„Kiekvieną eilutę reikia išrinkti, tad ir kuičiuosi čia. Turiu sutelkti visą dėmesį, kad nesuklysčiau, nesusimaišyčiau, antraip reikės grįžti atgal. O grįžti atgal sudėtinga... Dabar nuleidžiu balaną, pavažiuoju vienąkart šaudykle, balaną pastatau ir vėl visą eilutę rankomis renku“, – audėja Marija Danilaitienė aiškino, kaip ir ką reikia daryti prie audimo staklių.

Žiūrint į staklėse po truputį ilgėjantį audinio rietimą peršasi mintis, jog audimas – darbas sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis: tik tūkstančius kartų pakartotas veiksmas duoda rezultatą – kelis metrus drobės – medžiagos rūbams, rankšluosčiams ar lovatiesėms.

Marija „Mažojoje audimo artelėje“

K. U. nuotrauka

Audėja Marija patvirtino, jog tokius darbus dirbti gali tik kantruoliai. Moterį galima laikyti tokia, nes audimas jai – „ir poilsis, ir ramybė, netgi gyvenimo prasmė“.

„Iki pradėdama austi dirbau ir vienur, ir kitur, visur stengdavausi atlikti darbą kaip priklauso, tačiau visada jaučiau, kad nevisavertiškai gyvenu“, – sakė Marija. Ji tvirtino tik neseniai atradusi gyvenimo prasmę.

Viena vertus, audimas Marijos gyvenimui suteikia prasmę, kita vertus – jos ir jos kolegių „Mažojoje audimo artelėje“ veikla praturtina Vilkaviškio, miestelio kuriame Marija gyvena, kultūrinį gyvenimą. Moteris viena ar su kolegėmis dalyvauja miesto mugėse, amatininkų pasirodymuose.

Marija amatininkų šventėje Paežerių dvare

K. U. nuotrauka

Tiesa, reikėtų paminėti ir tai, jog tokių artelių Lietuvoje maža. Viena yra Palangoje, kita – Zarasų krašte. Jų tikslas – pristatyti autentiškus audimo gaminius žmonėms, šokių ir dainų kolektyvams. Kitos artelės ar audėjos krypsta komercinės veiklos link.

Prie staklių prisėdo netyčia

Kol M. Danilaitienė atrado audimą, praėjo daug laiko. Jos mama, garsi audėja Salomėja Vaškevičienė, buvo jau ir viltį pametusi, jog Marija prisės prie staklių. Nors Marija prie staklių užaugo, potraukio austi nejautė.

„Nuo mažų dienų atsimenu mamą, sėdinčią prie staklių, visada mačiau ją dirbančią, tačiau man pačiai niekada neatrodė, kad reikėtų mokytis. Galvojau, jog tai labai sudėtinga, kad procesui reikia skirti daug laiko ir per daug jėgų“, – pasakojo Marija, tačiau moteris visada jautė mamos norą mokyti ir perduoti žinias. Savo ruožtu Marija visą laiką to bandydavo išvengti.

Salomėja Vaškevičienė

K. U. nuotrauka

„Sakydavau, jog kai išeisiu į pensiją, pradėsiu mokytis, o mama man kartodavo, kad tam laikui atėjus ji jau neturės galimybės pamokyti“, – prisiminė Marija.

Mamos audimo pamokose jai teko dalyvauti pareigos jausmo vedamai. Dirbdama Vilkaviškio kavinėje „Pegasas“, ji sužinojo, kad kavinės savininkė norėtų susirasti audėją, kuri išaustų linines servetėles duonai. Marija pasiūlė savo mamą ir netrukus pas viršininkę keliavo su audinių pavyzdžiais. Šiai išsirinkus raštą, Marijos mama tvirtino, jog medžiagos servetėlėms nesugebės išausti – raštas jai buvo per sudėtingas, reikėjo labai susikaupti. Atsakyti kavinės direktorei Marija nenorėjo, tad pasisiūlė mamai į pagalbą.

„Netikėjau, kad mama neišaus. Kai ji pradėjo austi, pamačiau, jog vis ką nors pamiršta, vis eiles supainioja. Jai tuo metu buvo daugiau nei 80 metų... Paėmiau austi aš“, – sakė M. Danilaitienė. Marija pasakojo nuaudusi užsakytas servetėles, o tada pradėjo imtis kitų darbų.

 

K. U. nuotrauka

„Mano staklės stovėjo šalia mamos lovos. Kai mama išgirsdavo įtartinų garsų, iškart man sakydavo: „Per silpnai siūlą primušei“. Bet aš mokiausi, o ji tuo labai džiaugėsi“, – pasakojo Marija.

Tik pradėjusi austi moteris įvertino mamos spintose stovėjusius rankšluosčius, akylai saugomas senoviškas lovatieses. Ji pasakojo ne kartą siūliusi mamai išmesti tuos senus, dėvėjimui netinkamus daiktus, o dabar džiaugiasi, jog mama laikėsi savo ir nesidavė perkalbama: dabar tie seni ir nepanaudojami daiktai Marijai atstoja raštų vadovėlius.

K. U. nuotrauka

„Visa tai, ką man paliko mama, dabar man tapo didele vertybe“, – džiaugėsi mamos skrupulingai surinktais audiniais Marija.

Įvertinimas įpareigojo

Audžia M. Danilaitienė jau dvylika metų, tačiau, kaip sakė pati, tik dešimt jų galima laikyti rimto audimo laikotarpiu. Prieš tiek laiko Marija nusprendė, jog aus ne tik laisvalaikiu.

Jos spendimui įtakos turėjo ir pažintis su Zigmu Kalesinsku, D. ir Z. Kalesinskų aukštesniosios liaudies amatų mokyklos direktoriumi. Vilkaviškio kultūros centre surengtoje parodoje Marija susipažino su p. Zigmu, kuris Mariją padrąsino mesti kitus darbus ir užsiimti tik audimu: „Bijojau, jog metusi darbą neturėsiu kaip užsidirbti pragyvenimui, tačiau netrukus Marijampolėje kūrėsi naujas kolektyvas, ir jiems prireikė tautinių rūbų. Kai N. Skinkienė šiam darbui pasiūlė mane, abejonių maža buvo“, – pasakojo M. Danilaitienė.

K. U. nuotrauka

„Apsiėmiau austi tautinius rūbus tam kolektyvui, o kolektyvo vadovas Žydrūnas Rutkauskas mane vežiojosi po muziejus ir rodė, kokius tuos rūbus reikia padaryti, kad jie būtų autentiški“, – prisiminė Marija. Ž. Rutkauskas surado ir audėjų mokymo programą-kursus Rumšiškėse, Palangoje. M. Danilaitienė ten buvo išsiųsta savaitei, tačiau organizatoriams pamačius, kad moteris yra darbšti ir smalsi, kursuose jai leista pasilikti tris savaites.

Rumšiškėse ji išmoko austi dzūkiškus ir aukštaitiškus rūbus, o Palangoje – žemaitiškus ir suvalkietiškus.

„Man buvo liepta mokytis tik austi sijonus, tačiau neiškentusi žiūrėjau, kaip audžia prijuostes, juostas. Stengiausi išmokti visko, kas tik įmanoma“, – pasakojo M. Danilaitienė. Laisvu nuo audimo laiku moteris mezga riešines, kurias taip pat išmoko megzti sekdama kitų pamokas, skaitydama ir konsultuodamasi su draugėmis.

M. Danilaitienė yra dalyvavusi ne vienoje parodoje. 2005 m. respublikiniuose tautodailininkų apdovanojimuose Taikomosios liaudies dailės kategorijoje gavo trečiąjį Aukso vainiką. Be to, jos austi sijonų, liemenių, prijuosčių audiniai, rinktinės juostos ir megztos riešinės yra laikomi sertifikuotas produktais. Sertifikatas liudija, jog Marijos darbus galime laikyti tautinio paveldo pavyzdžiais.

K. U. nuotrauka

„Kai tave įvertina, pripažįsta, jautiesi pamalonintas, tačiau tai ir įpareigoja. Negali nuvilti įvertinusių žmonių ir stengiesi tobulėti, juk nesinori, kad sertifikatą atimtų“, – sakė M. Danilaitienė. Tai – viena priežasčių, kodėl moteris atsisako „daryti bet kaip“ ir daro taip, „kaip priklauso“: audžia tvirtai primušdama siūlus, pagal muziejuose esančius raštų, spalvų pavyzdžius.

Ji suderina spalvas pagal regionus, jei turi daugiau laisvės, į audinius perkelia gamtoje esančius derinius. Pati dažo skaistgijas, kas vadinama vienos spalvos, tačiau skirtingų atspalvių – nuo paties šviesiausio iki tamsiausio – siūlais.

Mažiau darbo – daugiau kūrybos

Marija „Mažosios audimo artelės“ patalpose

K. U. nuotrauka

Marijai pabaigus kursus ir pradėjus austi kilo mintis, kad būtų puiku audimo patirtį perduoti kitiems. „Lankiau nemokamus kursus, tad pagalvojau, jog galėčiau ir pati kitus pamokyti. Su etnologe Nijole Skinkiene sugalvojome sukurti artelę. N. Skinkienė parašė projektą įsigyti medžiagoms, staklių iš mano mamos pažįstamų surinkome. Taip ir atsirado „Mažoji audimo artelė“, – pasakojo M. Danilaitienė.

„Mažosios audimo artelės“ užuomazgos 2004-aisiais, o 2006 metų vasario 10 d. ji iškilmingai atidaryta. Norą mokytis pareiškė dvylika moterų, tiek pat jų artelėje dirba ir dabar. Dar yra trys siuvinėtojos rankomis ir dvi siuvėjos.

Tautiniais motyvais papuošto kostiumo modelis

K. U. nuotrauka

Audėja pasakojo, jog į artelę pradžioje žiūrėjusi nerimtai, galvojusi, kad žmonėms nepatiks, bus nepopuliaru, tačiau nutiko priešingai. Žmonės pradėjo domėtis, atsirado daug darbo: artėjant dainų šventei kolektyvai susirasdavo artelę ir prašydavo išausti medžiagą rūbams, juos pasiūti.

„Turėjome daug darbo, visko net nespėdavome. Dabar, kaip ir visiems, mums atėjo sunkmetis, tačiau vis vien, turime šiokių tokių darbų“, – tvirtino M. Danilaitienė. Ji netgi džiaugėsi mažesniu darbo krūviu, nes tuomet turi laiko kurti. Marija audžia ne tik tautiniams kostiumams, bet ir daro eksperimentų. Neseniai audėja su kolegėmis plušo prie merginos koncertinių rūbų – tautiniais motyvais padabintų, tačiau jaunatviškų, originalių.

K. U. nuotrauka

Tačiau susidomėjusių jaunų žmonių, M. Danilaitienės vertinimu, mažoka. Marija turi keletą mokinių, kurios dažniausiai atvažiuoja iš Vilniaus dailės akademijos. Jas audėja pamoko, konsultuoja dėl diplominių darbų, paskolina knygų iš savo kolekcijos.

„Norėčiau, kad dar ir daugiau kas išmoktų šio amato, sužinotų apie jį. Kaip sakydavo mano mama, laikas bėga ir ilgainiui nebus kam visko parodyti, kam perduoti savo patirtį ir supratimą“, – sakė M. Danilaitinė.

Moteris užsidegusi išlaikyti tradicijas, parodyti jaunimui. Į „Mažąją audimo artelę“ vis užsuka mokytojos su vaikais. Marija nekart buvo nustebinta berniukų entuziazmo ir mergaičių apatijos: „Berniukai daug dažniau sėda į stakles, o mergaitės purtosi. Tačiau taip reaguoja ne tik lietuvaičiai, bet užsieniečiai.“