Darius Kuolys. Mokykla ir laisvė
Laisvė - sunkiai virškinamas maistas
1771-aisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininkas Mykolas Vielhorskis paklausė Jeano Jacques'o Rousseau, kaip lietuvių ir lenkų valstybė turėtų toliau tvarkytis. Į šį klausimą atsakydamas Rousseau parašė „Svarstymus apie Lenkijos valdžią“, kuriuose teigė: „Laisvė - sunkiai virškinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Jokiuosi iš suniekšėjusių tautų, kurios drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia. Vergo širdis turėdamos įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. [...] O išdidi ir šventa laisve! Jei tie vargšai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rūstesnis už sunkų tironų jungą, jie išsigąstų tavęs šimtą kartų labiau negu nelaisvės. Su siaubu bėgtų nuo tavęs kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti“. Tačiau, pasak Rousseau, skirtingai nei kitos tautos, lietuviai su lenkais dar yra išsaugoję gyvą laisvos respublikos, suverenios tautos sampratą, kuria ir turėtų remtis. Svarbiausia esą visus tautos luomus, ne tik bajorus, bet ir miestiečius bei valstiečius, ugdyti pajėgius laisvei, išmokyti juos gyventi bendrais reikalais, rūpintis savo respublika.
Taigi Rousseau gerokai anksčiau nei XX amžiaus psichologai ir filosofai prakalbo apie laisvės naštą, kuri ne visiems žmonėms ir ne visoms visuomenėms gali būti pakeliama, kurios baimė gali tapti tvirčiausia totalitarinių ar nomenklatūrinių politinių režimų atrama. Įsidėmėtina, jog Abiejų Tautų Respublikai skirti Rousseau žodžiai to meto pasaulyje buvo skirtingai suvokti. Dalis lietuvių bajorų, jais remdamasi, siekė aktyviais respublikos piliečiais paversti visus krašto gyventojus. Tuo tarpu Prancūzijos revoliucijos išgąsdinta Rusijos imperatorė Kotryna II šiuos filosofo žodžius citavo savo draugams ir aiškino, kodėl ji negalinti suteikti rusams laisvės: mat ši juos pražudytų.
Kaip į laisvės iššūkį mėginame atsakyti mes šiandien, 20-aisiais nepriklausomybės metais? Lietuvių bajorų ar Kotrynos II mąstymo būdu ir veiksena sekame? Ar mūsų politikų, pareigūnų, slaptųjų tarnybų, net dalies žiniasklaidos elgesys nėra dažniau grindžiamas Rusijos imperatorės įsitikinimu, jog laisvė – per sunkus maistas tautos skrandžiui, jog laisvę reikia riboti, siaurinti, striukinti? Juk net nemaža dalis švietimo politikos sprendimų pastaruoju metu grindžiama laisvės baime. Šią baimę skatina ir kitas šiandieninei Lietuvai būdingas atsakas į laisvės iššūkį – atsipalaidavimas nuo visų politinės bendruomenės ryšių, įsipareigojimų, moralinių sutarčių, įstatymų ir kitų civilizuotam gyvenimui reikalingų riboženklių.
Mokykla atskirta nuo valstybės
Daktarė Meilė Lukšienė jau pirmaisiais nepriklausomybės metais mums priminė, jog laisvė – sunki našta, reikalaujanti kruopštaus pasirengimo ir didelės atsakomybės. Ji siūlė Apšvietos Lietuvoje rastą atsakymą į laisvės klausimą: visuomenę, žmogų laisvei reikia kryptingai ugdyti, auginti. 1991 m. rašytame tekste teigė: švietimo sistema “privalo padėti žmogui atgauti savo žmogiškąjį orumą, atskleisti jam kelią, kuriuo eidamas pajėgtų formuotis laisvei, vadinasi, didžiausiai atsakomybei prieš save ir Visatą-Absoliutą, gebėtų kurti laisvą visuomenę ir laisvą valstybę, t. y. tokią, kad ji būtų Žmogaus ir jo kultūros buveinė. Tokiam idealui siekti reikia kitokio nei ligi šiol matymo, kitokio mąstymo“. 1992-aisiais daktarė vėl pabrėžė “mokyklos istorinį vaidmenį“ – „padėti laisvėti visai tautai ir valstybei“. Pasak jos, „laisvė - tai veikti jaučiant didžiausią atsakomybę prieš savo sąžinę ir mūsų pačių kuriamą valstybę ir tautą.“ Taigi pirmaisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais M. Lukšienė iškėlė esminį, egzistencinį mokyklos ir laisvos valstybės ryšį: be sąmoningų ir nuoseklių mokyklos pastangų ugdyti laisvą politinę bendruomenę toji bendruomenė neatsiras, laisva valstybė neišliks.
Tiesa, iki nepriklausomybės paskelbimo daktarė laikėsi požiūrio, labiau būdingo Vokietijos kultūrininkams Veimaro Respublikoje: mokykla pirmiausiai turinti „tarnauti ne valstybei, o žmonėms“. Sovietinės okupacijos sąlygomis tai buvo išmintingas kultūrinės autonomijos siekis, teisingos pastangos atriboti kuriamą tautinę mokyklą nuo tautai svetimos imperinės valstybės. Deja, šia nuostata mūsų kultūrininkai ir politikai dažnai iki šiol tebesiremia, nors tautos gyvenimo sąlygos iš esmės pasikeitė.
Tuo tarpu M. Lukšienė laisvo krašto mokyklai išsyk kėlė ne tik kultūrinius, bet ir politinius uždavinius: mokykla privalanti būti atvira Lietuvos valstybei, ugdanti valstybę kaip laisvą politinę bendruomenę. Šitokio strateginio siekio dabartinei mūsų švietimo politikai, visų lygių mūsų mokykloms labai stinga.
Jungti švietimą su valstybe
Kažkada atnaujinant švietimo strategiją teko diskutuoti su politikais, kurie nesutiko su mintimi, jog laisvė lieka vienas didžiausių mūsų visuomenės ir jos švietimo iššūkių. Stebėtasi: kaip laisvė gali būti iššūkis? Argi ji nėra tautos laimėta savaiminė gėrybė? Šiandien atrodo, kad į laisvės, politinės laisvės, iššūkį iki šiol nesame pasirengę švietimo priemonėmis deramai atsakyti.
Mūsų mokykla atitolo nuo valstybės. Užsivėrė nuo valstybės. Mūsų valstybė užsisklendė nuo piliečių. Užsisklendė ir nuo mokyklos. Jei išties globalizacijos sąlygomis norime turėti „globalią tautos išlikimo programą“, kurią rengti ragino M. Lukšienė, strateguodami švietimo darbus privalėtume rinktis kelią, jungiantį švietimą su valstybe, su politine bendruomene, atveriantį valstybę mokyklai.
Ką turiu galvoje šitai sakydamas? Seną Rousseau duotą patarimą: visos švietimo pastangos ugdyti laisvą tautą bus bergždžios, jeigu nebus deramai sutvarkytas pačios valstybės gyvenimas. Jeigu laisvai tautai svarbūs moraliniai idealai nebus gerbiami pačios visuomenės, politinės bendruomenės, jei jie nebus principingai viešajame gyvenime ginami. Jei valstybė ir visuomenė žmogų vertins ne pagal jo gebėjimus, moralines nuostatas, įsipareigojimus bendram gėriui, bet pagal jo turtą ir galią, švietimo pastangos kurti respubliką liks tuščios.
Šizofreniškas būvis
Kaip ugdyti kraštui ištikimus piliečius, jei valstybėje leidžiama įsigalėti korupcijai, žeminti žmogaus orumą, paminti asmens teises ir laisves.
Šizofreniškas būvis, kai vaikas mokykloje mokomas demokratijos ir pilietiškumo pagrindų, o už mokyklos lango mato labai iškreiptus demokratinius santykius, pakerta dabartinę mūsų edukacinę programą. Mes nesąmoningai ugdome jaunimą emigracijai. Gyvenimui ten, kur mūsų mokykloje ugdomi idealai su politine tikrove sutampa sklandžiau ir geriau nei Lietuvoje. Todėl labai svarbu esamą edukacinę programą peržiūrėti, nuosekliau pritaikyti ją pokomunistinio, pokolonijinio mūsų krašto reikmėms. Mūsų mokyklai nepakanka Danijos ar Airijos mokyklos pastangų perteikti jaunimui demokratinės santvarkos principus ir padėti jam prie veikiančios santvarkos prisitaikyti. Lietuvos jaunimas turėtų būti mokomas už demokratiją, už įstatymo viršenybę grumtis, savo krašto santvarką tobulinti.
Mūsų mokyklai būtinas kritiškas atvirumas valstybei. Greta ištikimybės savai politinei bendruomenei, savai kultūrai, savam kraštui, labai svarbu ugdyti jaunų žmonių pilietinę drąsą, ryžtą laisvės, solidarumo ir bendrojo gėrio idealus ginti Lietuvos gyvenime.
Per nepriklausomybės metus mes nepakankamai kalbėjome jaunajai kartai apie laisvos pilietinės bendruomenės pamatus: apie ištikimybę, lojalumą, draugystę, solidarumą. Per menkai šie pagrindai pabrėžiami mūsų programose ir mokymo priemonėse. Puiku, kad juos deramai išryškino Leonidas Donskis naujame pilietiškumo vadovėlyje.
Mūsų vaikai negali pamiršti, jog be lojalumo, be ištikimybės savo tėvynei, savo tautai, be piliečių draugystės ir solidarumo, be įsipareigojimų viešiesiems reikalams bendras gyvenimas nėra įmanomas.
Reikia respublikoniško laisvės supratimo
Labai svarbu, kokią laisvės sampratą mokykloje ir visuomenėje skleisime, kokia laisvės samprata švietime ir valstybėje remsimės.
Į laisvę šiandien paprastai žvelgiame iš liberalių pozicijų: būti laisvam reiškia būti nepriklausomam nuo valdžios ir kitų kišimosi į mano privatų gyvenimą. Tai išties pamatinė asmens teisė. Tačiau jos nepakanka laisvos respublikos žmogui. Dar XVI amžiuje spausdindamas Trečiąjį Lietuvos Statutą Leonas Sapiega lietuviams aiškino: mes savo laisve prieš kitas tautas didžiuojamės, nes ne tik turime teisę į gerą vardą, sveikatą, nuosavybę, bet ir patys laisvai sau įstatymus leidžiamės, patys nusistatome savo šalies tvarką. Taip Sapiega pabrėžė respublikonišką, politinę asmens laisvę, būtiną išties laisvų piliečių sąjungai. Tai suvokimas, jog esu laisvas tik tada, kai dalyvauju priimant visai bendruomenei ir man kaip bendruomenės nariui svarbius sprendimus, kai kartu su kitais tariuosi dėl viešosios gerovės. Jei esu nušalintas nuo sprendimų priėmimo, netenku savo, kaip respublikos nario, laisvės. Ar šią respublikonišką laisvės sampratą šiandien pakankamai giname viešojoje erdvėje? Ar ją bent kiek nuosekliau perduodame mokykloje? Vargu. Tačiau atsisakę respublikoniškos laisvės mes ir toliau liksime priklausomybės būvyje, kurį dar sovietmečiu taikliai nusakė Justinas Marcinkevičius:
Čia nieko mūsų nėra,
O viskas – mūsų vardu.
Bespalvė laiko skara
Kaip kaukė ant mūsų veidų.
Šiandien nušalinimas ir nusišalinimas nuo bendrų reikalų, nuo jų sprendimo, regis, nemažą dalį Lietuvos gyventojų tenkina. Ar turėtų tenkinti ir Lietuvos jaunuomenę? Ar neišugdę jaunimo, pajėgaus respublikoniškai laisvei, galime tikėtis ilgaamžės Lietuvos Respublikos? Demokratinė visuomenė nėra tik laisvos rinkos principais pagrįsta vartotojų visuomenė. Demokratija nėra palaida bala. Tai mūsų pačių kuriama ir saugoma tvarka. Be asmens įsipareigojimo šiai tvarkai, be griežto bendrų teisyklių laikymosi, be pagarbos įstatymui, be įstatymo viršenybės, laisva bendruomenė griūva. “Jei norime būti laisvi, turime tapti įstatymo vergais“,- šią Cicerono ištarmę primindavo vienas kitam senovės lietuviai. Ar pakankamai pabrėžiame laisvės ir įstatymo jungtį dabarties visuomenėje, šiandienos mokykloje?
Laisvo gyvenimo praktikos
Be laisvės supratimo, labai svarbios yra demokratinio gyvenimo praktikos. Rašydama bendrąsias progrmas, M.Lukšienė būtent joms skyrė ypatingą dėmesį. Mat buvo įsitikinusi, kad vien teorinės žinios nesuteiks jaunimui demokratinės gyvensenos pagrindų. Ji ragino rūpintis ne tik ir ne tiek mokymo dalykų turiniu, bet vaiko gyvenimu mokykloje, laisvos bendruomenės santykiais mokykloje. Iš esmės tai būtų politikos, kaip viešųjų reikalų tvarkymo, kaip moralinės visuomeninės tvarkos kūrimo, sugrąžinimas į mokyklą. Mokykla turinti būti savaraniška bendruomene, mažąja respublika, pasižyminčia tiek kūrybine, tiek finansine laisve. Ji turėtų pati kurtis bendro gyvenimo taisykles, mokytis jas gerbti, joms įsipareigoti, pagal jas gyventi ir jas tobulinti. Būtent dalyvaudami mokyklos respublikos gyvenime, tą gyvenimą patys kurdami, mūsų jaunuoliai ir jaunuolės taps pajėgūs prisiimti atsakomybę už bendruomenės gerovę, taps pajėgūs laisvei.
Beje, kadaise eita į mokyklos savarankiškumą kur kas nuosekliau negu po 20-ies nepriklausomybės metų. Šiandien universitetų savarankiškumą striukiname, tada bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumą plėtėm.
Pamestas nacionalinis naratyvas
Laisvos bendruomenės ugdymui nuosekliau galėtų talkinti krašto tradicija, ją gaivinantis ir perduodantis tautos pasakojimas – nacionalinis naratyvas. Deja, iki galo taip ir neatkurtas, jis šiandien vis labiau nyksta iš mūsų mokymo programų ir vadovėlių. Mes pametame tautinį naratyvą, rišlų pasakojimą apie tai, kas mes buvome, esame ir kuo mes norime būti. Pametame jungtis dėl atskirų tekstų fragmentų, epizodų, motyvų, detalių, datų. Mokykloje stokojame vertybių, idėjų, vaizdinių prisodrinto tautos pasakojimo, kuris telktų mus į bendruomenę, žymėtų bendruomenės kelio gaires. Beje, prarastas senosios Lietuvos pasakojimas buvo pasakojimas apie laisvę. To pasakojimo imperatyvas ne vieną amžių lėmė Lietuvos visuomenės viešąją elgseną ir apsiprendimus. Pajaustas ir atgaivintas šiandien jis padėtų mūsų jaunuomenei tvirčiau ir savarankiškiau gyventi dabarties pasaulyje.
Taigi toliau strateguodami savąjį švietimą turėtume grįžti prie iki galo neįgyvendintų Meilės Lukšienės idėjų. Turėtume nepamiršti istorinės Lietuvos mokyklos paskirties – ugdyti laisvą žmogų, laisvą tautą, laisvą valstybę.
Pranešimas skaitytas Meilės Lukšienės skaitymuose
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
2010-09-11 L.Sapiegai bus atidengtas paminklas Lepel (Vitebsko sritis, Baltarusija); saltinis http://naviny.by
C-fam, Catholic family and Human right organization The United Nations – especially the notorious United Nations Population Fund (UNFPA) – is preparing a massive worldwide campaign to indoctrinate young girls in favor of abortion and an anti-Catholic agenda.
This campaign is being pushed by abortion groups, radical feminists and anti-family secularists in the name of “empowering youth.”
As you know, the Friday Fax was founded and exists to fight UN threats to life and family. We exist to act as an “early warning system” for Christians worldwide. It’s our job to sound the alarm about the many threats coming from the UN and other international organizations. Threats to life. Threats to family. Threats to our moral values and the freedom to practice our Faith as Christians around the world. In 13 years of UN-watching, I can’t think of a single threat more serious than this scheme of indoctrinating and programming the world’s youth to reject Christianity, parental authority, and the sanctity and dignity of life. But that’s exactly what’s happening. Which is why I need your help and the help of every single C-FAM supporter if we are to prevail against this latest threat to life and families around the world. This Mexican conference has the backing of the UN and the support of several powerful UN agencies, including: • The UN Population Fund (UNFPA) • The UN Children's Fund (UNICEF) • The UN Development Program (UNDP) • The UN Educational, Scientific and Cultural Organization (UNESCO) As you know, all these UN agencies have been part of the UN anti-life agenda. But none is more militantly pro-abortion, more dangerous to unborn babies around the world than the UNFPA.
The Friday Fax has learned that UNFPA is even paying for the flights of “select participants” to the youth conference in Mexico.
What’s more, we’ve come into possession of a secretly produced document that governments will be expected to endorse at this gathering.
This document strikes right at the heart of the parent-child bond. It demands radical and complete autonomy for young people, separate from their parents. The document doesn’t even use the hated word “parent.” UN member countries, including the Holy See, will be expected to endorse this grotesque anti-family manifesto.
In short, this coming year long effort to undermine the morality of our young people is the biggest threat we have uncovered in the thirteen years we have been defending life, faith and family at the UN.
This will be the biggest, most dangerous UN conference since the Cairo Conference on Population in 1994 and the Beijing Women’s Conference in 1995. The UN wants the world to see this new conference as truly representative of the world’s youth.
Here is what I am doing but I need your help. • I have sent a Friday Fax team to Mexico to get inside the governmental negotiations. • I will gather an army of young Christian law students to come to New York when the meeting convenes at UN headquarters this fall. • I will send the same group of committed pro-lifers to other meetings related to this conference all over the world. • I have committed the Friday Fax team to digging out this story for an entire year. • We are hosting regular conference calls for the global pro-life community to plot strategy (we have already held two such meetings). • We are about to launch a new webpage that will follow this crisis throughout the year, called Youth Under Siege. The problem we face right now is that this brand new global threat was sprung on the UN community without warning only a few weeks ago. They kept this thing very much under wraps. They like their secrets.
Frankly, a mission of this magnitude will cripple our budget. Moreover, we are experiencing the usual summer downturn in fundraising made even worse due to the worldwide recession.
Right at the moment we are needed most, is the time we can least afford to mount this kind of effort. Unless you help right now. http://www.c-fam.org/
lozunginis Kuolio straipsnis. Pavadinciau: intelektualine inercija. Ne daugiau. "Jei valstybė ir visuomenė žmogų vertins ne pagal jo gebėjimus, moralines nuostatas, įsipareigojimus bendram gėriui, bet pagal jo turtą ir galią,..." Siulau pamastyti ir pabandyti galvoje nesupriesinti , bet suderinti paminetas dvi dirbtinai jo poliarizuotas kategorijas... Gal gims nauju, idomesniu ir daug brandesniu minciu, nebeatsiduodanciu sajudzio laiku kvepalais.
Ponas Kuolys akivaizdžiai šneka lozungais, už tokio šūkio "ugdyti laisvą žmogų, laisvą tautą, laisvą valstybę." nieko nėra, tai tiesiog dar vienas tuščias šūkis. Kodėl jis tuščias? Todėl, kad neaptariama ta aplinkybė, jog bus asmenų, kuriems toks šūkis bus pats sau prieštaringas.
Jei ugdome laisvą žmogų, privalome susitaikyti su mintimi, jog bus tokių laisvų žmonių, kurie savo laisva valia apsispręs nepriklausyti laisvai tautai, laisvai valstybei. Būtent kaip elgiamasi su tokiomis ekstremaliai nepriklausomomis asmenybėmis parodo tavo "laisvos tautos, laisvos valstybės" laisvės ribas. Jei toks žmogus turės tik "laisvę" priklausyti bendruomenei, arba nešdintis, tuomet nereikia klaidinti tokių asmenybių ir vadinti savo tautos, valstybės, bendruomenės "laisva".
Na, o jeigu jūsų siūlomas "laisvų žmonių ugdymas" apsiribos tik ugdymu kaip elgtis demokratinės visuomenės, bendruomenės ribose, tuomet tai nėra laisvo žmogaus ugdymas, tai yra žmogaus, su iš anksto numatyta funkcija, ugdymas.
Bet prieš tai kol iškils bent vienas iš mano paminėtų aspektų, sėkmės bandant nugalėti menkystų, bijančių bet kokios laisvės (ypač minties, mąstymo) pasipriešinimą. Vienas jau spėjo čia pasireikšti. Kaip ir visi menkystos, tokie niekaip nesupras, kad laisvos asmenybės augimui reikalinga visa įmanoma informacija, intelektualinis atvirumas, idėjų konfliktas, nuolatinis iššūkis jų išankstinėms nuostatoms. Bet menkystos niekada to neleis, nes jie težino vieną būdą kaip sutvarkyti pasaulį - visus paversti tokiomis pačiomis menkystomis, ribojamomis primityvios moralės burbulu: lygiai kaip juos pačius tokiais pavertė jų menkystos tėvai ir mokytojai.
taigi , ponas Sovijau , ponas Kuolys ir rašo čia dėl to , kad kai kam "už tokio šūkio "ugdyti laisvą žmogų, laisvą tautą, laisvą valstybę." nieko nėra" , kad , kaip Jūs čia pasisakot , menkystos neklonuotų menkystų , o laisvė nebutų suprantama kaip galėjimas viskam priešintis ir neigti , o gebėjimas sugyventi
Mane nervuoja, kai D. K. verčia visus respublikonais - ir despotą Vytautą Didįjį, ir ką tik nori. D. K. seka mums pasakas apie aukso amžių. LDK "naratyvas" buvo gražus ( a. la "aukokis dėl tėvynės ir laisvės", "visi laikykimės įstatymų"), tačiau gyvenimas dažnai buvo kitoks. Kaip ir dabar.
Tautinis auklejimas yra geras dalykas, kai pirmiausiai yra nepriekaistingai geras bendrazmogiskas auklejimas, jei priesingai tai turim ka turim.
na ir? na užaugins dar vieną ir paskutinę lietuvių "patrankų mėsos" kartą. Bus, kaip su dabartiniais 40mečiais. Net į pačių sukonstruotą Baltijos Kelią nenueina ir koktisi. Ot durniai buvom. Dar viena serija ir paskutinė bus suformuota. Gal Kuoliui reiktų suprast vieną dalyką. Matematikos mokomasi nuo pagaliukų dėliojimo. Tauta fomuojasi nuo sistemos pagrindų. Kur nekuręs vis tiek matys tik gražų fasadą, tik vis mažesnį ir mažesnį. Taip ir vienuoliu atsiskyrėliu Kuolys gali patapti - vienui vienas.
JayaRas: Kuolys dar jaunas, pagalvos ir parasys protingiau. O jus vel i krastutinuma - arba- arba. Jei kultura bus stipri, tai tautiskumas bus instrumentas, o ne tikslas. Ir tas instrumentas niekur nedings, o taps geresnis.















Gerai šnekat, Dariau. Galėtumėt būti kultūros ministru arba prezidentu. Linkėčiau tik išsivaduoti iš to mokslinio žargono - tų visų naratyvų. Kad kiekvieno sakinio nereiktų versti į savą kalbą. Iki šiol man liko neaiškus Jūsų požiūris į mokyklos lietuviškumą - ar tikrai nepritarėt Zinkevičiaus remiamam lietuviškų mokyklų steigimui Vilnijoj ? Niekur negirdėjau aiškiai pasisakant. Ir antra - kaip suderinti visuomenės laisvę ir šeimos teises. Ar Jūsų tautinei mokyklai priimtina, kad gender programą bandoma įpiršti mūsų vaikams?