Tęsiasi masinė romų deportacija iš Prancūzijos. Prancūzijos valdžia tvirtina, kad nelegalios romų gyvenvietės yra tapusios nusikalstamumo židiniais, ir teigia likviduosianti juos per tris mėnesius.

Čigonų mažumos adaptacija – jau ne vien Vidurio ir Rytų Europos problema. Kokių pokyčių gali įvykti Briuselio politikoje dėl pakitusių aplinkybių, svarsto „Laisvės radijo“ apžvalgininkas, Europos politikos ekspertas Efimas Fišteinas. Jį kalbina Andrejus Šaris.

Problema, su kuria susidūrė Prancūzija, yra gerai žinoma Vidurio Europos šalims, iš kurių būtent ir prasidėjo čigonų „žygis“. Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje gyvena didelė čigonų (čia vadinamų romais) mažuma. Ar tai reiškia, kad Vakarų Europa nuo šiol taps supratingesnė sudėtingos tarpnacionalinių santykių patirties, kurią sukaupė Vidurio Europos šalys, atžvilgiu?

Taip. Iki šiol buvo kalbama tik apie naujųjų Europos Sąjungos valstybių problemą. Ir kol buvo kalbama apie kitus, Briuselis, žinoma, galėjo demonstruoti tam tikrą uolumą dėl principų grynumo. Tokias valstybes kaip Čekija, Slovakija ir Vengrija, kurios anksčiau susidurdavo su šia problema, Strasbūro Žmogaus teisių teismas yra baudęs dėl čigonų diskriminacijos.

Beje, žodis „čigonai“ šiandien vartojamas tik Rusijoje. Vidurio Europoje jie vadinami „romais“, o ne „čigonais“. Žodį „čigonai“ ši tauta laiko įžeidimu.

Nutarimai dėl čigonų diskriminacijos paprastai buvo taikomi diskriminacijos švietimo sistemoje atvejais ir dėl vadinamosios čigonų moterų „priverstinės sterilizacijos“. Rytų europiečiai savo ruožtu įrodinėdavo, jog sterilizacija niekada nebuvusi prievartinė, kad čigonų moterys paprasčiausiai nesuprasdavusios gydytojų išaiškinimų. Daugelis jų į teismą kreipiasi būtent šiuo pagrindu.

Kalbant apie švietimą, Vidurio Europos šalių vyriausybės taip pat nesutinka, kad čia būta kokios nors diskriminacijos. Sakykime, yra atsiliekančių vaikų mokyklų – nebūtinai tai protiškai atsilikusiųjų mokyklos, paprasčiausiai jas lanko nepakankamai mokyklai parengti vaikai. Į tokias mokyklas dėl suprantamų priežasčių gana dažnai patekdavo vaikai iš čigonų šeimų. Kita vertus, niekur nedirbančių čigonų problema dažnai sukelia sunkumų tų šalių biudžetams.

Europos valdymo institucijos visada buvo itin griežtos Vidurio Europos šalių gyventojų atžvilgiu. Tačiau štai daugelis šių šalių piliečių romų yra linkę keliauti po senųjų Europos Sąjungos šalių teritorijas ir netgi apsigyventi jose be jokių leidimų. Beje, problema, su kuria dabar susiduria Prancūzija, prasidėjo Italijoje: ten Romos apylinkėse susitelkė daugybė Rumunijos piliečių, italų manymu – čigonų kilmės. Vėliau čigonų taborai ėmė kurtis Prancūzijoje. Maža to, jie bandė gauti jiems priklausančią socialinių paslaugų dalį. Natūralu, tai ėmė kelti sunkumų jau ne Vidurio Europos, bet Vakarų Europos valstybių iždui.

Ar Prancūzijos vyriausybės reakcija jums pasirodė adekvati? Čigonams sumokėjo šiek tiek pinigų ir paprašė jų grįžti atgal. Valia ar ne valia jie išvažiavo...

Akivaizdu, kad jie grįš. Savo ausimis girdėjau juos tai sakant per prancūzų ir kitų valstybių televizijas. Apie tai su dideliu malonumu praneša Vidurio Europos šalių televizijos, nes tampa aišku, kad tie žmonės paprasčiausiai ieško vietos, kur geriau. Dėl to negali jų kaltinti. Anksčiau jiems dėl to priekaištavo Vidurio Europos valstybės...

Beje, Čekijoje ši problema turi tokią pačią kilmę. Gyventojų surašymo duomenimis, Čekijoje gyvena tik 11 tūkstančių čigonų kilmės žmonių. Tačiau vyriausybės duomenimis jų yra 250–300 tūkstančių. Niekada šioje šalyje nebuvo tiek daug čigonų. Daugelis jų atvyko iš Vengrijos ir Rumunijos, per Slovakiją. Ir sunku juos atskirti nuo kitų slovakų ar čekų čigonų.

Tapo aišku, kad tai ne istoriškai nulemta Vidurio Europos valstybių, o visos Europos problema. Jei mes traktuojame Europą kaip atvirą erdvę, į Prancūziją gali atvykti ir čekai, ir lenkai. Tačiau štai norint pasilikti šalyje ilgiau nei tris mėnesius, įsidarbinti, reikalingas valdžios leidimas, jau turint kokį nors leidimą gyventi. Jau nekalbant apie naudojimąsi socialinėmis garantijomis.

Romų mažumos asimiliacija kiekvienai Europos valstybei – labai delikati problema. Apie tai daug rašoma visose Vidurio Europos šalyse. Tačiau vis dėlto čia egzistuoja tam tikra skirtis tarp asmeninės ir viešai deklaruojamos patirties. Žinoma, visi protingi ir inteligentiški žmonės stoja už lygias čigonų (romų) mažumos teises: už jų adaptaciją, asimiliaciją, vaikų mokymą ir t. t. Tačiau daugelis tų inteligentiškų, liberaliai mąstančių žmonių, vienaip ar kitaip susidūrę su čigonų problema, dažnai nusižengia savo principams. Štai Čekijoje pasitaikė atvejis, kai vadinamųjų „baltųjų“ čekų tėvai atsisakė leisti savo atžalas į vieną klasę kartu su romų vaikais. Ką daryti tokiu atveju?

Tai amžinas klausimas. Ar galiu duoti į jį atsakymą? Žinoma, visi ne rasistiškai nusiteikę, inteligentiški žmonės atsakys: „Būtina pakelti bendrą švietimo lygį. Iš esmės, tai ir vyksta. Tačiau galbūt jūs darote užuominą apie vadinamąją „pozityviąją“ diskriminaciją, kai tam tikroms dėl vienų ar kitų objektyvių priežasčių atsiliekančioms grupėms suteikiamos geresnės galimybėms nei kitiems? Manau, kad tų šalių gyventojai tam nepritartų, nes čigonai, jų situaciją palyginus, pavyzdžiui, su afroamerikiečių padėtimi Amerikoje, niekada nebuvo verčiami vergais. Oficialiai čigonai čia niekada nebuvo diskriminuojami. Kitas reikalas, kiek kantrūs yra gyventojai.

Kaip problema išspręsta Prancūzijoje? Kol Prancūzijoje buvo 15 tūkstančių čigonų, jiems išskirdavo specialias teritorijas, kur jie galėjo statyti savo taborus. Tai buvo laikoma pažanga. Tačiau kai į šalį plūstelėjo tūkstančių tūkstančiai Rytų Europos čigonų, paaiškėjo, kad toks taboras yra ne kas kita, o getas. Kaip pakelti jų švietimo lygį ir įtraukti juos į visuomenę, jei žmonės gyvens už spygliuotos vielos? Akivaizdu, kad vienas iš būdų išspręsti problemą – suteikti jiems tokias pat teises, kaip ir kitiems, sudaryti galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime ir – svarbiausia – suteikti galimybę suprasti, kad jie patys turi lavintis, ieškoti tarp savų apsišvietusių žmonių ir kaip nors bandyti įsitraukti į normalų gyvenimą.

Zigmas Vitkus

Parengta pagal „Laisvės radijo“ informaciją