų pasaulio leidiniai

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

miuziklas "Don Bosko" plakatas

Miuziklą pastatė Nerijus Petrokas. Pagrindinius vaidmenis miuzikle sukūrė ne tik žinomi operos solistai, bet ir populiariosios muzikos bei dramos teatro atstovai. Miuziklas bus rodomas Alytuje spalio 12 d. 15 val. 

Kelione 27

Pasirodė naujas, šiais metais jau trečiasis, žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeris, kuris šį kartą kviečia atsigręžti į Tradiciją, prakalbinti praeitį ir kartu liudyti dabarties tiesą.

Liturgija, krikštas

Gali kilti klausimas – ar tikrai Krikštas būtinas siekiant krikščioniškai gyventi ir sekti Kristumi? Ar tai iš esmės nėra tik paprasta apeiga, formalus bažnytinis aktas, kuriuo berniukui ar mergaitei suteikiamas vardas?

Šventasis Pranciškus Asyžietis

Jau 1227 metų vasarą popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju, sakydamas, kad sunku net išskirti kurį nos vieną Pranciškaus stebuklą, nes visas jo gyvenimas buvo stebuklas, išsiskleidęs kaip kvapnus Dievo meilės pumpuras.

visos rugsėjo knygos vaikams

Štai ir ruduo. Jauniesiems skaitytojams rugsėjis, žinoma, asocijuojasi su mokslo metų pradžia – grįžtame į mokyklas, darželius. O man rugsėjis jau ne pirmą kartą patvirtina – naujų ir gerų knygų vaikams yra. Tik turėkime joms laiko ir tikrai nepasigailėsim.