Tomas Chodka. Pasaulio krepšinio čempionatui artėjant (II)
Rimas Kurtinaitis, komentuodamas Lietuvos rinktinės pasiruošimą pasaulio čempionatui, stebėjosi, jog pernelyg ilgai užsitęsė eksperimentai. Sunku nesutikti. Panašu, kad Kęstutis Kemzūra iki pat paskutinės sekundės tikėjo, kad atsiskleis Arvydas Eitutavičiaus talentas. Deja. Keli šio įžaidėjo kvailai prarasti kamuoliai rungtynėse su JAV perpildė trenerio kantrybės taurę. Taigi, kaip ir spėjau pirmajame tekste, už dvyliktuko paliko Mindaugas Lukauskis ir Arvydas Eitutavičius. Rinktinės sudėtį jau žinome. Bėda ta, kad rungtynių prieš čempionatą ją galutinai sustyguoti nebeliko. Irano rinktinė mus apgavo ir dabar teks tenkintis dar vienu keistu eksperimentu – kova su „Žalgirio“ komandos nuolaužomis. Telieka tikėtis, kad bent traumų jos metu bus išvengta.
Kita vertus, gal ir gerai, kad į Turkiją Lietuvos rinktinė vyksta kaip „juodas arkliukas“. Ne tik kitiems, bet ir sau pačiai. Juk negali būti blogiau nei pernai, kai „ant popieriaus“ turėjome labai galingą sudėtį, o vaizdas aikštėje varė į neviltį. Dabar gi turime komandą, kuri tikrai gali nustebinti. Tik dar neaišku: skaudžiai ar maloniai.
Kaip vertinti rinktinės pasirengimo etapą? Trys pralaimėjimai (du ispanams, vienas – JAV) tarsi neblogas rezultatas. Kita vertus, čekai įveikti tik po pratęsimo. Nors įsitikinome, kad ši rinktinė tikrai universali ir sunkiai nuspėjama, tačiau pripažinkime – pasaulinio lygio įžaidėjo, kuris būtų dešinioji trenerio ranka, neturime. Taip pat skylėta atrodo ir priekinė linija. R. Javtokas dažnai greitai prisirenka pražangų, o lygiaverčiai Martynas Andriuškevičius pakeisti jo tikrai negali. Treneriai „centro“ pozicijoje per pasirengimo etapą bandė Paulių Jankūną. Jis žaidė neblogai, tačiau nežinia, kaip jam seksis, kai teks grumtis su aukštu ir fiziškai galingu vidurio puolėju.
Per pasirengimo etapą pakankamai solidžiai žaidė Linas Kleiza. Jis įrodė, kad gali imtis lyderio vaidmens. Kita vertus, prisiminkime, jog ir prieš metus pasirengimo metu Linas žaidė gerai, o Lenkijoje jį tarsi kažkas pakeitė. Tikiuosi, kad sezonas Graikijoje jį užgrūdino ir padarė universalesniu.
Jei Lietuvos krepšininkai pataiko tritaškius, juos sustabdyti labai sunku. Metikų turime tikrai daug. Tačiau tai puikiai žino ir mūsų varžovai. Kai priešininkai ginasi agresyviai ir kibiai, lietuviai dažnai sutrinka ir pradeda klysti. Beveik po kiekvienų rungtynių buvo kartojama, kad reikia mažinti klaidų skaičių. Neaišku, kaip tai įgyvendinti. Paruošimo etapo metu klaidų žaidėjai darė stabiliai daug.
Jau šeštadienį laukia pirmasis tikras išbandymas – rungtynės su Naująja Zelandija. Spėju, kad jos nebus tokios lengvos, kaip daug kam Lietuvoje atrodo. Nors Zelandijos rinktinė nepriklauso krepšinio elitui, bet turi kelis tikrai pajėgius žaidėjus ir pasirengimo etape atrodė pakankamai solidžiai.
Na, o ryškiausiai per šį mėnesį įsiminė ne lietuvių pasirengimo niuansai, bet rungtynės tarp graikų ir serbų, virtusios kruvinomis kumštynėmis. Nepamenu, kada po rungtynių vienos iš komandų kapitonas naktį praleido už grotų. Įsitikinome, kad serbai pergalių siekti pasiryžę net ir švaistydamiesi kėdėmis. Tiesa, ir graiko žaidėjo spjūvis M. Teodosičiui į veidą tikrai nedaro garbės Graikijai. FIBA pažadėjo sankcijas už tai, kad buvo paniekintas krepšinio, kaip garbingo žaidimo, įvaizdis. Kai rašau šį tekstą, dar nėra aišku, kokios tai bus sankcijos. Veikiausiai Serbijos ir Graikijos krepšinio federacijoms teks mokėti solidžias baudas. Mažai tikėtina, kad kuris nors krepšininkas prieš pat pasaulio čempionatą bus diskvalifikuotas. Nors, peržiūrint muštynių vaizdo įrašą, susidaro įspūdis, kad vertėtų pagalvoti apie diskvalifikaciją. Nes kitą kartą krepšininkų muštynės gali pareikalauti kur kas daugiau kraujo.
Graikijos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas, komentuodamas muštynes, atkreipė dėmesį, kad jas pradėjo dviejų aršiai tarpusavyje kovojančių klubų atstovai. Dėkui Dievui, kad Lietuvoje mums dar toli iki graikiškos priešpriešos beprotybės. Vis gi verta susimąstyti, ar ne per daug pavojingu keliu žengia rinkodariniais sumetimais sukurpta „Žalgirio“ ir „Ryto“ priešprieša. Nesinorėtų, jog krepšinis pradėtų asocijuotis ne tik su laisvai besiliejančiu alumi, bet ir su kraujo upėmis.