Praėjus VIII Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino kongresui, kuris vyko š. m. rugpjūčio 13–15 dienomis Kretingoje, kalbiname šio renginio organizacinės grupės narius br. Nerijų Čapą OFS ir ses. Aldoną Eleną Šeduikienę OFS.

Vienas iš kongreso tikslų – atsakyti į klausimą, ką reiškia būti pasauliečiu pranciškonu šiandien? Kaip pavyko rasti atsakymą? Kokias konkrečias formas, jūsų nuomone, turėtų įgyti šis apsisprendimas?

A. Šeduikienė. Vienas iš svarbiausių Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino kongreso tikslų buvo išgyventi krikščionišką meilę ir bendrystę. Iš to, kaip per tas kelias dienas keitėsi ir šviesėjo žmonių veidai, jaučiame, kad išgyvenome didelę šventę. Kitas svarbus tikslas – surasti atsakymus į klausimą „ką reiškia būti pasauliečiu pranciškonu šiais laikais?“ Kongreso svečių (konferencijų pranešėjų) mintys suteikė gausios medžiagos mąstymui tiek asmeniškai, tiek kartu darbo grupėse. Tad norėtųsi apsistoti ties konferencijų tematika, provokacijomis (!) ir iššūkiais.

Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) Prezidiumo narys br. Benedetto Lino OFS priminė, jog turime turtingą Ordino istoriją, asmenybes, kuriomis galime sekti, turime šv. Pranciškaus kelio sekėjus kaip liudytojus ir mūsų laikams. Jis pabrėžė, jog pasauliečių pranciškonų dvasingumas yra „gyvenimo užmojis, sutelktas į Kristaus asmenį“. Dabartinė Regula nebenustato ribojančių elgesį ir gyvenimo būdą taisyklių, tačiau sako: „būkite šventi!“, o tai yra sunkiau.

Svarbu mūsų buvimas Bažnyčioje, iš kurios trykšta mūsų misija. Su šv. Pranciškumi galime (ir turime) sakyti – „gavau dvi dovanas – Evangeliją ir brolius“. Būsime šventi tiek, kiek dalinsimės Dievo gyvenimu, kiek leisime Jam ateiti pas mus su visišku pasitikėjimu ir atvirumu. Kad ir koks esmiškai svarbus tarpusavio ryšys vietinėse brolijose, negalime jose užsisklęsti, dažnai tupime tarsi jaukiuose lizdeliuose, abejingi pasaulio ir mus supančių žmonių likimams. Privalome eiti į pasaulį ir, kiek tai įmanoma, atkurti prigimtinį kūrinijos grožį. Mums trūksta drąsos skelbti savo tikėjimą! Reikalingas atvirumas, nuoširdumas, drąsa. Dažnai mūsų tikėjimas lieka teorinis ir netampa veiksmais.

Br. kun. Josephas Rozansky OFM Lietuvoje jau antrą kartą, praėjusiais metais ta pačia Taikos, teisingumo ir kūrinijos apsaugos tema jis kalbėjo Mažesniųjų brolių ordino broliams. Mūsų dvasingumas turi apimti visas gyvenimo sritis ir visais aspektais! Per 400 pastarųjų mūsų Bažnyčios gyvavimo metų buvo labiau koncentruojamasi į protestantiškąją problemą ir neskubama atsiliepti į besikeičiančio pasaulio problemas ir iššūkius. Popiežius Jonas XXIII, inspiravęs Vatikano II susirinkimą, kvietė „atidaryti langus ir įleisti gryno oro!“.

Per dažnai atskiriame dvasinius ir žemiškus dalykus. Reikia gyventi su Dievu visose gyvenimo srityse. Reikalingi trys pagrindiniai atsivertimai: 1) asmeninis religinis (bet ne privatus); 2) tarpasmeninis; 3) pasaulietinis atsivertimas – tai yra susirūpinimas ir veiksmai, kad kiekvienam pasaulio žmogui būtų gera gyventi, turint jam priklausantį minimumą. Deja, pasaulyje egzistuoja nuodėmės struktūra. Mums tai turi rūpėti. Žinome, jog Jėzus atneša gyvenimo pilnatvę ir apstumą.

Per dažnai atskiriame dvasinius ir žemiškus dalykus. Reikia gyventi su Dievu visose gyvenimo srityse.

Pranešėjas pridėjo dar vieną – ekologinį – atsivertimą. Vyskupų sinodai ragina suprasti, kad šventumas negali būti pasiekiamas, neįsipareigojus teisingumui. Tikroji ramybė įmanoma tik per taikos įgyvendinimą. Pranciškus jautė Viešpaties pašaukimą nešti pasauliui taiką ir ramybę, visus sveikindavo: „Tebūnie tau Viešpaties ramybė“. Tais laikais pasauliečiai pranciškonai atsisakydavo nešioti ginklą ir neduodavo priesaikos, kad išvengtų dalyvavimo kare. Ramybės pasveikinimo žmonės dažnai nesuprasdavo, tai sukeldavo jų širdyse sąmyšį. Duokime Dievui erdvės kalbėti mums, kaip Jis kalbėjo Pranciškui!

Kas yra pasauliečiai pranciškonai? Kokios šio ordino ištakos Lietuvoje?

N. Čapas. Tai broliai ir seserys Dvasios paraginti siekti tobulos meilės pagal savo, kaip pasauliečių, padėtį, įžadais įsipareigoję šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu gyventi Evangelija ir laikytis Bažnyčios patvirtintos Regulos.

Tikėtina, kad į Lietuvą Pasauliečių pranciškonų ordino (tuo metu vadintas Atgailos brolių ir seserų ordinu) broliai ir seserys atėjo XIII amžiuje kartu su čia iš svečių šalių atkeliavusiais mažesniaisiais broliais, tačiau tradicija ir archeologiniai radiniai sako, kad Ordino ištakos – XIV amžiuje, netrukus po Lietuvos krikšto 1387 metais. Viena pirmųjų organizuotų Ordino brolijų atsirado Vilniuje prie Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčios Smėliuose (dabar Trakų gatvėje esanti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia). Taigi, jau daugiau nei 600 metų esame Lietuvoje ir negali būti nepastebėtas Ordino vaidmuo Lietuvos istorijoje.

Koks yra Lietuvos OFS veidas, atsiskleidęs kongreso metu? Ar dabartinė ordino veikla visiškai atitinka steigėjo šv. Pranciškaus mintį? Kokius neatidėliotinus tikslus dar reikėtų pasiekti?

A. Šeduikienė. Kongresas parodė dabartinę Ordino situaciją – esame pereinamajame laikotarpyje, kai dar jaučiamas prisirišimas prie konkrečių religinių normų, bet gerokai gyvesnis yra bendrystės troškimas, Dievo veido ieškojimas ir atsivėrimas Jam, dvasinių pratybų ir konkrečių ugdymo gairių troškimas. Pagrindine kliūtimi pranciškoniškam pašaukimui įgyvendinti yra per silpnas ryšys su Evangelija ir savos Regulos bei Konstitucijų, taip pat Bažnyčios dokumentų nežinojimas. Jeigu Viešpats leistų kiekvienam mūsų suvokti, koks didelis darbas laukia!

Tarp kongreso dalyvių gal buvo tikėtasi daugiau pranciškoniškojo jaunimo, bet juos galima suprasti, nes po tiek stovyklų ir Jaunimo dienų Panevėžyje jauniems žmonėms reikia atokvėpio. Bet tie, kurie dalyvavo, verti susižavėjimo ir didžiausios padėkos: jie dirbo savanoriais registracijoje, palydėjo žmones į nakvynės vietas, valgykloje. Dirbo atsakingai ir džiugiai. Jau paliekant Šv. Antano rūmus, kur vyko kongreso gyvenimas, atsisveikinau su merginų – savanorių grupele, kurios tyliai ir sutartinai giedodamos, baigė valyti patalpas. Taip ir liko atminty savanorių raudoni marškinėliai, tarsi ištryškęs meilės gerumas...

Kad pradėtume įgyvendinti Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos keliamus reikalavimus ir įpareigojimus, turime labiau susitelkti tarpusavyje ir konkrečiau įvardinti labai daugelį dalykų.

Manau, ir Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Nacionalinė taryba turėtų kongreso medžiagos pagrindu parengti tezes tolesnei brolijų veiklai. Negalime sau leisti, kad kongresas liktų tik džiugia švente. Tepamoko ir tepadeda mums Viešpats!

Šv. Pranciškus vienas pirmųjų sugebėjo priartinti dvasinį gyvenimą paprastiems žmonėms. Šiandien Bažnyčioje pasauliečiai reiškiasi itin aktyviai, ypač krikščioniškojo ugdymo ir bendruomenės kūrimo plotmėje. Koks yra specifinis „pranciškonišosios šeimos“ indėlis?

N. Čapas. Pritariu, kad vienas kitas pasaulietis aktyviai reiškiasi krikščioniško ugdymo plotmėj, tačiau galėtų reikštis aktyviau. Nelabai noriu sutikti ir su teiginiu, kad pasauliečiai labai aktyviai reiškiasi kuriant bendruomenes. Ne taip ir daug tų bendruomenių, o galėtų būti gerokai daugiau.

Ačiū Dievui, kad Dievo tarno Pauliaus VI dėka Pasauliečių pranciškonų ordinas atgavo pirmapradę nepriklausomybę, kurią jis buvo praradęs 1289 metais popiežiui Mykolui IV nusprendus, jog pasauliečiams pranciškonams turi vadovauti ne iš jų pačių tarpo išrinkti vyresnieji, bet tik dvasininkai, dažnai net ne pranciškonai! Ilgainiui Ordinas prarado savo identitetą ir tapo viena iš daugelio parapijos grupelių. Ordino narių pranciškoniškas ugdymas buvo patikėtas nieko bendro su šv. Pranciškumi ir pranciškoniškumu neturintiems žmonėms, kurie vedė Ordino narius taip kaip jiems patiko ir kur patiko. Pasauliečių pranciškonų ordinas vienur tapo jėzuitiškos, kitur marijoniškos, dar kitur iš viso neaiškios pakraipos. Nebuvo jokių bendrų ugdymo gairių, kiekviena brolija gyvavo pati sau.

Deja, Lietuvoje kartkartėmis vis dar jaučiamas šis palikimas. Taip, bendrakrikščioniškam dvasingumui gal ir buvo skiriamas dėmesys, tačiau ne pranciškoniškam. Atkurtoji Ordino nepriklausomybė atvėrė daug platesnes galimybes nei iki tol, tuo pačiu ir bendruomenių bei bendruomeninių santykių kūrimui.

Nors mūsų pirmoji Regula patvirtinta 1221 metais ir pasaulyje veikiame jau beveik 800 metų, tačiau manau, kad tikrasis šv. Pranciškaus dvasingumo priartėjimas per Ordiną prie paprastų žmonių prasidėjo po 1978 metais popiežiaus Pauliaus VI Regulos paskelbimo. Regula nebenustato elgesį ir gyvenimo būdą ribojančių taisyklių bei „neuždeda“ begalės draudimų, tačiau kviečia būti šventioems!

O kalbant apie specifinį pranciškoniškos šeimos indėlį labai sunku trumpai atsakyti. Manau, kad per pranciškoniškąją šeimą į Bažnyčią Lietuvoje plūstelėjo atsinaujinimo vėjas. Juk 1989 metais būtent Kretingoje, Lietuvos Asyžiuje, pirmą kartą po šv. Mišių jaunimas susirinko draugėn ir į rankas paėmė viduramžių supratimu tik dvasininkams rezervuotą knygą – Šv. Raštą. Skaitė jį ir diskutavo. Ir Dievas keitė jų žmonių gyvenimus. Tad gal tai ir bus specifinis pranciškoniškosios šeimos indėlis.

Jūsų nuomone, ko labiausiai trūksta pasauliečiams katalikams Lietuvoje? Ar visos galimybės išnaudojamos?

N. Čapas. Gal ir banaliai nuskambės, tačiau manau, kad mums visiems, tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams, labiausiai trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu ir artimu bei atsakomybės ir sąmoningumo už Bažnyčią, Tėvynę, artimą ir net save patį. Pasauliečiams katalikams labai trūksta Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo pažinimo ir Evangelijos ugnies. Gal drąsiai pasakysiu, tačiau manau, kad devynių iš dešimties save katalikais laikančių žmonių Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo „studijos“ baigėsi sulig vyskupo K. Paltaroko katekizmu... Deja. Ir čia mestelsiu akmenėlį ir į dvasininkų daržą. Nereikia kaltinti vien pasauliečių, kad šie niekuo nesidomi, neskaito ir nedalyvauja rekolekcijose ar dvasinėse pratybose. Klausiu: o kur jūsų ugnis skelbiant Dievo Žodį? Kodėl homilijų metu norisi saldžiai užsnūsti arba dar blogiau – bėgti lauk iš bažnyčios, nes šios daugiau primena lėkštas pasakas, nei evangelizaciją ar bent jau katekizaciją.

Tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams, labiausiai trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu ir artimu bei atsakomybės.

O kalbant apie galimybes, tai drąsiai galiu teigti, kad daugiau galimybių neišnaudojama, nei išnaudojama. Ir čia ne vien pasauliečiams katalikams derėtų užduoti šį klausimą. Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvoje vis nepradedamas nuolatinių diakonų rengimas? O nuolatinis diakonatas yra viena iš daugelio galimybių priartinti Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą prie žmonių. Ko laukiama? Dievo Žodžio skelbimui neišnaudojame ir begalės Lietuvoje vykstančių atlaidų ir kitų katalikiškų švenčių. Tenkinamės tik formalių religinių praktikų atlikimu ir galvojame, kad atlikome viską, ką turėjome atlikti. Apie žiniasklaidos panaudojimą Dievo Žodžio skelbimui net nekalbu. Deja, deja.

Nenoriu užbaigti liūdna gaida, nes darbų, kuriems atlikti reikia mūsų visų, daug, todėl su šv. Pranciškumi kviečiu – broliai, pradėkim!

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Nuotraukos Algirdo Darongausko