James Joyce. Ulisas. Pirma knyga. Iš anglų k. vertė Jeronimas Brazaitis, vertimo bendraautoris Saulius Repečka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

Sugalvojau perskaityti beveik dešimtmečiu „pasitikrinusias“ knygas, kurias lyg ir buvau tada skaitinėjus, tačiau nenuosekliai. Juk knygos ne žuvis, negenda. „Uliso“ įspūdis – lyg būčiau jį jau skaičiusi nuo pirmo ligi paskutinio puslapio; nieko, ko nesitikėčiau. Tai reiškia, kad gerai dirbo pašaliniai diskursai, universiteto dėstytojos, vadovėliai ir straipsniai, kurie perteikė labai tikslų romano vaizdą ir vertinimą. Kraupoka išvada: galima būti neskaičius vertingiausių pasaulinės literatūros kūrinių, bet gan išsamiai apie juos žinoti. Be to, man, pižonei, užkliuvo kalba – grubi, sunkiai priimama (manau, ne dėl vertimo), ištašoma skiedromis - tolokai nuo Prousto. Nuobodus romanas, kuriam dar nepribrendau. Išskyrus kai kuriuos vingrius epizodus, kurie prilipo sąmonėn kaip kultūrinės citatos, kurioms dar neradau atitikmenų – „Dėl gyvenimo, tai mūsų tarnai gali jį nugyventi už mus, kaip pasakė Viljė de Lilis.“ (p. 209) (Pastaba leidėjams: ir kodėl negalima buvo visų paaiškinimų dėti po tekstu, net jei tai užimtų pusę puslapio? Kokios kantrybės žmogus gali skaityti knygą iškart dviejose vietose? Nebent mokslininkas.)

Josif Brodskij. Poetas ir proza. Sudarė Tomas Venclova, Larisa Lempertienė. Vilnius: ALK / Baltos lankos, 1999.

Nobelinė J. Brodskio kalba visiškai nepaseno: ją turėtų studijuoti „kūrybinio rašymo“ besigviešiantys studentai, užuot užgriozdę pasaulį grynai mechanistiniais savo pačių bandymais. Rinkinyje ne vien intriguojančios rašytojų (A. Achmatovos, M. Cvetajevos ir kitų) kūrybos bei gyvenimo apžvalgos, bet ir vaikystės atsiminimai, retrospekcijos, sovietinės tikrovės škicai, suregzti į pavyzdinės formos esė. Sakau „pavyzdinės formos“, nes įtariu, jog iš jų mokėsi rašyti ne vien lietuvių eseistai-pionieriai (nors gal ir klystu). Perskaičiusi tik dar kartą įsitikinau, jog poezija yra išrinktųjų maistas: jos negali, neturi skaityti visi: „Ši technika atsirado Kavafiui suvokus, kad kalba – ne pažinimo, o asimiliavimo priemonė, kad žmogus iš prigimties yra buržua ir vartoja kalbą tiems patiems tikslams, kuriems ir būstą bei drabužius. Poezija, regis, – vienintelis ginklas, gebantis nurungti kalbą jos pačios priemonėmis.“ (p. 84) Negalima taip paprastai apeiti intelektualaus J. Brodskio stiliaus, jo gebėjimo sujungti menininko nuostabą ir analitinį pradą – ar tai būtų neprilygstamo grožio Venecijos portretas, ar iškilminga kalba universiteto absolventams. Štai kaip jis rašo apie O. Mandelštamą (ir kaip neparašys joks literatūros istorikas-akademikas): „Kuris buvo – nejučia peršasi ir palyginimas – naujasis Orfėjas: nusiųstas į pragarą, jis taip ir negrįžo, ir tada jo našlė blaškėsi po „šeštąją Žemės rutulio dalį“, glausdama prie krūtinės prikaistuvį su jo giesmių ritinėliu, atmintinai mokydamasi jas naktimis, kad išsaugotų, jeigu aptiks furijos su kratos orderiu. Tokios tad mūsų metamorfozės, tokie mitai.“ (p. 56)

Michel Foucault. Seksualumo istorija. Iš prancūzų k. vertė Nijolė Kašelionienė ir Renata Padalevičiūtė. Vilnius: ALK / Vaga, 1999.

Negali nemylėti M. Foucault, ypač jei esi perskaičiusi Patricios Duncker romaną „Haliucinuojantis Foucault”. Vis dėlto vėluoju skaityti ir šią monumentalią knygą. Ilgai su ja vargau. Spyriojausi viskam, ką jau be gailesčio nutąsė feministai; vis tiek turiu pripažinti - galingas veikalas, tvirtai atsiremiantis į senovės graikus su jų civilizacija, tapusia Europos pamatu. M. Foucault aktualizuoja rūpestį dėl savęs – esminį žmogiškumo imperatyvą, kurį keistokai deformavo krikščionybė. „[…] Vienas individas kitame ieško ne savo paties antrosios pusės – tai jo siela jungiasi su tiesa.” (p. 317) Ankstyvoje jaunystėje mane itin graužė asmeniškai nenusistovėjusi nuodėmės samprata: jeigu tuomet būčiau perskaičiusi Foucault, galbūt seksualumo mįslės būtų tapusios lengviau įspėjamos. Trečioji knygos dalis nustebino oneirokritikos atradimu – analizuojamas Artemidoro, gyvenusio II a. po Kristaus, „Sapnų aiškinimas”. Sapno vaizdinių simbolika, pasirodo, turėjo nemenkas (ir ne tokias jau negudrias, o kaip tik gan lacaniškas) tradicijas dar ir prieš psichoanalizės radimąsi. Visas dalis kondensuoja Antikos filosofo Zenono citata: „Tie, kurie nori išsigelbėti, turi gyventi be perstojo rūpindamiesi savimi.” (p. 360) – rūpestis čia traktuojamas kaip atidumas sau, kurio neišmokus, neišmokstama ir atidumo kitiems. Keista, jog šios knygos perskaitymas paragino grįžti prie Senekos (p. 379).