Artėjant rugsėjo 1-ajai, dėmesys vis labiau krypsta švietimo, ugdymo temų link. Nusprendėme pakalbinti unikalios – Vilniaus „Versmės“ – mokyklos direktorę Alvyrą Galkienę. Paskata pokalbiui tapo ir tai, jog keičiasi šios mokymo įstaigos statusas, ir ji oficialiai tampa katalikiška gimnazija.

Nors, bent Vilniuje, „Versmės“ mokykla tikrai neblogai žinoma, tačiau priminkite mokyklos įsikūrimo istoriją ir kuo ji išsiskiria iš kitų...

Pradėsiu nuo to, kad daugelyje Vakarų valstybių XX amžiaus antroje pusėje kilo tėvų judėjimai, reikalaujantys pertvarkų švietimo sistemose. Šių judėjimų dalyvių netenkino egzistuojančios sistemos, ir buvo ieškoma naujų ugdymo modelių. Tėvai pasiekė permainų ir jos, mano įsitikinimu, tikrai praturtino švietimo sistemas. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir buvo svarstoma, kokia turi būti nepriklausomos valstybės mokykla, iniciatyvos ėmėsi ir tėvai.

Vilniuje susiformavo grupė pedagogų, tėvų, kurie svajojo apie kiek kitokią nei įprastos mokyklą. Kadangi iniciatyvinę grupę sudarė tikintys žmonės, labai svarbus buvo kardinolo Audrio Juozo Bačkio palaikymas. Geranoriškumą pademonstravo ir Vilniaus savivaldybė. Taigi, 1993 metais buvo įsteigta Vilniaus „Versmės“ vidurinė mokykla. Jos steigėja buvo savivaldybė, o mokykla išsiskyrė tuo, jog rėmėsi katalikiška ugdymo samprata, labai daug dėmesio skyrė mokinių dvasiniam gyvenimui, vertybių ugdymui, taip pat ir tuo, kad tai buvo mokykla, kurioje buvo drauge ugdomi įprastai besivystantys ir neįgalumą turintys mokiniai.

Tai buvo iššūkis to meto sistemai, kai neįgalūs vaikai buvo kreipiami į specialias mokyklas-internatus, kur paprastai buvo pasmerkiami socialiniai atskirčiai. „Versmės“ mokykla pasiryžo maksimaliai diferencijuoti mokinių ugdymą ir siekti, kad kiekvienas mokinys galėtų maksimaliai išplėtoti savo sugebėjimus. Neįgalių ir sveikų mokymuisi kartu reikėjo ypatingo pedagogų pasirengimo, taip pat mokykloje dirbo ir pedagogų padėjėjai, psichologai, socialiniai darbuotojai.

Nuo pat mokyklos gyvavimo pradžios tapo akivaizdu, kad galimybė neįgaliems vaikams mokytis, bendrauti su įprasto vystymosi bendraamžiais nepaprastai svarbi, leidžianti pasitempti. Kita vertus, netrukus įsitikinome, jog ir sveikiems vaikams bendravimas su neįgaliaisiais – didelė dovana, ugdanti toleranciją, padedanti augti vaiko asmenybei.

Mokykla pradėjo savo veiklą su aštuoniasdešimčia pirmos– penktos klasės mokinių, o šiandien jau turime beveik šešis šimtus vaikų nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kiekvienoje klasėje drauge mokosi įprastai besivystantys ir negales turintys vaikai. Per pamokas dirba mokytojai ir mokytojų padėjėjai. Tokiu būdu sudaromos sąlygos kiekvienam mokiniui pasiekti aukščiausių asmeninį rezultatų. Čia mokomasi anglų, vokiečių, prancūzų, italų kalbų, mokiniai gali rinktis psichologijos, socialinio darbo, programavimo ir kitas pamokas.

Ar nejaučiate, kad kai kurie tėvai nenori leisti savo vaikų į tokią mokyklą, nes baiminasi, ar mokslas kartu su negalią turinčiaisiais nepakenks jų parengimo kokybei?

Visada nauji, neįprasti dalykai kiek baugina. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad „Versmės“ gimnazijoje kiekvienam mokiniui sudaromos palankiausios sąlygos atsiskleisti, labai vertinamas kiekvieno vaiko individualumas, ir visi, kas vertino mokinių paregimo kokybę „Versmės“ gimnazijoje, liko patenkinti.

Labai daug mūsų abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas. Buvę „Versmės“ mokyklos mokiniai mokėsi ir mokosi įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių (Kanados, Anglijos, Italijos ir kt.) universitetuose. Buvę abiturientai – dabar jau mokytojai, gydytojai, teisininkai, ekonomistai, vertėjai, karininkai ir kt., nuolat užsuka į svečius pas savo mylimus mokytojus.

Nesinori girtis, tačiau tikrai malonu, jog svečiai, kurie apsilanko mūsų mokykloje, pajunta labai gerą vidinę atmosferą ir pagarbius tarpusavio santykius. Norime, kad mūsų mokykla ne deklaratyviai, bet realiai būtų katalikiška, stengiamės užmegzti ryšį su vaikais, kad visi bendrautume kaip broliai ir seserys.

Negaliu sakyti, jog neįvyksta kokių nors nesusipratimų, kad nėra jokių bėdų. Būna visko, tačiau mokymasis spręsti iškilusias problemas – taip pat ugdo.

Kiek suprantu, šiuo metu „Versmės“ mokykloje permainų metas. Nors nuo pat įsteigimo buvote katalikiškos pakraipos mokykla, tačiau dabar oficialiai tampate katalikiška mokykla, keičiasi ir mokyklos steigėjai?

Tikrai niekas netrukdė ugdyti vaikus katalikiškai nuo pat mokyklos steigimo. Savivaldybė stengėsi padėti ir suprato mūsų siekius. Organizavome ir rekolekcijas vaikams, mokykloje buvo švenčiamos šventos Mišios. Tačiau, mano įsitikinimu, atėjo laikas oficialiai įtvirtinti katalikišką mokyklos pobūdį. Tad pasikeitė ir mokyklos steigėjai, mes jau esame nebe valstybinė mokykla, o privati, mūsų steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija ir Marijos dangun ėmimo seserų kongregacija (asumpcionistės).

Įdomu, kodėl būtent ši kongregacija?

Marijos dangum ėmimo seserų kongregacijos įkūrėja – šventoji Marija Eugenija labai daug reikšmės skyrė ugdymui, bendruomeniškumui. Jos mokymo pagrindu yra išplėtota savita pedagogika, kur akcentuojama santykių, meilės artimui dvasia. Vienuolės asumpcionistės turi daug mokyklų visame pasaulyje, o Lietuvoje „Versmė“ tapo pirmąja jų mokykla.

Pažintis prasidėjo nuo to, kai kelios vienuolės asumpcionistės pradėjo dėstyti tikybą mokykloje. Joms patiko dvasia mūsų mokykloje ir netrukus atvyko kongregacijos vadovės, pradėjome kalbėti apie bendradarbiavimą. Mes labai tikimės daug iš asumpcionisčių, kuriame naujas programas vaikams, jaunimui, rengiame bendradarbiavimo projektus su asumpcionisčių mokyklomis kituose kraštuose.

Vilniuje yra ir kita katalikiška mokykla – Jėzuitų gimnazija. Ji kasmet rengia konkursą norintiems į ją patekti, ir atranka tikrai didelė – norinčiųjų stoti labai daug. O kaip jūs atsirenkate mokinius?

Specialios atrankos nėra. Mes tikrai nerenkame vaikų pagal jų gebėjimus. Mūsų užduotis – padėti kiekvienam pagal jo ar jos sugebėjimus. Aptarnaujame visą Vilniaus miestą. Kadangi esame katalikiška mokykla, tai pirmenybę teikiame katalikiškų šeimų vaikams, o ne gyvenantiems kuriame nors Vilniaus mikrorajone.

Ar šiemet visos vietos mokykloje jau užpildytos?

Turime 590 mokinių. Planuojame, kad mokykloje visada turėtų būti ne daugiau kaip 600 vietų. Kol kas dar turime keletą laisvų vietų vyresnėse klasėse – devintoje, dešimtoje. Būtų smagu, jei atsirastų norinčiųjų jas užimti.

Specialaus egzamino, kiek supratau, kandidatams nebūtų? Tereikia kreiptis į mokyklos administraciją?

Egzamino tikrai nėra. Norintieji drąsiai gali kreiptis. Jei kandidatų būtų daugiau, nei galime priimti, atsižvelgtume į mokinio šeimos vertybes.

Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje mokinių tėvams kas mėnesį tenka sumokėti 150 litų mokestį. Tai pinigai, kurie skiriami rekolekcijos stovyklos išlaikymui ir kitoms reikmėms. O kaip situacija „Versmės“ mokykloje? Ar išsiversite be mokesčio?

Iš tiesų rekolekcijų rengimui, kuo geresnių ugdymo sąlygų mokiniams sudarymui reikia lėšų, todėl ir mes be mokesčio neišsiversime. Tiesa, sieksime, kad jis būtų kuo mažesnis. Planuojame, jog tėvams teks mokėti po 30 litų per mėnesį. Stengsimės, kad tokio mokesčio pakaktų.

Kiek teko bendrauti, neįgalūs vaikai tikrai patogiai jaučiasi „Versmės“ gimnazijoje. Tačiau mokyklos metai greit prabėga ir tenka žengti į visuomenę, kuri toli gražu ne visada pasiruošusi priimti neįgalų žmogų...

Iš tiesų ne visi žmonės sugeba priimti kitokį žmogų. Tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip pats žmogus yra pasirengęs būti visuomenėje, bendradarbiauti su kitais. Mūsų abiturientų, turinčių negales, privalumas – jis sugeba būti su sveikais žmonėmis ir yra gana aktyvūs. Dalis jų studijuoja aukštosiose mokyklose, kiti pagal galimybes renkasi kitus kelius, tačiau absoliuti dauguma neužsidaro namie, o nori veiklos.

Kitas svarbus dalykas – negalios neturintys žmonės, kurie baigė „Versmės“ mokyklą ir sukūrė savo verslą, paprastai labai noriai įdarbina negalią turinčiuosius. Nes jie įpratę bendrauti su neįgaliaisiais ir puikiai žino, kokie puikūs šie žmonės ir kiek daug sugeba, jei tik padedi jiems atsiskleisti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Andrius Navickas