Kaip dažnai mes savo gyvenime vartojame žodį „viltis“? Kiek kartų esame girdėję sakant: „Aš juo nusivyliau“, „aš visas viltis dedu į savo vaiką“, „tokiose situacijose jaučiuosi taip beviltiškai“? Nyčė ir Sofoklis viltį laikė iliuzija, kuri žmonijai sukėlė daug kančių. Dabartinis mokslas viltį pripažįsta kaip realią, būtiną ir išmatuojamą, negana to, bandoma atrasti tai, kas mums šį jausmą įžiebia ir ugdo, bei kas mažina bei leidžia suvešėti nevilčiai.

Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad viltis ir optimizmas yra tas pat. Taip, tarp jų yra panašumų, tačiau jaustis viltingai ir jaustis optimistiškai nėra tapatu. Manoma, kad esminį skirtumą tarp šių sąvokų nulemia tai, jog atkirstas nuo turimo kelio savo tikslo link optimistas gali likti atskirtas ir nuo paties tikslo. Tuo tarpu didele viltimi pasižymintis žmogus turėtų rasti alternatyvų kelią, būdą kuriuo jis gali pasiekti anksčiau išsikeltą siekį. Taigi didelės vilties žmogus pasižymi gebėjimu nepaisant gyvenimiškų sunkumų rasti kelią savo išsikelto tikslo link.

Tiek viltis, tiek optimizmas yra susiję su teigiamų įvykių ar tam tikros, mums palankios, baigties laukimu iš ateities, tikėjimusi. Suprasti, ar mes jaučiamės optimistiškai ar kažko viliamės, gali padėti dėmesio atkreipimas į norimo įvykio tikimybę. Kai susirengiame į iškylą gamtoje, o orų prognozė žada giedrą, mes jaučiamės optimistiškai dėl savo iškylos. Tačiau kai išvykos dieną prognozuojamas lietus, viliamės, kad oras pasitaisys. Taigi mūsų jausena priklauso nuo mūsų suvokiamos to įvykio tikimybės.

Dabar jau suprantame, kaip jaučiamės – optimistiškai ar viltingai. Taip pat matome, kad viltis turi nemažą įtaką tam, ar savo gyvenime pasieksime tai, ko norime. Sužinojome, kad viltis tiesiogiai susijusi su mūsų pasitenkinimu gyvenimu, jo kokybe. Tačiau viltis daro didžiulę įtaką ne tik mūsų psichologiniam ir dvasiniam gyvenimui, bet ir fizinei savijautai. Visiems ne paslaptis, kad mūsų kūnas ir protas susiję itin glaudžiais ryšiais. Viltis įtaką mūsų fizinei savijautai daro į pagalbą pasitelkdama nuolat kūne vykstančius fiziologinius pokyčius – hormonų išsiskyrimą, imunines ir nervines reakcijas. Tai nulemia geresnę fizinę savijautą: sumažėja nusiskundimų sveikata, geriau miegame, esame labiau linkę rūpintis savimi, mankštinamės. Dėl šių priežasčių išgyvenamos vilties lygis gali turėti įtakos net gijimo procesui.

Turbūt natūraliai kyla klausimas, jei jau toks geras dalykas ta viltis, tai kaip man jos jausti daugiau ir padėti viltingesniems tapti savo artimiesiems? Atsakymas į šį klausimą kartu ir paprastas ir sudėtingas. Vilčiai būdingas daugialypiškumas, ji apima platų žmogaus patyrimų spektrą. Vilties išgyvenimas kinta priklausomai nuo mūsų asmeninės patirties, mūsų asmeninių savybių. Taigi receptas kaip įkvėpti viltį, matyt, būtų labai individualus. Anot R. Perkinso ir J. Repperio (2005) viltis negali egzistuoti vakuume – tarpusavio santykiai yra esminiai ir svarbiausi norint ją įkvėpti kitiems ir palaikyti savyje.

Kaye Herth (1990, 1995) išskiria keturias žmogiškąsias patirtis, kurios gali būti laikomos poreikiais, kuriuos atliepdami galime įkvėpti viltį kitiems ar palaikyti ją savyje. Pirmoji patirtimi pagrįsta vilties įkvėpimo strategija apima gyvenimiškų išbandymų ir kliūčių priėmimą kaip neatsiejamą, neišvengiamą gyvenimo dalį. Gebėjimas pažvelgti į užgriuvusias negandas kaip natūralią ir neišvengiamą gyvenimišką patirtį itin svarbus. Juk tik išgyvenę sunkumus mes keičiamės, stiprėjame ir augame vidumi. Požiūris, kad gyvenimas susidaro iš dalykų, kurių mes negalime pakeisti ir paveikti, lemia savo ribų suvokimą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus turi atsisakyti savo svajonių ar siekių. Tai veikiau mokymasis gyventi su neapibrėžtumu, nežinojimu to, kas laukia mūsų ateityje, ir gebėjimas ateitį priimti kaip duotybę. Ši su patyrimu įgyta vilties įkvėpimo strategija teigia, koks svarbus yra mokymasis vertinti ir priimti esamą patirtį, situaciją kaip unikalią ir vertingą.

Antroji, dvasingumu pagrįsta strategija, apima tikėjimą ar tikėjimąsi to, kas nėra moksliškai įrodyta. Tikėjimas žmogaus gyvenime, o ypač vilties patyrime, vaidina itin svarbų vaidmenį. Jis leidžia išlaikyti viltį net tose situacijose, kuriose mūsų protas atsiduria aklavietėje ir neberanda išeities. Tuo tarpu tikėjimas, visai nesvarbu, ar tai religinis įsitikinimas, tikėjimas likimu, mokslo naujovėmis, galinčiomis bet kurią dieną pasiūlyti naują vaistą nuo mūsų ligos ar kita, leidžia matyti šviesą tunelio gale, neleidžia nugrimzti į neviltį ir pasiduoti nelaimėms. Kartais, kai žmogui regis nelieka daugiau nieko, šis tikėjimas mobilizuoja, padeda sutelkti paskutines jėgas ir gyventi toliau. Dvasingumu pagrįsta vilties įkvėpimo strategija apima ir savo būties žemėje trumpalaikiškumo suvokimą, mokymąsi gyventi suvokiant, kad čia esame ne amžinai. Šis suvokimas skatina prasmingai išnaudoti turimą laiką, o suvokiamas ribotumas įprasmina patį gyvenimą, juk nesibaigiantis gyvenimas netektų savo prasmės ir vertės. Argi ne ties, kad to, ko turime be galo daug taip ir neišmokstame tinkamai saugoti ir vertinti?

Kita, racionaliu mąstymu pagrįsta vilties įkvėpimo strategija, apima tikslų išsikėlimą ir jiems įgyvendinti reikalingų resursų paiešką. Visiems mums itin svarbu, kokius tikslus – realius ar nelabai sau išsikeliame. Nuo to priklauso pasitenkinimas mūsų veikla ir gyvenimu. Kartais maži ir realūs tikslai daug vertingesni nei utopijos siekimas. Nuolatinis nusivylimas pastangomis siekiant savo tikslo lemia vilties sumažėjimą ir bejėgiškumo pojūčio gyvenime atsiradimą. Siekiant atliepti šį poreikį itin svarbus ir kontrolės bei fatališkumo gyvenime balanso pojūtis. Norėdami neprarasti vilties turime suvokti savo galimybių ribas siekdami išsikeltų tikslų, suvokti savo atsakomybę ieškodami būdų tiems tikslams pasiekti ir kartu suvokti, kad ne viskas priklauso nuo mūsų ir leisti savo tikslams, priklausomai nuo aplinkybių, išlikti lankstiems.

Paskutinė vilties įkvėpimo strategija apima tarpusavio santykius. Santykiai su kitais žmonėmis yra vienas svarbiausių mūsų savijautą veikiančių veiksnių. Bendrumo su kitais pojūtis padeda išlaikyti pojūtį, kad nesi vienišas, padeda suprasti kitus ir leidžia jaustis priimtam ir suprastam. Gebėjimas jausti nuolatinį ryšį ir bendrumą su kitais žmonėmis leidžia išlaikyti unikalų kontaktą su aplinkiniais ir kartu palaikyti bei ugdyti vilties pojūtį savyje.

Taigi, matome, kad viltis nors ir lieka nuolatos kintanti ir individuali, tačiau nėra iliuzija, kuri klaidina ir sukelia vien nusivylimus ir skausmą. Priešingai – viltis būtina norint mėgautis gyvenimu, išlaikyti tiek psichologinę, tiek fizinę sveikatą. Ypač šis jausmas aktualus tampa susidūrus su gyvenimo mums pateiktais sunkumais – ligomis, netektimis, išsiskyrimais. Gebėjimas išlaikyti stiprią viltį net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis padės mums išgyventi negandas lengviau, greičiau atsitiesti, pasimokyti ir gyventi toliau su nauja patirtimi. Matome, jog galime viltį puoselėti ir ugdyti tiek savyje tiek aplinkiniuose ir, matyt, svarbiausia, ką galime padaryti, eidami viltingesnio gyvenimo link, tai neignoruoti ir nesumenkinti šio, dažnai sunkiai nusakomo ir įvairiapusio jausmo.

Nuotrauka iš eFoto.lt