Lietuvoje bene kiekviena sumanyta niekšybė pradedama žodžiais „Pasaulinė praktika rodo...“. Tokia įžanga prasidėjo ir kalbos, jog „Visos civilizuotos (ir turtingos) šalys kartkartėmis organizuoja finansines amnestijas“.

Kai šalyje klesti korupcija, šešėlinėje ekonomikoje sukasi antras valstybės biudžetas, o valdžia jau net neimituoja kovos su tokiu dalies verslo ir juos aptarnaujančios valdininkijos parazitavimu, kodėl gi nesąžiningam verslui nepabandžius dar kartą pasinaudoti palankia jiems situacija. Juolab, kai surandama finansinės amnestijos užtarėjų. O kas galėtų paneigti, jog valdžia sąmoningai ruošiasi tokiai akcijai? Juk amnestuotas verslas tikėtina neliktų skolingas už jiems palankų sprendimą. Be to, viešojoje erdvėje ne kartą sklandė informacija apie parlamentinių partijų ir politikų galimas sąsajas su  šešėliniu verslu, kontrabandininkais ir pan. Taigi, būtų padaryta „vsio zakonno“.

Beje, 1993 m. vasarą Lietuvoje jau buvo įvykdyta gudri finansinė amnestija Lito įvedimo metu, kai talonų kiekis į litus buvo keičiamas ne diferencijuotu santykiu. Tuomet Prezidentas A.Brazauskas pareiškė, kad visi Lietuvoje cirkuliuojantys pinigai yra teisėti. Tokios pozicijos laikėsi ir tuomet opozicijoje buvę konservatoriai. Mano įsitikinimu, būtent tada ir buvo padėtas pagrindas tolesnėms ekonominėms finansinėms niekšybėms.

Kita amnestija jau beveik realizuota. Malonė suteikta nelegalioms statyboms, nors net nėra apytikrių duomenų, kiek Lietuvoje yra nelegalių statinių. Be abejo, sveikintinas Prezidentės veto statybų įstatymo pataisoms, kuomet Seime esančios partijos buvo numatę galimybę įteisinti statybas neleistinose vietose – nacionaliniuose parkuose ir pan. Tačiau net prezidentūros teisininkų pateiktos statybų įstatymo pataisų korektūros nesprendžia problemos iš esmės ir palieka galimybę toliau piktnaudžiauti.

Pirmiausia nelegalias statybas privalu inventorizuoti ir perduoti valstybės žinion. Taip pat būtina priimti reikalingus sprendimus ir įstatymų pataisas. Ir tik tuomet pradėti vykdyti procedūrinius veiksmus – kokius nelegalius statinius griauti, kokius perimti visuomenės poreikiams, kokiems taikyti finansines priemones. Nepateisinama, kai valdžia neieško kelių piktnaudžiavimams, biurokratijai, korupcijai pažaboti, bausti prasižengusius valdininkus ir nelegalius statytojus, o pasirenkami lengviausi, ydingiausi ir visuomenę labiausiai žlugdantys būdai.

Šiandien ne laikas kalbėti apie amnestijas. Pirmiausia valdžia turi priimti ryžtingus sprendimus kovai su korupcija, šešėliniu verslu ir panašiais nusikaltimais. Pagaliau ir Lietuvoje turi būti priimtos nuo 2006 m. galiojančios ES taisyklės valstybėms narėms dėl nusikaltėlių turto užsienyje konfiskavimo. Beje, taisyklių įgyvendinimo priemones privalu buvo priimti iki 2008 m. lapkričio 24 d. Pats laikas turto konfiskavimo priemones pradėti taikyti ir pačioje Lietuvoje. Taip pat privalu pagaliau įvesti visuotinį pajamų, išlaidų ir turto deklaravimo įstatymą, kad nesąžiningai uždirbtos pajamos ir įgytas turtas nebūtų slepiamas už uošvių, tetų, senelių nugarų, panaikinti senaties terminus sunkiems ekonominiams finansiniams nusikaltimams, sutvarkyti partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymą užkertant kelią stambiam verslui daryti įtaką politiniams sprendimams.

Paradoksas – Vyriausybė verkšlena dėl sudėtingos finansinės padėties, atseit, taupydama apkarpo pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių pajamas, o šalia plaukioja milijardai. Tenka pripažinti, kad šešėlinės struktūros veikia veiksmingiau negu valdžios. Neretai valdžia tiesiog tampa šešėlinį verslą aptarnaujančia struktūra. Amnestijų taikymas taptų dar vienu tokiu atveju.

Kokius sprendimus reikia priimti padėčiai taisyti – aišku. Tam būtina politinė valia. Ir aišku pačios valdžios savigarba. O be amnestijų tikrai galima apsieiti.