Žinoma, ne. Tą kasdien matome. Vienokia varlės gyvybės kaina, kitokia – gandro. Ne tik mūsų galvose, bet ir įstatymuose taip užrašyta.

Žmogaus įkainiai, natūralu, aukščiausi.

2006 m. Rusijoje degančių miškų plotas buvo šešis kartus didesnis nei šiais metais. Bet degė taiga – ten, už Uralo, kur maža žmonių. Taip ir buvo sakoma – dideli miško gaisrai.

Šiais metais – jau stichinė nelaimė, katastrofa. Nors degančių miškų plotas šešis kartus mažesnis…

Štai taip ir skaičiuojame: kol gamtos žaidimai nepaliečia mūsų, tol – stichijų šėlsmas. O vos tik jis įsisuka į mūsų kiemą – jau nelaimė.

Prieš 15 tūkstančių metų ant Lietuvos dar gulėjo storiausi šiaurėn besitraukiančio ledyno liežuviai. Šiandien šito nevadiname nei stichine nelaime, nei katastrofa. Turime paprastą žodį – ledynmetis. Mat žmonių čia dar arba visai nebuvo, arba jie tik užklysdavo. Jei tas ledynmetis būtų sugriovęs kokią nors įžymią mūsų gimtinėje klestėjusią civilizaciją – vadintume kitaip: ledinė katastrofa.

Prieš kokius 500 metų ir centrinėje Rusijoje miškai galėjo degti kad ir kiaurus metus – ten dar buvo tik miškingos dykros. Tą patį galima pasakyti ir apie potvynius Pakistane, Kinijoje, Indijoje. Per lietingus sezonus tuose kraštuose upės tvino, tvinsta ir tvins, kartais smarkiau, kartais mažiau. Tai normalu. Bėda ta, kad tose vietose niekada nebuvo tiek žmonių kiek dabar. Gal ketvirtadalis, gal ir trečdalis žmonijos. Dalis jų priversti apsigyventi ten, kur nuo amžių niekas nenorėjo nuolat gyventi, nes buvo pavojinga. Bet dabar geresnės vietos užimtos, todėl milijonai glaudžiasi arčiau vandens: vis daugėliau maisto negu dykumose.

Ir per gaisrus, ir per potvynius (net Nemuno deltoje) kasmet žūsta milijardai įvairiausių gyvūnėlių. Na ir kas? Nieko. Ta smulkioji biomasė paliekama gamtos malonei – ji pati kaip nors susitvarkys. Ir susitvarko. Gamtoje tvirti biomasės dydžio reguliavimo svertai.

Žmogiškajai biomasei tos taisyklės negalioja. Nuo gana senų laikų. Jei laikysimės dieviškojo sumanymo – veistis ir daugintis, – ta žmogiškosios biomasės luobelė vis labiau plėsis po Žemę. Gerai žinome, kad jos negali sustabdyti nei karai, nei marai, nei visos Egipto nelaimės krūvon sudėtos.

Taip pat gerai žinome, kaip atrodo mažėliau chemijos gavęs apelsinas: iš pradžių pelėsio ant paviršiaus būna nedaug, bet grybelio sporos byra, pelėsio kailinukai plečiasi, auga ir, jei neišmesime, šilumoje po mėnesio rasime tik keistos košės krūvelę.

Pelėsinio grybelio įsiviešpatavimas ir mirtis yra pačių įvairiausių biomasių paskutinis gyvavimo etapas. Na, mes Žemės nesuėsime, ne mūsų dantims. Gamtai mes nė nerūpime. Ieškokite naftos, urano, jei patinka – gyvenkite po atominiais grybais. Žemė biomasės sukurs tiek, kiek leidžia jos vidaus šiluma ir Saulė. Ir dar kai kurie kiti dalykai, kurie nepriklauso nuo mūsų valios.

Tačiau visos kitos žūstančios ir atsirandančios biomasės yra tos nuolatinės tėkmės dalis, o žmogiškoji biomasė reikalauja sau išskirtinių teisių. Jei galėtų, civilinius ieškinius dėl padarytos žalos pateiktų debesiui, upei, ugniai, vėjui, žaibui. Tų ieškinių vis daugėtų, nes žmonijos luobelė, vykdydama dieviškąjį sumanymą, nuolat plėsis ir storės. O gamta savo žaidimų aikštelėje – Žemėje – kaip žaidė, taip ir žais gaisrą, cunamį, žemės drebėjimą ar susidūrimus su kometomis, asteroidais (šiuo atveju atsirastų pašalinis, papildomas žaidėjas; ne bėda – taip jau būta, linksmybių tik padaugėdavo).

Žmonės – irgi papildomas žaidėjas. Tarkim, kad ir su savo technogeninėmis katastrofomis. Jos gali būti įdomios. Antai Rusijoje, nuo artėjančio gaisro gelbėdama branduolinį centrą, kariuomenė labai skubėdama iškasė aštuonių kilometrų ilgio plačiausius apkasus – lyg kitados per karą prie Maskvos. Ne juokai, degantis uranas – tai tau ne durpės gabalas.

(Beje, BP inžinieriams reikėtų įteikti Nobelio premiją už tai, kad sugalvojo, kaip užkimšti sprogusį gręžinį Meksikos įlankos dugne. Juk naftos ir dujų gavybos platformomis brisime vis giliau, jų bus vis daugiau, todėl ir naujų sutrikimų gali pagausėti.)

Visa tai neišvengiama, todėl iš anksto reikia pagalvoti apie atskaitos taško vietą: kiek turi būti aukų, kad reiškinį galėtume pavadinti katastrofa? Ar reikia 200 tūkstančių kaip Haityje ar užteks ir tūkstančio sušlapusių sofų per potvynį Prancūzijoje, Vandėjos žemumose? Ar turi kokią nors reikšmę stichinės nelaimės geografinė padėtis, kai vertiname jos nuostolingumą, pražūtingumą ar poveikį mūsų vaizduotei?

Šiaip ar taip, dauguma tų stichinių ir technogeninių katastrofų jau virto realybės šou, kurio nekantriai laukiame prie televizorių ekranų. Žinoma, Dvyniams artimiausiu metu vargu ar kas prilygs, bet tikėtis galima.

2010 rugpjūčio 24