Apie knygyną „Keista“ (Pylimo g. 30) pasakoja įkūrėja ir savininkė Gintarė Liočienė.

Įsikūrėme pernai, vasario mėnesį, tad jau turime pusantrų metukų.

Knygyno pavadinimas gimė spontaniškai. Pats žodis „keista“ turi didelį krūvį, kuriuo aspektu pažiūrėsi: keista knyga, tris kartus iškeista knyga... Gali vartalioti žodį kaip nori, žaisti su kirčiu, gausi vis naują prasmę.

Atidaryti knygyną sugalvojome iš tokios asmeninės „bėdos“ – kur dėti senas knygas, nes namuose buvo jų labai daug – tiek saugotų tėvų, tiek prikauptų mano pačios. Atrodė, kad tos knygos dar tikrai kam nors įdomios.

Ačiū Dievui, yra išlikusi pagarba knygai, ir žmonės taip paprastai knygų neišmeta. Vieną dieną atėjo diedukas su didžiausiu maišu knygų – sakė radęs prie šiukšlių konteinerio ir atnešė mums.

Prekiaujame ne tik skaitytomis knygomis, bet ir naujomis, taip pat turime ir internetinę prekybą. Įdomu tai, kad atsiranda skaitytų knygų prekybos internetu poreikis.

Planuojame padaryti dovanojamų knygų lentyną – atėjai, radai, apsidžiaugei ir išsinešei be jokių piniginių mainų. Yra knygų, kurių daugelis turbūt nepirktų ir už centus, bet tikiu, kad kam nors jos įdomios.

Nereikia paniekinti jokios knygutės

Mūsų sumanymo esmė – nereikia paniekinti jokios knygutės, todėl neturime specializacijos. Minimalią atranką vykdome tiesiog dėl vietos stokos, nes reikėtų turbūt rūmų, kad tilptų visos knygos, kurios dar kažkam galėtų būti reikalingos.

Turime daug knygų rusų kalba, bet ne todėl, kad specializuojamės, tiesiog daug atneša. Gaila, kad dabartinis jaunimas nemoka rusų kalbos, nors dabar jaučiamas susidomėjimas, bet, kita vertus, labai trūksta būtent rusų kalbos mokymosi priemonių, dabar žmonės dažnai pageidauja senų vadovėlių, o jų nėra, daugelis išmetė, sudegino.

Nesudarinėjam ir jokių topų, nenorim „užsiciklinti“ ties populiariausiomis knygomis ir tuomet nepastebėti kitų leidinių. Tiek autorių, tiek tematikos įvairovė pas mus labai didelė.

Yra knygų, kurių visiems reikia ir lentynose jos neužsiguli. Viena tokių – Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“. Apskritai visa, kas susiję su Vilniumi, yra labai populiaru.

Jaunimas - teikiantis vilčių

Turim ir reguliarių skaitytojų, kurie dažnai ateina nebūtinai pirkti, o tiesiog pabūti tarp knygų, pasidaryti sau kultūrinę atgaivą, pasišnekučiuojam, išsirutulioja labai įdomių diskusijų. Daug žmonių užsuka tiesiog eidami pro šalį.

Ačiū Dievui, ateina daug jaunimo. Būna labai įdomių žmonių, ir kai jau visai sunku, žiūrėk, užeina, koks vyriokas ar mergiotė, tuomet pasikalbi ir supranti, kad viskas ateityje bus gerai. Reikia tik išlaukti, kol užaugsim, kol subręsim. O kai pamatai, kokias knygas skaito, tai visai saulė pro debesis nušvinta...

Dabar padaugėjo skaitytojų, tik perkamumas sumažėjo, kad ir nebrangi knygutė, bet žmogus vis tiek nori nuolaidos. Skaudančia širdimi, kai pagalvoju apie finansus, bet duodu nuolaidą, kad tik patiktų ta knygelė.

Yra žmonių, kurie ieško kuo senesnių knygų, kuo labiau nutrintų, bet čia labai individualūs dalykai. Knygyne dėl laiko ir rankų trūkumo tvyro tam tikras chaosas, tačiau jis suteikia kitokią atmosferą... Ateina žmonių, kuriems, pavyzdžiui, patinka pasirausti knygų dėžėse. Iš tiesų besirausdamas gali aptikti perliuką, kuris mums patiems „užkritęs“, pamirštas, išnyra tarsi iš pasąmonės.

Knygos – su savo gyvenimais

Knygos turi savo auras, įtakos laukus, savo gyvenimus, tad būna daug mįslingų akimirkų, keistų sutapimų. Kartą atėjo žmogus, ieškantis „Alisos stebuklų šalyje“ originalo kalba, tačiau tuo metu knygos neturėjome. Po pusvalandžio į knygyną įėjo močiutė su maišu knygų, kuriame – būtent angliška „Alisa“.

Džiugu, kai žmogus randa ilgai ieškotą knygą – nesvarbu, kad aptriušusią ar suskaitytą, palankstytais kampais. Svarbiau turinys arba sentimentai.

Sunkmetis gali būti naudingas

Manau, kad krizė išėjo ir į naudą – galbūt tos pigios, triukšmingos, greito skaitymo knygelės bus nebe tokios patrauklios? Gal jų tiek nebus leidžiama.

Mūsų ieškomiausių knygų sąrašuose – labai rimta literatūra, kurią mielai pati kaskart skaityčiau, jų turinys nesenstantis. Aišku, yra daug šiuolaikinių rašytojų, kurių pati nespėju perskaityti, be to, šiandien labai daug nekokybiškai išleistų knygų, ypač vertimų.

Puikiai prisimenu tarybinius laikus, kada dėl knygos reikėjo stovėti milžiniškose eilėse arba turėti blatą. Tokias knygas atnešę žmonės kartais nesuvokia jų vertės šiuolaikiniame kontekste, sako „čia labai vertingos knygos, aš daug vargau, kol jas įsigijau...“ Bet šiandien ta vertė neadekvati, kada knygų pilna, prašau, tik eik ir pirk...

Knygos primena kertinius dalykus gyvenime

Pati skaitau daug ką, bet rekomendavimas yra pats nedėkingiausias dalykas. Tarkime, man vienoje knygoje gali užkliūti, atrodytų, smulkmena – jei aš žemaitė, tai žodis „doun“ man iškart primins močiutės keptos duonos plutos kvapą. Tas pat ir su tekstais, viską lemia individualios asociacijos. Ir ginčytis, tarkime, dėl vienos ar kitos knygos frazės prasmės yra beviltiškas reikalas.

Tarp knygų yra smagu, jei kažkas nesiseka, paimi knygą, kad ir Džeromo „Trise valtimi“,  esi priverstas nusišypsoti ir jau gali eiti tolyn. Tokių knygų daug, ir žmonės nori jas tiesiog turėti namuose, kad bet kada būtų po ranka – paglostai ir žinai, jog iš kelio neišklysi, knyga primena svarbiausius gyvenime dalykus.

Parengė Akvilė Adomaitytė