Arto Paasilinna. Kaukiantis malūnininkas. Iš suomių kalbos vertė Lina Michelkevičė, dailininkas Zigmantas Butautis, „Baltos lankos“, 2010

Mūsų galvose stereotipais šaknis įleidę skandinavų gyvenimo skauduliai: šiaurietiška depresija, smurtas, tikėjimo krizės, psichikos ligos, alkoholizmas, galiausiai išsigelbėjimo siekiant – ryšio su gamta paieškos... Toks atšiaurus gyvenimo šiaurėje „paveikslėlis“. Tačiau Arto Paasilinnos veikėjai – neatitinkantys visuotinių standartų, o romano pasauliai – ne tik dramatiškos tautos studijos, bet ir juodu humoru persmelktas, be galo žodingos kalbos scenarijus:

„Jeigu ir mano knygos būtų tokios pat rūškanos kaip mano temos, niekas jų neskaitytų. Krėsti pokštų iš šių problemų irgi nenoriu. Subanalinti jų nereikia, tačiau lieti ašaras nuo pirmo puslapio iki paskutinio neverta, kad ir kokios rimtos jos būtų“, – sako rašytojas.

Realistinės ir kartu fantasmagoriškos Paasilinnos romanų istorijos turi tikrai nemaža panašumų su paties autoriaus gyvenimo scenarijumi – leidėjai Paasilinną dažnai vadina „medkirčiu, žemdirbiu, žurnalistu ir rašytoju viename“. Kaip ir pagrindinis romano „Kaukiantis malūnininkas“ veikėjas Gunaras Hutunenas – sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios Sanelmos – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip normalus žmogus... Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių...

„– Tai... atsitinka automatiškai... Pirmiausia sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja.“

Mažai pasaulio mačiusius kaimo gyventojus trikdo šis kuoktelėjęs keistuolis. Kai į keletą mėginimų jį pamokyti deramo elgesio malūnininkas atsiliepia netikėtais impulsyviais poelgiais – nuo laiptų numeta ūkio samdinio žmoną ir ši „nusprendžia būti paralyžiuota“, nuleidžia krautuvininko svarstykles šulinin ir pan. – kaimas nusprendžia jo atsikratyti. Iš konservatyvios visuomenės išstumtas ir gyventi kaip atsiskyrėlis pasmerktas Hutunenas kovoja už teisę būti savimi ir gyventi tarp žmonių. Tai Paasilinnos kūrybos leitmotyvas – asmeninės laisvės ir dermės su gamta siekis.

Į pasakojimą įpintos istorinės epochos aplinkybės: užuominos apie neseniai pasibaigusias kovas su rusais ir vokiečiais, diskusijos apie besitęsiantį Korėjos karą, spaudoje pasirodantys pranešimai apie artėjančias Helsinkio olimpines žaidynes, šalį ant kojų pastatyti mėginančių Suomijos žemdirbystės ir švietimo organizacijų veikla. Bet, kaip ir daugelyje kitų Paasilinnos romanų, čia neapsieinama be magiškojo realizmo elementų, netikėtai pasukančių siužeto tėkmę romano pabaigoje. Stačiokiška, tačiau itin žodinga knygos kalba piešia laplandišką gyvenimo būdą, iš vaikystės ir paauglystės metų puikiai pažįstamą rašytojui. „Kaukiantis malūnininkas“ – pasakojimas, tarsi Laplandijos šalna nuklotas bergmaniško niūraus linksmumo. Rašytojas pašiepia savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę ir ją valdančias elgesio normas.

„Vyrai tylomis gurkštelėjo. Tuomet Ervinenas vėl prabilo apie medžioklę. Pasakojo, kaip vieną ankstyvą pavasarį, dar prieš karą, medžiojo Turtoloje su dviem karelų meškinėmis laikomis. Medžiojo meškas, tuo metu Turtoloje dar rasdavai jų irštvų. Ervinenas iš vieno tenykščio nusipirko pažymėtą meškos irštvos vietą. Rąstininkų keliu kartu su juo nuvažiavo iki apibrėžto aplink irštvą rato, arklį paliko už kilometro. Likusį kelią čiuožė tempiami šunų kinkinio.
– Nepatikėtumėte, kaip jaudiniesi pirmą kartą meškos medžioti išsiruošęs. Kraują kaitina labiau nei karas.
– Kuo puikiausiai suprantu, – pasakė Hutunenas ir gurkštelėjo spirito. Prieš pasakodamas toliau Ervinenas papildė jo taurę:
– Tada turėjau nuostabius šunis. Užuodę lokio irštvą, dūmė ten stačia galva! Sniegas tik sukilo, kai jie įlėkė vidun, štai taip!
Ervinenas parpuolė keturpėsčias ant grindų ir ėmė vaizduoti šunis, puolančius irštvoje miegančią mešką.
– Tada ta prakeikta meška išpuolė laukan, na, juk turėjo išeiti. Šunys tuoj pat įsikibo jai į pasturgalį, va šitaip!
Ervinenas iš įniršio riaumodamas sugriebė dantimis lokio kailį, užtiestą ant supamosios kėdės, ir nutempė jį ant grindų. Gydytojas taip tąsė kailį, kad jo burna liko pilna plaukų.
– Negalėjai šauti, būtum šunis kliudęs!
Įsijautęs gydytojas išspjovė lokio gaurus iš burnos, pripildė abi taures ir toliau tęsė medžioklę. Kartais jis vaizduodavo savo šunis, kartais – įsiutusią mešką. Net prakaitas gydytoją išmušė – taip jis įsitraukė į savo vaidinimą. Kai galiausiai meška buvo nušauta, jis vaizdingai nupjovė aukos galugerklyje liežuvį nušveitė nuo stalo ir peleninę, bet to nepastebėjo. Jis įsmeigė peilį meškos gerklėn, sniego pusnis nusidažė miško karalienės krauju. Ervinenas pasilenkė prie tariamos meškos atsigerti karšto užmušto gyvūno kraujo, bet kadangi jo išties nebuvo, gydytojas susipylė į gerklę stiklinę spirito. Galiausiai jis pakilo nuo grindų ir įraudęs atsisėdo į supamąjį krėslą.
Vaidinimas taip smarkiai paveikė Hutuneną, kad šis nebenustygo vietoje ir pašokęs nuo kėdės pašėlo vaidinti gervę.
– Sykį vasarą vienoje Posijo pelkėje mačiau gervę. Ji stypčiojo, va šitaip! Traukė varles iš akivaro! Rijo jas!
Hutunenas rodė, kaip gervė pasmeigia varles pelkėje, kaip tiesia kaklą ir kilnoja kojas, kaip kleketuoja laibu balsu.
Gydytojas apstulbęs žiūrėjo. Jis nesuprato, kas nutiko jo pacientui. Ar malūnininkas šaiposi iš jo, o gal vyras išties toks trenktas, kad staiga puolė vaidinti gervę, kurios net nebuvo nušovęs? Spigūs Hutuneno gervės garsai erzino Ervineną. Jis nusprendė, kad beprotis malūnininkas bus sumanęs savotiškai iš jo pasišaipyti. Pakilo nuo kėdės ir griežtai tarė Hutunenui:
– Dėl Dievo meilės, liaukitės. Savo namuose tokių patyčių nepakęsiu.
Hutunenas nustojo gurguliavęs. Nusiraminęs tyliu balsu patikino, kad visiškai nenorėjęs suerzinti daktaro. Jis tik vaidinęs, kaip miško žvėrys elgiasi įprastoje aplinkoje.
– Juk ir daktaras vaidinote mešką. Puikus buvo pasirodymas!
Ervinenas įniršo. Jis tiesiog atkūręs meškos medžioklę, bet tai nereiškia, kad Hutunenas turėjęs pulti jį mėgdžioti, o dar taip užgauliai ir neskoningai. Jo namuose niekam nebus leista kvailioti.
– Lauk, tučtuojau!“

„Kaukiantis malūnininkas“ (1981) – ketvirtasis Paasilinnos romanas lietuvių kalba, išverstas į daugiau nei 20 užsienio kalbų. 1982 m. pagal jį pastatytas to paties pavadinimo vaidybinis filmas (režisierius Jaakko Pakkasvirta). Iki šiol lietuvių skaitytojas galėjo susipažinti su Zuikio metais (2000, vertė Aida Krilavičienė), Grupinės savižudybės magija (2005, vertė Danutė Sirijos Giraitė) ir Gudriąja nuodų virėja (2007, vertė Aida Krilavičienė). Rašytojas ir publicistas Arto Tapio Paasilinna (gim. 1942 m. Laplandijoje) – „ironiškasis ekofilosofas“ – bene žinomiausias suomis romanistas tiek pačioje Suomijoje, tiek už jos ribų. Romanai išversti į daugiau nei 40 pasaulio kalbų. Rašytojui suteiktas Suomijos nacionalinis kultūros apdovanojimas.

Siūlome paskaityti platesnę romano ištrauką.

„Ervinenas gyveno sename mediniame name priešais kapines, ilgo, beržais apaugusio kelio gale. Pastate po vienu stogu tilpo ir priimamasis, ir vienišo vyro ūkis. Hutunenui pasibeldus į gydytojo namų duris, jis jas ir atidarė. Tai buvo tvirtas, lieknas penkiasdešimties metų vyras. Kadangi jau buvo vėlus vakaras, Ervinenas vilkėjo rūkomąjį chalatą ir avėjo šlepetes.

– Labas vakaras, daktare. Atėjau į priėmimą, – pasveikino Hutunenas gydytoją.

Ervinenas įsivedė pacientą į vidų. Hutunenas apžiūrėjo kambarį: sienas puošė medžioklės paveikslai. Ant židinio atbrailos stovėjo gyvūnų galvų iškamšos, ant sienų ir grindų tysojo žvėrių kailiai. Kambarys kvepėjo pypkės tabaku. Šis asketiškas vyro būstas buvo kartu ir svetainė, ir biblioteka, ir valgomasis. Matyti, kad tvarkytasi čia senokai, tačiau Hutunenui kambarys atrodė jaukus.

Malūnininkas paglostė priešais krėslą patiestą briedžio kailį ir paklausė, ar daktaras pats paklojęs visus tuos gyvius, kurių trofėjų taip gausu kambaryje.

– Daugumą nušoviau pats, kai kuriuos paveldėjau iš savo velionio tėvo. Aure aną lūšį arba šitą kiaunę čia, ant židinio. Šiais laikais kad ir norėdamas retai juos sutiksi, išnykę jau. Čia, šiaurėje, daugiausia šaudau paukščius. Na ir, žinoma, lapes, keletą briedžių – tuos paguldėm kartu su parapijos sekretoriumi.

Ervinenas įsijautė: jis pradėjo pasakoti, kaip per karą Karelijos rytuose su bataliono vadu sumedžiojo kone trisdešimt briedžių. Ervinenas dirbo bataliono gydytoju, todėl galėjo laisviau elgtis. Jis dar ir žvejodavo – žuvų ten buvo gausybė.

– Enetijokyje su majoru Karaka sykį pagavom šešiolika lašišų!

Hutunenas užsiminė, kad jis irgi pernai rudenį Miuliujokyje prisigaudė visai nemažai upėtakių ir kiršlių. Ar daktaras žino, kokia gausybė jų plaukioja upokšniuose, ypač aukštupiuose?

Ervinenas susijaudinęs žingsniavo po kambarį. Retai kada pasitaikydavo proga pasišnekučiuoti apie medžioklę ir žvejybą su bent kiek nusimanančiu žmogumi. O malūnininkas, kaip matyti, išmanė šiuos amatus. Gydytojas pasipasakojo, kaip velniškai jis įpyko, kai Kemijokio žiotyse pastatė Isoharos užtvanką ir lašišos nustojo plaukti ten neršti. Tai būtų smagu traukti iš Kemijokio lašišas ir kepti jas ant traškančio laužo. Tačiau gyvenvietei reikėjo elektros. Kai tenka rinktis tarp mažos blogybės ir didelės naudos, pastaroji, be abejo, laimi.

Iš kampinės spintelės Ervinenas ištraukė dvi aukštas taures ir šliūkštelėjo į jas skaidraus skysčio. Keldamas taurę prie burnos Hutunenas suprato, kad joje esama spirito. Jis nudegino ilgą augaloto vyro gerklę, tyliai nugarmėjo gilyn į pilvą ir liko ten kaitindamas teliūškuoti. Hutunenas bemat pajuto gydytojui nuoširdų prielankumą ir pagarbų draugiškumą. Šis plepėjo apie kiškius ir skalikus, padedančius juos medžioti. Gydytojas aprodė Hutunenui savo medžioklinius šautuvus, kuriais buvo nukabinta visa siena: sunkų medžioklinį, perdarytą iš japonų kareivio šautuvo, lengvą „Sako“ firmos graižtvinį šautuvą, vieną mažakalibrį, vadinamąjį saloninį, ir dar du negraižtvinius.

– Aš turiu tik vienvamzdį, negraižtvinį, rusų gamybos, – kukliai prisipažino Hutunenas. – Bet kitą rudenį ketinu įsigyti padoresnį šautuvėlį. Dar žiemą buvau pas lensmaną prašyti leidimo, bet nedavė. Girdi, reikėtų iš manęs ir tą negraižtvinį atimti. Ką gi jis norėjo tuo pasakyti? Nors, tiesą sakant, aš esu labiau žvejys.

Ervinenas sukabino ginklus atgal ant sienos. Ištuštinęs taurę oficialesniu tonu paklausė:

– Kuo gi malūnininkas skundžiasi?

– Na, žmonės šneka, kad aš šiek tiek lyg ir pamišęs... Kas ten supaisys.

Ervinenas atsisėdo į lokio kailiu uždengtą supamąjį krėslą ir tiriamai nužvelgė Hutuneną. Tuomet linktelėjo ir draugiškai tarė:

– Šiek tiek tikrai. Aš tik paprastas bendrosios praktikos gydytojas, bet vargu ar labai suklysiu, jei diagnozuosiu Hutunenui neurasteniją.

Hutunenas jautėsi nejaukiai. Nepatogu buvo apie tokius dalykus šnekėtis. Be abejo, jis suprato ir pripažino, kad nėra visiškai normalus žmogus, visada tai žinojo. Bet, velniai griebtų, kam tai rūpi? Neurastenija... Lai jis bus neurastenikas. Ir kas toliau?

– Gal yra nuo tokios ligos tablečių? Jei daktaras išrašytų kokį buteliuką, turbūt kaimiečiai nusiramintų.

Ervinenas galvojo: štai, priešais jį jaudinantis atvejis – paprastas žmogelis, kenčiantis nuo įgimtos nervų ligos, lengvos formos, bet vis tiek badančios akis. Kaip jis galėtų padėti šitam pacientui? Niekaip. Tokiam vyrui reikėtų vesti ir užmiršti viską, kas buvo. Bet kaip beprotis susiras sau žmoną? Moterys tokio didžiulio vyro ir taip prisibijo.

– Pasiteirausiu kaip gydytojas... Ar tiesa, kad jūs turite įprotį naktimis kaukti, ypač žiemą?

– Pernai žiemą užeidavo kartais toks noras, – patvirtino susigėdęs Hutunenas.

– Kas gi priverčia malūnininką taip staugti? Ar jus apima tokia įkyri būsena, kad negalite nieko kito imtis, tik kaukti?

Hutunenas būtų mielai sprukęs pro duris, bet, Ervineno paklaustas dar sykį, turėjo atsakyti:

– Tai... atsitinka automatiškai... Pirmiausia sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja.

Ervinenas paklausė apie Hutuneno įprotį vaidinti gyvūnus ir žmones. Kodėl jis taip darąs? Ką jis tokiu elgesiu norįs pasakyti?

– Kartais tiesiog apima toks džiaugsmas, kad norisi pakvailioti. Gal ir per daug kartais įsismarkauju. Vis dėlto dažniausiai aš būnu prislėgtas, vaidinu retai.

– O kai sunku, norisi kaukti? – tiesiai paklausė Ervinenas.

– Taip, kai sunku, kaukimas padeda.

– Ar turite įprotį kalbėtis su savimi?

– Kai būnu džiugiai nusiteikęs, aišku, pasikalbu apie šį bei tą, – prisipažino Hutunenas.

Ervinenas nuėjo prie kampe stovinčios spintelės ir išėmęs nedidelį vaistų buteliuką padavė Hutunenui. Paaiškino, kad buteliuke yra piliulių, kurias reikia gerti tada, kai ant širdies tikrai sunku, tik šiukštu nepadauginti. Ne daugiau kaip vieną piliulę per dieną.

– Šitos užsilikusios iš karo laikų. Tokių jau ir nebegamina. Vartokite tik ištiktas didžiausios bėdos, jos tikrai padės. Bet tik tada, kai norisi staugte staugti.

Hutunenas įsidėjo buteliuką į kišenę ir jau rengėsi keliauti. Tačiau Ervinenas pasakė, kad pats dar neketinąs miegoti, tad svečias galėtų išgerti ir antrą stiklą, jei nori. Jis įpylė dar spirito, pakėlė taurę ir pats.

Vyrai tylomis gurkštelėjo. Tuomet Ervinenas vėl prabilo apie medžioklę. Pasakojo, kaip vieną ankstyvą pavasarį, dar prieš karą, medžiojo Turtoloje su dviem karelų meškinėmis laikomis. Medžiojo meškas, tuo metu Turtoloje dar rasdavai jų irštvų. Ervinenas iš vieno tenykščio nusipirko pažymėtą meškos irštvos vietą. Rąstininkų keliu kartu su juo nuvažiavo iki apibrėžto aplink irštvą rato, arklį paliko už kilometro. Likusį kelią čiuožė tempiami šunų kinkinio.

– Nepatikėtumėte, kaip jaudiniesi pirmą kartą meškos medžioti išsiruošęs. Kraują kaitina labiau nei karas.

– Kuo puikiausiai suprantu, – pasakė Hutunenas ir gurkštelėjo spirito. Prieš pasakodamas toliau Ervinenas papildė jo taurę:

– Tada turėjau nuostabius šunis. Užuodę lokio irštvą, dūmė ten stačia galva! Sniegas tik sukilo, kai jie įlėkė vidun, štai taip!

Ervinenas parpuolė keturpėsčias ant grindų ir ėmė vaizduoti šunis, puolančius irštvoje miegančią mešką.

– Tada ta prakeikta meška išpuolė laukan, na, juk turėjo išeiti. Šunys tuoj pat įsikibo jai į pasturgalį, va šitaip!

Ervinenas iš įniršio riaumodamas sugriebė dantimis lokio kailį, užtiestą ant supamosios kėdės, ir nutempė jį ant grindų. Gydytojas taip tąsė kailį, kad jo burna liko pilna plaukų.

– Negalėjai šauti, būtum šunis kliudęs!

Įsijautęs gydytojas išspjovė lokio gaurus iš burnos, pripildė abi taures ir toliau tęsė medžioklę. Kartais jis vaizduodavo savo šunis, kartais – įsiutusią mešką. Net prakaitas gydytoją išmušė – taip jis įsitraukė į savo vaidinimą. Kai galiausiai meška buvo nušauta, jis vaizdingai nupjovė aukos galugerklyje liežuvį nušveitė nuo stalo ir peleninę, bet to nepastebėjo. Jis įsmeigė peilį meškos gerklėn, sniego pusnis nusidažė miško karalienės krauju. Ervinenas pasilenkė prie tariamos meškos atsigerti karšto užmušto gyvūno kraujo, bet kadangi jo išties nebuvo, gydytojas susipylė į gerklę stiklinę spirito. Galiausiai jis pakilo nuo grindų ir įraudęs atsisėdo į supamąjį krėslą.

Vaidinimas taip smarkiai paveikė Hutuneną, kad šis nebenustygo vietoje ir pašokęs nuo kėdės pašėlo vaidinti gervę.

– Sykį vasarą vienoje Posijo pelkėje mačiau gervę. Ji stypčiojo, va šitaip! Traukė varles iš akivaro! Rijo jas!

Hutunenas rodė, kaip gervė pasmeigia varles pelkėje, kaip tiesia kaklą ir kilnoja kojas, kaip kleketuoja laibu balsu.

Gydytojas apstulbęs žiūrėjo. Jis nesuprato, kas nutiko jo pacientui. Ar malūnininkas šaiposi iš jo, o gal vyras išties toks trenktas, kad staiga puolė vaidinti gervę, kurios net nebuvo nušovęs? Spigūs Hutuneno gervės garsai erzino Ervineną. Jis nusprendė, kad beprotis malūnininkas bus sumanęs savotiškai iš jo pasišaipyti. Pakilo nuo kėdės ir griežtai tarė Hutunenui:

– Dėl Dievo meilės, liaukitės. Savo namuose tokių patyčių nepakęsiu.

Hutunenas nustojo gurguliavęs. Nusiraminęs tyliu balsu patikino, kad visiškai nenorėjęs suerzinti daktaro. Jis tik vaidinęs, kaip miško žvėrys elgiasi įprastoje aplinkoje.

– Juk ir daktaras vaidinote mešką. Puikus buvo pasirodymas!

Ervinenas įniršo. Jis tiesiog atkūręs meškos medžioklę, bet tai nereiškia, kad Hutunenas turėjęs pulti jį mėgdžioti, o dar taip užgauliai ir neskoningai. Jo namuose niekam nebus leista kvailioti.

– Lauk, tučtuojau!

Hutunenas nustebo. Negi daktaras supyko dėl tokio mažmožio? Keista, kokie tie žmonės vis dėlto nervingi. Malūnininkas mėgino atsiprašyti, tačiau Ervinenas nebesileido į jokias kalbas. Griežtu mostu parodė į duris ir nesivargindamas paimti užmokesčio už vaistus atėmė iš malūnininko pusiau nugertą taurę.

Hutunenas išpuolė laukan. Ausyse zvimbė. Išsigandęs ir susigėdęs jis nubėgo per kiemą beržų keliuko link, pamiršęs net savo dviratį. Gydytojas išėjo į priebutį pasižiūrėti, kaip pacientas išeina, ir pamatė, kad aukštaūgis vyras bėga į kapines.

– Prakeikti pamišėliai sumanė šaipytis! Tas vyras apie medžioklę ničnieko nenutuokia. Tikrų tikriausias stuobrys.“