Vieną dienelę atvažiavau į netoli sostinės esančio Neries regioninio parko miškus: atsipūsti, paukštelių paganyti, kokias nors uogeles parankioti. Visko dar tame miške, esančiame netoli Šilėnų kaimo, dar esama. Ir medžių, ir paukštelių, ir gėlių, ir uogų, ir grybų. Ir kalbantis Čekonės upelis ragino prisėsti ant aukštojo kranto. Smagu juk mėgautis per akmenis almančio upelio šnekta.

Tačiau tądien šnekėjo ne vien paukšteliai ar paukščiai. Nuolat riaumojo ir automobiliai. Žmonės savaitgaliui į gamtą veržėsi. Tojo proveržio į gamtą scena, žinoma, ganėtinai erdvi, tad likau prie Čekonės upelio skardžio, nuo kurio juk gali viską toli matyti. Ana ten įsitaisė suvargusios moterėlės. Jų indeliuose kelios uogelės, kelios voveraitės – materialiosios gamtos dovanos toms iškylautojoms, matyt, nelabai rūpi. Nes klausosi ošimo, klausosi upelio, išlakių pušų šakų šlamėjimo, samanų paklotėmis.

Samanėlės ir mano dėmesį atkreipė. Kas jas taip suniokojo? Negi čia esama šernų, negi jie aptiko pernykščių gilių ar šiuometinių kmynų. Apkalta šernams tuoj ištirpo. Kai suriaumojo galingas mersiukas, kai iš jo iškurnėjo dvi apkūnios moteriškaitės. Ir kad ims jos po samanas pagaliais raustis, voveračių centimetrinius vaikelius į plastikinius maišelius žerti. Tie grybai čia, pasirodo, tiltais bekylantys. Tačiau daugiau iškilti, ko gero, niekad nėra pavykę. Gal po metų toje vietoje apie grybus net užsiminti nebepavyks.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau būta įtikinamo spektaklio, kurio pagrindiniai veikėjai buvo dvi suvargusios senyvos moteriškės, besiklausančios upelio šnektos ir tos dvi dručkės, šernų amplua pasisavinusios. Spektaklio detale patampa ir bandymas protinti, juk vos įžiūrimas voveraites reikėtų palikti ramybėje. Tačiau tai išvirsta į konfliktėlį. Nes vaizdo kameros neturėjimas gamtosaugininkams jokių reikalingų argumentų ir nebesuteikė. O pamokslams giria, žinia, ne visada šventa vieta. Greičiau tampa scenele, kurioje suvinguriuoja šiuolaikiniai keiksmažodžiai. Ypač kai mersiukas galingas, greitai liuokteli iš vietos, pažerdamas į akis kone visą miško paklotę. Tačiau išbogindamas ir anas miesto šernes.

Trumpa įsivyrauja tariama tyla, pro kurios šydą vėl nugirsti girios garsus, upelio šnektą. Pasikalbame su anomis senutėmis, kurios atėjo bent penketą kilometrų pasiklausyti almančios upelio. Nenusivylė jos nei gamta, nei girios turtais, tačiau santūriai tarstelėjo, jog gamta niekada negali nuvilti. Tokiu sceniniu objektu galįs būti tik žmogus.

Parengta pagal pasakojimą Lietuvos radijo laidoje „Gamta – visų namai“