Džiugu, kad solidus savo apimtimi ir temomis T.Venclovos straipsnis „Aš dūstu“ sukėlė diskusijas mūsų viešojoje erdvėje.  Yra nemažai dalykų, apie kuriuos mes vengiame kalbėti. Bet būtent jie, labai galimas daiktas, lemia dabartinį mūsų skurdą, kaip ir nesugebėjimą kurti šiuolaikišką valstybę. Minėtas tekstas suteikia progą prabilti daugeliui, išryškėti įvairiems požiūriams. Kaip ir įrodo, jog dar nesame galutinai uždusę. Tačiau keista, kai pasisakantieji daug ką suveda į asmeniškumus arba vėl bando idealizuoti mistinę praeitį, užuot kalbėję tekste išryškintomis temomis ir šitaip glūdinę svarbius dabarties kontūrus.

T. Venclova sąmoningai, greičiausiai kontrasto dėlei išryškino du žmonių, tos pačios valstybės piliečių tipus: tai mąstytojas Sokratas ir valstietis Strepsiadas. Aišku, nerasime tokios valstybės, kurioje gyventų šie grynuoliai savo grynu pavidalu, bet veikiau susidursime su didžiule įvairove žmonių ir piliečių, turinčių ryškesnių vieno ar kito tipažo savybių. Tačiau tebūnie šie du tipai.

Jei tad leisite, galvon ateina toks palyginimas.  T.Venclovos išryškintoje  perskyroje  intelektualą, plačių pažiūrų filosofą (kosmopolitą), neblogai įkūnija pats T.Venclova, o darbštųjį (dorąjį), tautos papročių besilaikantį valstietį, manding, įkūnija viešą atsaką T.Venclovai parašęs A.Patackas. Išties pirmasis labiausiai gerbtinas už demonstruojamą savąjį intelektualumą, antrasis  – už tam tikru laiku parodytą moralinį tvirtumą.

Abiejų kalbėsenoje iš principo kliūva tai, kad nuolat ir aktyviai vartojamas įvardis “mes”. Juk sakymas "mes, mūsų, mums’ etc. yra pageidautina projekcija, norų išraiška, kad kuriamas mentalinis “mūsų” vaizdinys iš tikro būtų toks, o ne kitoks. Savaime aišku, jog tie projektuojami “mes” nėra tikrieji mes. Kaip ir tai, jog, būdami žmonės, nesame ir niekada nebūsime visiškai vienalytė grupė, atitinkanti kažkieno proto vizijas – nebent kažkokias būdais atsidurtume tikrovėje, artimoje buvusiai Tarybų Sąjungai ar esamai Šiaurės Korėjai.

Kitas svarbus momentas: net jei mes sutiktume ir norėtume būti būtent tokie, kokius mus įsivaizduoja vienas ar kitas rašantis autorius, tai kas gi, kada ir kodėl jiems suteiktų teisę (kategoriškai) kalbėti mūsų visų vardu? Manau, jog tai klausimai be paprastų atsakymų.

Pagaliau Sokrato minėjimas kitokiuose kontekstuose yra aiškiai perteklinis. Geriau išvis nespekuliuoti šiuo vardu. Sokratas buvo ir greičiausiai liks vienintelis (unikalus) žmogus, tapatinęs gyvenimą ir mąstymą, ir dėl to garsinamas per amžius. Kadangi jis jau gerokai sumitinta vakarietiškos filosofijos ištakų figūra, nė vienas kitas amuo – juo labiau, deja, šiuolaikinės Lietuviškos kultūros augintinis – nė iš tolo negali būti lyginamas su Sokratu. 

Kas tad vieniems mums yra sektinas pavyzdys, kitiems mums gali būti visiškai atstumiantis asmuo dėl jo intelektinės ar visuomeninės veiklos. Antai šviesaus atminimo V.Kavolis aiškiai turėjo įtakos tokiems kultūriniams liberalams kaip T.Venclova ar L.Donskis, tuo tarpu taip pat jau šviesaus atminimo Vydūnas iškyla kaip galimas mokytojas atitinkamos lietuvybės versijos puoselėtojams tokiems kaip A.Patackas.  Bet jie abu ar kiti čia neminimi asmenys tėra pavyzdžiai, gerbtini  idėjiniai vadai palyginti siauram jų pasekėjui būriui, toli gražu nepredenduojančiam į kokį nors pasaulinį mastą.

 -------------------------------------

Svarbiausia T. Venclovos teksto reiškmė - tai galimybė sąžiningai galvoti ir kalbėti apie mūsų (šiuo atveju tikrai visų) dabartį, kuri savyje telkia ateitį, tiek ir neša praeitį. Juk praeitis kaip tokia, paimta skyrium, jau yra praėjusi – jos nebesugrąžinsi. Kaip ir galutinai nepažinsi. Negi kas nors rimtai ketina atgaivinti pagoniškus papročius ar prikelti kokias nors LDK arba antrosios (smetoniškos) Respublikos politines realijas? Nebent naivūs svajotojai ir utopistai. Tačiau praeitis neabejotinai turi įtakos mūsų dabarčiai, o per ją – ir ateičiai.

Didžiausia bėda ta, jog ta pati, kad ir palyginti nesena praeitis yra per daug skirtingai interpretuojama kaip kad antai Antrojo pasaulinio karo metais trumpai veikusi  Laikinoji lietuvių vyriausybė, kuri yra nusikaltėliška arba herojiška – nelygu požiūris bei vertinimas. Turime ir daugiau tokių be galo skausmingų savosios praeities epizodų: vien susidorojimas su žydais Antrojo pasaulinio karo metu ar ilgokai užsitęsęs stumdymasis su lenkais ko verti? Kas čia teisus, kas ne? Kiek šiais ir panašiais klausimais esame turėję atvirų ir gilių diskusijų, kurioje atvirai pasisakytų ir žydai bei lenkai? Ko gero, rimtesnės nė vienos.

Tad, praėjus jau dviem dešimtims III Respublikos metų, pats laikas daugiau ir atviriau apie tai prabilti. Čia kaip su su tais dviem pirminiame tekste pavaizduotais tipažais – filosofu ir valstiečiu: realybėje nei vienas, nei kitas grynu pavidalu nei egzistavo, nei egzistuoja, nei kada nors egzistuos. Lygiai kaip realybėje nesinorėtų gyventi valstybėje, kurioje visi galios svertai būtų patikėti vieno ar kito tipo žmogui.

Šios ar kitos pozicijos pirmiausia vertintinos kaip tiesos paieškų mintiniai modeliai, bet ne daugiau. Negana to, filosofinė išmintis moko: kai tik pradedadame absoliutinti bet kurią intelektinę poziciją kaip vienintelę absoliučiai teisingą, anksčiau ar vėliau tai mus nuveda į proto tamsą ir klystkelius. Lygiai taip kaip paieškos modeliai turėtų būti vertintinos ir, tarkime, dvi visiškai skirtingos to paties svarbaus istorinio įvykio interpretacijos. Tad mums rūpima tiesa, labai galimas daiktas, kažkur per vidurį, bet iki to vidurio dar reikia bendromis pastangomis prieiti.

Pripažinkime, jog valstybė buksuoja visais jos lygiais, žmonės nesiliauja iš jos emigravę, o joje likusieji patiria didžiulį ekonominį bei moralinį skurdą. Norint ištrūkti iš šios aklavietės, reikia išsiveržti iš savo provincinio ir ksenofobiško uždarumo, baigti visiškai nevaisingus konfliktus su savo artimiausiais kaimynais, taigi sukurti naują Lietuvą "Europoje ir pasaulyje". Bet drauge nebūtina užsinerti naujojo ideologinio  "europietiškojo"  politinio korektiškumo bei agresyvaus belytiškumo apynasrį. Kaip rodo apklausos bei diskusijos, tai nepriimtina ir atgrasu daugeliui Lietuvos piliečių. Taigi vėlgi kalbame apie vidurį ir būtinybę ieškoti pusiausvyros tarp dviejų kraštutinumų.

------------------------------------------------

Ne vienas girdėjome, jog pokariu Vokiečių kultūroje vyko gili ir plati netolimos praeities filosofinė refleksija, įgavusi specifinį pavadinimą, kurio esmę išreikštų moralinis nuskaidrėjimas per praeities apmąstymą, jos supratimą ir priėmimą. Kažkas panašaus į sukrečiantį refleksinį katarsį, turėjusį ir veikiausiai tebeturintį stiprų poveikį visai dabarties vokiečių kultūrai.

Toks dalykas kaip šviežias ir gaivus oras karščio alinamą dieną gyvybiškai reikalingas mums, lietuviams, gyvenantiems III Respublikos teritorijoje ar už jos ribų. T.Venclovos tekstą sveikinčiau kaip bandymą išjudinti šitokio pobūdžio moralinę refleksiją, į kurią  galime ir turime įsitraukti kuo rimčiau ir kuo plačiau. Be tokios refleksijos mes tikrai galime uždusti savo menkavertiškose išskyrose: ar jos būtų žodinės (idealios) ir rašytinės (daiktinės), ar fizinės, taigi visiškai realios.