Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Anatolijus Michailovas gimė 1939 metais Penzos srityje, Rusijoje. Baigė Minsko valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. Susidomėjo filosofija, tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos humanitarinių mokslų daktaru, kuris savo disertaciją apsigynė užsienyje – Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

1992 metais kartu su grupe bendražygių įkūrė pirmąją nevalstybinę aukštąją mokyklą Baltarusijoje – Europos humanitarinį universitetą (EHU) ir tapo jos rektoriumi. Universitetas netrukus tapo prestižiškiausia Baltarusijos aukštąja mokykla, kurioje paskaitas skaitė ir seminarus vedė iškiliausi Europos ir JAV filosofai. Prasidėjus Baltarusijos resovietizacijos procesams ir įsigalint Aleksandro Lukašenkos autoritariniam režimui, EHU jautė vis didesnį politinį spaudimą, o 2004 m. Baltarusijos valdžia nusprendė jį uždaryti. Tačiau universitetas nenunyko, bet tapo bene vienintele Europoje tremtyje veikiančia aukštąja mokykla. 2005 metais EHU savo veiklą atnaujino Vilniuje, o 2006 m. įgavo Lietuvos universiteto statusą.

Net ir dirbdamas sudėtingą administracinį darbą, A. Michailovas išlieka svarbia figūra ir šiuolaikinėse filosofijos diskusijose, dalyvauja prestižinėse akademinėse konferencijose, yra paskelbęs įtakingų publikacijų apie šiuolaikinės švietimo sistemos problemas.

Pradėkime nuo žvilgsnio į Jūsų gyvenimo kelią. Gimėte labai sudėtingu laiku, prieš pat karą, studijavote sovietiniame, labai ideologizuotame Baltarusijos valstybiniame universitete, ir tai buvo vienos tiesos – dialektinio materializmo – laikai. Nepaisydamas to, pasirinkote tokią nepraktišką filosofo specialybę ir dar susiviliojote egzistencializmu, kuris sovietmečiu buvo suvokiamas kaip viena iš pavojingiausių „ligotos“ buržuazinės filosofijos apraiškų.

Tapote ne tik vienu iš žinomiausių filosofų Baltarusijoje, bet ir jauniausiu akademiku. Nepaisydamas, regis, sėkmingos akademinės karjeros, Baltarusijai atgavus nepriklausomybę pradėjote kurti nevalstybinį universitetą, kuris metė iššūkį oficialiai aukštojo mokslo sistemai.

Ar galima teigti, kad visą gyvenimą stengiatės plaukti „prieš srovę“?

Visada pavojinga retrospektyviai rekonstruoti savo gyvenimo kelią, nes labai daug pagundų viską schematizuoti, stilizuoti, išrasti dirbtinius dėsningumus. Gyvenimas yra nenuskaidrinamas, neaprėpiamas, tai veikiau yra vyksmas, iššūkis, o ne apibrėžtas judėjimas kuria nors kryptimi. Kai pasakojame apie mums kažkada nutikusius įvykius, tai jau visai kas kita nei autentiškas jų išgyvenimas. Todėl tikrai vengiu plačiai pasakoti apie savo gyvenimo įvykius kaip apie tam tikrus žingsnius aiškia linkme. Taip, šiandien man atrodo, kad gyvenimas mane rengė tam, ką darau dabar. Tačiau tai jau interpretacija, kuri savaip sudėlioja išgyvenimus, paverčia juos norimu pasakojimu.

Tiesa, galiu drąsiai pasakyti tai, jog keista ir labai netikėta, kad man bent šiek tiek pavyko ištrūkti iš tų socialinių, ideologinių čiuptuvų, kurie buvo įsitvėrę į kiekvieną to meto žmogų, gyvenantį sovietinėje valstybėje. Sunku įsivaizduoti įvairiomis prasmėmis nepalankesnių sąlygų intelektualinei ir dvasinei brandai. Turiu galvoje ir materialinę aplinką, ir vyraujančias nuostatas, itin ideologizuotą mąstymą.

Tai, jog tapau filosofu ir ne dialektinio materializmo išpažinėju, bet filosofu egzistencialistu, buvo anomalija, keistas pokštas, kuriam, regis, nebuvo jokių prielaidų aplinkoje. Aš mokiausi Baltarusijos valstybiniame universitete, Istorijos fakultete. Mokiausi kaip tik tuo laiku, kai Filosofijos fakultetas jau buvo uždarytas, nes buvo nuspręsta, kad nėra prasmės rengti tokių specialistų. Mano tėvas buvo istorikas, tačiau jo specializacija – TSRS irKomunistų partijos istorija. Tai buvo labai prasta sritis tikram akademiniam darbui ir intelektualiniam formavimuisi. Tai veikiau buvo istorijos mokslo imitacija. Jaučiau didelį tėvo spaudimą, kad pasukčiau į politinę ekonomiką, kurią jis vadino perspektyvia sritimi. Tačiau aš labai mėgau skaityti ir kartą susidūriau su François de La Rochefoucauld, Michel de Montaigne filosofiniais aforizmais, kurie mane tiesiog užbūrė. Supratau, kad mintį galima išreikšti visai kita, nestandartine kalba ir tokiais žodžiais, kurie turi praktinį poveikį, kurie keičia žmogų. Tai mane labai patraukė filosofijos link.

Tėvo akinamas buvau parašęs kursinį darbą apie Vokietijos istoriją vokiečių kalba. Jis pateko į konkursus, buvo gerai įvertintas ir tarsi suteikė man pagrindą pasirinkti būtent politinę ekonomiką. Tačiau aplinkiniams netikėtai ir tikrai nesidžiaugiant pasukau į filosofiją.

Gyvenimas yra nenuskaidrinamas, neaprėpiamas, tai veikiau yra vyksmas, iššūkis, o ne apibrėžtas judėjimas kuria nors kryptimi.

Beje, man tuo metu filosofija ir egzistencializmas buvo tapatūs dalykai. Egzistencializmas man buvo labai neaiškus, slėpiningas, bet dėl to tik dar labiau traukė. Literatūros tokioms studijoms praktiškai nebuvo jokios. Išgelbėjo dešimties dienų komandiruotės, į kurias vykdavau rašydamas savo diplominį darbą filosofijos srityje. Važiavau į Maskvos bibliotekas, kur galėjau rasti ir egzistencializmo atstovų darbų vokiečių kalba. Per dešimt dienų siekdavau gauti kuo daugiau naudos, todėl tik perrašydavau vokiškai filosofinius darbus į sąsiuvinį. Pamenu, kaip paskausdavo ranka, kai kasdien visą bibliotekos darbo laiką atkakliai perrašinėdavau. Nesupratau, ką rašau, tačiau žiūrėti į žodynus ar tuo labiau viską išsiversti nebuvo laiko. Reikėjo per skirtą laiką „surinkti“ kuo daugiau medžiagos. Paskui, grįžęs į Minską, naudodamasis žodynais verčiau tai, ką buvau užsirašęs, ir galėjau parašyti tuo laiku unikalų diplominį darbą, kuris rėmėsi originaliais Vakarų filosofų kūriniais. Beje, mano darbo vadovas, kuris šiaip buvo tikrai neblogas žmogus, negalėjo mano darbui parašyti net atsiliepimo, nes visiškai neišmanė egzistencializmo filosofijos ir nemokėjo užsienio kalbų.

Man niekas nepadėjo, jaučiausi visiškai vienas ir tikrai buvau pernelyg jaunas bei nebrandus, kad pats galėčiau aprėpti tą medžiagą, kurią studijavau...

Tai, ką pasakojate, turėtų nutildyti aimanas tų studentų, kurie skundžiasi, jog nėra sąlygų jų intelektualiniam vystymuisi, kad tenka studijuoti nelabai kokybiškoje akademinėje aplinkoje...

Apeliavimas į nepalankias aplinkybes paprastai yra pastanga pateisinti nesugebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę už savo veiklą. Beje, labai sunku įvertinti aplinkybių įtaką žmogaus gyvenimui, nes neretai būtent nepalankios aplinkybės, iššūkiai tampa svarbiu tramplinu intelektualiniam ar dvasiniam gyvenimui.

Pavyzdžiui, ta krizė, kurią patyriau rašydamas disertaciją Jenoje, man kaip filosofui buvo labai svarbi.

Kaip pavyko išvykti į Jeną?

1964 metais prasidėjo visiškai naujas procesas – keitimasis doktorantais (ar aspirantais, kaip tada buvome vadinami) tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos. Tuo metu Baltarusijoje buvo sunku surasti filosofą, kuris mokėtų vokiečių kalbą ir norėtų rašyti disertaciją. Tad daug konkurentų neturėjau ir atsidūriau nuostabiame Jenos mieste. Šis miestas man padarė ypatingą įspūdį, jis tiesiog spinduliavo nematomą dvasinę radiaciją. Nenuostabu, juk čia George‘as Hegelis rašė savo „Dvasios fenomenologiją“, čia kūrė romantizmo filosofai ir poetai.

Jenoje susitikau su man paskirtu darbo vadovu – profesoriumi Mende. Kai pasakiau, kad noriu tyrinėti egzistencializmą, jis man pareiškė, kad tokiu atveju turiu tyrinėti Martino Heideggerio darbus, nes tai esą daug įdomesnis mąstytojas nei Karlas Jaspersas. Sutarėme, kad disertaciją rašysiu iš „posūkio“ vėlyvojoje M. Heideggerio filosofijoje.

Tada prasidėjo košmaras. Man reikėjo rašyti darbą vokiškai. Mano vokiečių kalbos žodynas buvo labai ribotas, temokėjau primityviai formuluoti mintis. Na, o paties M. Heideggerio darbai buvo parašyti sudėtinga kalba, jų gelmė tokia, kad bet kurį tyrinėtoją „išmuša iš balno“. Tai buvo egzistencinio šoko ir visiškos nevilties situacija. Bandžiau dirbti labai intensyviai, rašyti naktimis, tačiau man niekas nesisekė. Mano užrašytos konstrukcijos buvo nerangios ir paviršutiniškos. Nuo įtampos prasidėjo stiprūs skrandžio skausmai, kuriuos nemokšiškai bandžiau malšinti vieninteliais vaistais, kuriuos žinojau, – nuo galvos skausmo. Tai tik dar labiau kenkė skrandžiui. Atvažiavau į Vokietiją visiškai sveikas ir savimi patenkintas, o per dešimt mėnesių, kuriuos ten buvau, sugrioviau savo sveikatą ir patyriau tikrą neviltį. Deja, tai, ką sugebėjau parašyti, tebuvo menkaverčiai samprotavimai. Paskui mane dar trims mėnesiams iškvietė į Vokietiją, per kuriuos turėjau apdailinti tai, kas parašyta, pabaigti disertaciją. Bendromis pastangomis su profesoriumi Mende kažkaip tai pavyko padaryti.

Mano vadovas buvo tikrai gilus mąstytojas, tačiau turėjo problemišką santykį su M. Heideggeriu. Mende kalėjo koncentracijos stovykloje, ir jis tiesiog nekentė M. Heideggerio, kuriam negalėjo atleisti kad ir trumpalaikio flirto su nacizmu. Todėl ir mano disertacijoje atsispindėjo ideologizuotas vadovo santykis su M. Heideggeriu. Kita vertus, nemanau, kad tais laikais galėjau parašyti kitaip. Net ne dėl kokios nors ideologinės cenzūros, dėl savo sugebėjimų. Negalėjau paprasčiausiai iš karto išsilaisvinti iš tų gausybės ideologinių schemų, kurios buvo persmelkusios tą laikotarpį.

Kita vertus, pati egzistencinė krizė, kurią patyriau, mane tarsi išstūmė iš filosofijos „normalumo“, egzistencialistinės filosofijos erdvė man tapo realybe, kuri įsiveržė ne tik į mano disertaciją, bet ir į mano gyvenimą. Grįžau į Baltarusiją gerokai pasikeitęs. Beje, grįžau kaip pirmasis Sovietų Sąjungos filosofas, kuris disertaciją apsigynė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Mano disertacija net pretendavo gauti premiją, tačiau, dėkui Dievui, jos negavau, o ją gavo kur kas brandesnis ir kokybiškesnis Sergejaus Averincevo darbas.

Esu knygius iš prigimties ir labai mėgstu skaityti. Vokietijoje ne tik rašiau disertaciją, bet pavyko nusipirkti, kartais ir neoficialiais keliais, svarbių filosofinių knygų. Pavyzdžiui, rinktinius A. Schopenhauerio raštus, Friedricho Nietzsche‘s knygas. Tačiau literatūros tolesnėms egzistencializmo ir hermeneutikos studijoms reikėjo kur kas daugiau. Tad siųsdavausi knygas per universiteto biblioteką iš užsienio. Kopijavimo aparatų tuo metu nebuvo, knygas gaudavau trumpam laikui, todėl specialiai nusipirkau veidrodinį fotoaparatą „Zenit“ ir perfotografuodavau leidinius. Pastatydavau dvi kėdes, per vidurį dėdavau knygą, kurią įtvirtindavau, ir fotografuodavau žemiausio jautrumo juostelėmis. Kadangi tekdavo fotografuoti iš arti, sunku buvo dėl knygos šonuose esančio teksto ryškumo. Pats darydavau specialų ryškinimo tirpalą, pirkdavau specialų fotopopierių, kuris leisdavo pasiekti didžiausią vaizdo kontrastą. Tada tamsoje ryškindavau juostelę ir spausdindavau nuotraukas. Žvelgiant iš šalies, elgiausi kaip tikras beprotis. Kita vertus, visi tie sunkumai, su kuriais susidūriau, man padėjo pajusti kiekvienos knygos, kiekvieno perskaityto sakinio vertę.

Kiek suprantu, turėjote jaustis ano meto akademiniame gyvenime „balta varna“?

Taip ir buvo. Galiu kritikuoti savo disertaciją ar anuometinius straipsnius, tačiau jie buvo parašyti aplinkoje, kurioje absoliuti dauguma apskritai nežinojo, kas yra M. Heideggeris. Maskvoje tuo metu Piama Gaidenko parašė monografiją apie egzistencializmą. Tai buvo šauksmas tyruose, beje, ten nebuvo skirta daug dėmesio M. Heideggeriui. Ji labiau susitelkė ties Sorenu Kierkegaardu.

Maskvoje, Leningrade situacija buvo kiek kitokia nei Minske. Čia būta laisvesnių ir įdomesnių studijų, buvo kur kas geresnių galimybių naudotis užsienio literatūra. Baltarusijoje jaučiausi visiškai vienas. Beje, jei nebūtų labai palaikę Maskvos ar Leningrado filosofai, manau, kad man nebūtų pavykę apsiginti habilitacinės disertacijos Minske.

Pirmiausia turėjau paskelbti monografiją. Ją parašiau, tačiau išleidimą atitolino tai, jog buvo pareikalauta, kad būtina pacituoti ką nors iš TSKP suvažiavimų nutarimų. Tai buvo įprasta praktika, būtinos žaidimo taisyklės, kurių privalėjo visi paisyti. Pamenu, labai kankinausi, nes nenorėjau, kad mano knygą sudarkytų beprasmis ideologinis inkliuzas. Po ilgo ieškojimo dideliam savo džiaugsmui viename iš Leonido Brežnevo pasisakymų XXIX TSKP suvažiavime atradau žodžius, kurie iš esmės atkartoja tai, ką Hermanas Hesse‘ė rašė „Stiklo karoliukų žaidime“: „Tiesa turi būti ne primesta, bet išgyventa.“ Įrašiau šią citatą, ir jau nebebuvo kliūčių knygai pasirodyti.

Gindamas habilitacinį darbą turėjau tris oponentus. Po vieną – iš Maskvos, Leningrado ir Minsko. Koją pakišo minskietis, kurį neblogai pažinojau, nors jis ir buvo gerokai už mane vyresnis. Jo recenzija buvo labai ilga ir pradžioje visai nebloga, tačiau joje buvo ir smūgis į paširdžius: „Tačiau autoriaus mintis tampa anemiška, kai reikia vertinti buržuazinius ideologus iš marksistinio dialektinio materializmo pozicijų. Ir tai vyksta situacijoje, kai reakcingi politikai, tokie kaip Ronaldas Reaganas ar Margaret Thatcher, rezga pinkles prieš Sovietų Sąjungą...“ Taigi oficialus oponentas apkaltino mane ideologiniu nebrandumu. Tai buvo 1982 metai, brežnevizmo epocha, kai dar nebuvo jokių permainų prošvaisčių. Toks oponento kaltinimas galėto tapti mirties nuosprendžiu mano habilitacijai. Tačiau padėjo kiti oficialūs oponentai, nors metams habilitacijos procesas ir buvo atidėtas, visgi pavyko man jį sėkmingai užbaigti.

Minėjau, jog tai buvo gūdūs laikai. Kita vertus, vis daugiau žmonių buvo pajutę kitokio mąstymo skonį, kontaktai su Vakarų filosofija tapo vis intensyvesni. Visoje Sovietų Sąjungoje turėjau daug bičiulių, kurie neapsiribojo ideologizuotu „mainstream“. Tai – gyva bendruomenė, buvo labai svarbu jaustis jos dalimi. Tokia bendruomenė pamažu formavosi ir Baltarusijoje. Turėjau galimybę pasiūlyti studentams įdomių temų. Ilgainiui atsirado vis daugiau žmonių, kurie bandė plaukti prieš ideologijos srovę.

Tapau jauniausiu Baltarusijos mokslų akademijos nariu. Sunku net įsivaizduoti, kad tuo metu vidutinis humanitarinių disciplinų akademikų amžius Baltarusijoje buvo 72 metai. Dalyvavau tarptautinėse konferencijose, stiprėjo ryšiai su užsienio mąstytojais.

Taip pat dirbau Baltarusijos valstybiniame universitete, ir man tapo vis labiau akivaizdu, jog tai – biurokratinė struktūra, kurią beviltiška reformuoti. Buvau išrinktas vadovauti universiteto socialinių mokslų dėstytojams. Absoliuti jų dauguma buvo gerokai už mane vyresni, jie visą gyvenimą dėstė pseudodisciplinas, tokias kaip dialektinis materializmas ar TSKP istorija. Pradžioje bandžiau su jais kalbėtis, tačiau greitai supratau, kad mes kalbame visiškai skirtingomis kalbomis. Buvo beviltiška šiuos žmones keisti. Tai tas pat, jei pagyvenęs žmogus bandytų tapti baleto šokėju. Per vėlu. Vis labiau įsitikinau, kad, norint permainų aukštojo mokslo sistemoje, reikia ne pertvarkyti jau egzistuojančias institucijas, bet kurti naujas, kurios pradėtų nuo „švaraus lapo“.

Šis įsitikinimas tapo svarbiausiu motyvu kurti Europos humanitarinį universitetą?

Tiek pačioje posovietinėje erdvėje, tiek Vakaruose buvo labai stiprus optimizmas dėl pokomunistinių transformacijų eigos. Išsilaisvinimas iš totalitarinės sistemos atrodė kaip visų norų išsipildymas, kai viskas turi suklestėti. Vakaruose vyravo įsitikinimas, jog demokratizacijos procesas tikrai bus sėkmingas. Demokratizacija čia buvo įsivaizduojama kaip linijinis, kaupiamasis procesas. Tačiau tai buvo unikali transformacija, neturėjusi analogijų žmonijos istorijoje. Tai buvo iššūkis, kuriam reikėjo didžiulės intelektualinės ir moralinės brandos. Teko veikti situacijoje, kuriai niekas nebuvo intelektualiai pasiruošęs.

Nors pasaulyje buvo žavimasi SSSR mokslininkų pasiekimais matematikos ar gamtos mokslų srityje, tačiau sovietiniai socialiniai ir humanitariniai mokslai buvo apverktinos būklės. Tai buvo labiausiai ideologizuotos sritys. Prisiminkime, jog socialinių mokslų avangardas buvo pseudodisciplinos. Tai reiškia, kad transformacijos situacijoje, kai buvo būtinas ypatingas intelektualinis įžvalgumas, sugebėjimas analizuoti socialinius procesus, mes tegalėjome remtis ideologinėmis klišėmis. Juolab kad sovietinė akademinė nomenklatūra labai greitai persidažė ir didžiulį pagreitį įgavo mimikrijos procesai, kai buvę TSKP istorikai ar ideologiniai darbuotojai persivadino politologais, pasiskelbė istorikais patriotais. Senoji nomenklatūra ir vėl tapo „mainstream“, o tie mąstytojai, kurie nenorėjo paklusti ideologizuotoms sovietinio akademinio gyvenimo taisyklėms, kurie laikėsi nuošalyje, ir vėl buvo nustumti į paribį. Tapo akivaizdu, kad „neformatiniams“ mąstytojams, idant išliktume, būtina veikti kartu ir mesti iššūkį dekoracijas keičiančiai, bet savo esme nepakitusiai biurokratizuotai švietimo sistemai.

Sovietinės aukštosios mokyklos buvo pervadinamos skambiais vardais ir paskelbdavo, kad rengs naujas madingas specialybes, rengs verslininkus, vadybininkus, rinkodaros specialistus, teisininkus, bankininkus. Didžiausia bėda, kad juos pasišovė rengti tie patys buvę ideologiniai funkcionieriai, kurie neturėjo nei būtinos kvalifikacijos, nei realaus supratimo apie tas naujas specialybes. Vien 1991 metais Vakarų parama įvairiems edukaciniams projektams Baltarusijoje viršijo šimtus milijonų dolerių. Deja, dažnu atveju parama ne tik neprisidėjo prie demokratizacijos ir realios švietimo sistemos kaitos, bet netgi turėjo neigiamą įtaką, padėjo išlikti indoktrinuotai sovietinio tipo provincialiai švietimo sistemai, kuri ilgainiui tapo Baltarusijos resovietizacijos atrama.

Mes suvokėme, kad tokioje situacijoje kurti alternatyvą yra labai sudėtinga, o gal net ir beviltiška. Tačiau taip pat supratome, jog privalome tai daryti, nes imituoti mokslinės veiklos persidažiusiose sovietinėse mokymo įstaigose nematėme prasmės.

Iš Vakarų pirmiausia perėmėme ne tai, kas geriausia, bet tai, kas buvo patogiausia. Ne tai, kas mus keitė, bet tai, kas padėjo išlikti, praktiškai išlaikant sovietinius įpročius.

1992 metais įsteigtas Europos humanitarinis universitetas tapo pirmąja Baltarusijoje nevalstybine aukštąja mokykla. Jis buvo unikalus ir tuo, kad mes apsisprendėme orientuotis ne į madingas ir komerciškai naudingas specialybes, bet į humanitarines disciplinas, ugdančias mąstymą, galinčias atgaivinti tas pamatines vertybes, kurios Vakarų akademiniame gyvenime yra suvokiamos kaip duotybė, bet buvo deformuotos sovietmečiu. EHU orientavosi ne į vadybininkus, verslininkus, teisininkus, bet į filosofus, psichologus, menotyrininkus, net teologus. Tapome pirmąja sekuliaria aukštąja mokykla Baltarusijos istorijoje (to, beje, iki šiol, kiek žinau, nėra ir Rusijoje), kuri rengia teologus. Net iki sovietmečio tai darydavo tik Bažnyčiai priklausančios dvasinės akademijos.

Kiek paradoksalu, jog EHU steigėjais tapo ir Švietimo, Kultūros ministerijos, Minsko savivaldybė bei Stačiatikių Bažnyčia. Tai buvo unikalus bendradarbiavimas. Stačiatikių metropolitas Filaretas tapo Teologijos fakulteto dekanu. Mes su juo daug kalbėjomės apie būtinybę siekti, kad teologinės studijos taptų tarpkonfesinės. Beje, EHU glaudžiai bendradarbiavo su Katalikų Bažnyčia bei įvairiomis protestantiškomis organizacijomis. Čia lankėsi ir ekumeninę Katalikų Bažnyčios veiklą kuruojantis kardinolas Walteris Kasperis.

Jau nuo pat pradžių EHU išsiskyrė iš kitų posovietinių institucijų plačiais ryšiais su žinomiausiomis Vakarų akademinio gyvenimo figūromis. Palaikiau plačius ryšius su viso pasaulio filosofų bendruomene, ir per 12 EHU veiklos Minkse metų pavyko į šią įstaigą pasikviesti garsiausių Europos ir JAV filosofų. Beje, pas mus atvykdavo ir Rusijos mąstytojų, tokių kaip Sergejus Averincevas.

Universitetas buvo nevalstybinis ir suprantu, kad jis nebūtų išsilaikęs be Vakarų fondų paramos?

Taip, gerokai padėjo ir Open Society Institute, MacArthur Foundation, Carnegie Corporatio, paramą teikė ir JAV administracija bei Vakarų Europos valstybės. Mes nuo pat pradžių teigėme, kad EHU siekia tapti dialogo tarp Vakarų ir Rytų vieta. Toks dialogas, mano įsitikinimu, labai svarbus. Tik, deja, mūsų laikais dialogiškas santykis nepopuliarus, jis nebent imituojamas. Gyvename monologų laikais. Galima tik apgailestauti, kad sovietinė ideologizuota sistema greitai atrado sąlyčio taškų su vakarietišku polinkiu į visko komercializaciją. Iš Vakarų pirmiausia perėmėme ne tai, kas geriausia, bet tai, kas buvo patogiausia. Ne tai, kas mus keitė, bet tai, kas padėjo išlikti, praktiškai išlaikant sovietinius įpročius.

Filosofas egzistencialistas ir administracinis darbas – vadovavimas universitetui. Nebuvo sunku persiorientuoti?

Labai sunku, beveik neįmanoma. Tai, kad tapau rektoriumi, yra absurdas. Kalbu visai rimtai. Aišku, žinojau, jog bus sunku, tačiau įsivaizdavau, kad visą dėmesį galėsiu skirti konceptualiems dalykams, galėsiu bandyti ryškinti tai, kas nepelnytai nustumta į paribį. Deja, beveik visą energiją tenka skirti kasdienei kovai už EHU išlikimą, administraciniams rūpesčiams.

Žinote, visai neseniai atradau Paulo Valery citatą: „Gyvenimas, kurį gyvenu, mane žudo...“ Tą patį galiu pasakyti apie administracinį darbą, kurį dirbu. Pamenu, Prahos muziejuje skaičiau Franzo Kafkos atsiliepimus apie tą skausmą, kurį jam teikė darbas biurokratinėje sistemoje. Jaučiu kažką panašaus. Kita vertus, suprantu ir atsakomybę tęsti tai, kas pradėta.

Man asmeniškai EHU įkūrimas gerokai sujaukė gyvenimą. Turėjau gerą akademinę poziciją, buvau kviečiamas į prestižines tarptautines konferencijas, galėjau ramiai gyventi ir dirbti mėgstamą darbą. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip.

Minske EHU veikė nuo 1992 iki 2004 metų...

Buvome nedidelis, kamerinis universitetas, orientavomės ne į kiekybę, bet į kokybę. Didžiausią dėmesį kreipėme į ugdymą ir į kritinio, laisvo mąstymo skatinimą, o ne informacijos grūdimą studentams. Manau, kad mums pavyko sukurti universitete visai kitokią bendruomenę ir visai kitokius santykius tiek tarp dėstytojų, tiek tarp dėstytojų ir studentų. Praktiškai visi, kurie dirba ir dirbo EHU, teigia, kad čia jie atrado visai kitokią, daug laisvesnę nei kitur erdvę.

Buvo ir kita pusė. Dar iki A. Lukašenkos atėjimo į valdžią jautėme didelį spaudimą, nes akivaizdžiai išsiskyrėme iš kitų. Būta įvairių nedidelių išpuolių prieš mus, jautėme, kad daug kam palengvėtų, ypač akademinėje nomenklatūroje, jei mūsų neliktų. Na, o A. Lukašenkai pradėjus kurti savo autoritarinį režimą, mūsų universiteto autonomiškumas dar labiau pradėjo badyti valdžiai akis. Teko girdėti iš patikimų šaltinių, jog A. Lukašenka man jaučia asmeninę antipatiją ir laiko mane savo priešu. Neįsivaizduoju, kodėl, nes tikrai nei aš, nei mano kolegos iš EHU niekada nesivėlėme į politiką.

2004 metų birželį švietimo ministro Aleksandro Radkovo įsakymu EHU licencija buvo anuliuota. Prieš tai dar buvo daugybė įvairiausių patikrinimų, karštligiškai bandyta atrasti bet kokį pretekstą uždarymui. EHU buvo uždarytas, nepaisant tarptautinio prestižo, nepaisant to, kad Teologijos fakulteto dekanu, kaip minėjau, buvo net metropolitas Filaretas, nepaisant gana solidarių Vakarų valstybių diplomatų protestų. Įsitikinome, kaip viskas pokomunistinėje erdvėje trapu.

Beje, aš jau prieš oficialų uždarymą puikiai mačiau, kas vyksta, ir nuskridau konsultacijoms į JAV. Man patarė nebegrįžti į Minską, nes galiu būti valdžios represuotas, tad grįžau į Vilnių. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis – daug abejonių ir pastangų ką nors pakeisti. Vien tuo laikotarpiu 22 kartus perskridau Atlantą, susitikau su žmonėmis įvairiose pasaulio valstybėse.

Buvo puiki proga pasitraukti iš kankinančio rektoriaus darbo?

Tokia pagunda buvo labai stipri. Tuo labiau kad buvo akivaizdu, jog, nepaisant visų diplomatinių procesų, A. Lukašenka nenusileis, ir EHU Minske nebebus. Man buvo pateikti net trys įdomūs darbo pasiūlymai. Buvo siūloma tapti profesoriumi Berlyno laisvajame universitete. Vokietijoje profesoriaus pareigos garantuoja tikrai gerą gyvenimą ir puikias galimybes užsiimti akademine veikla. Taip pat man buvo siūloma tapti rektoriumi Amerikos universitete Biškeke, Kirgizijoje. Tai buvo JAV įsteigta akademinė institucija, kuri kaip tik ieškojo rektoriaus. Trečiasis pasiūlymas – tapti Eurazijos fondo, kurio buveinė Kijeve, prezidentu. Veikiausiai būčiau pasirinkęs profesoriaus darbą Vokietijoje, tačiau įgavo pagreitį bandymai atkurti EHU Vilniuje.

Kodėl būtent Vilniuje?

Vieną priežastį būtų sunku įvardyti. Kai dar dirbau Minske, palaikiau labai gerus santykius su Lietuvos diplomatais. Taip pat labai svarbu buvo ir tai, kad Lietuvos valdžia parodė iniciatyvą krizinėje situacijoje ir sutiko mus priimti. Geografiškai tai buvo patogiausia vieta. Vilnius – tai arčiausiai Minsko esanti Europos valstybės sostinė.

Tačiau universiteto atkūrimo darbas buvo tikrai nelengvas. Pradžioje mes sukūrėme International Public institute kaip tam tikrą pereinamąją instituciją. Kai pajutome paramą, galėjome atkurti universitetą. Tapome vieninteliu universitetu tremtyje Europoje. Aišku, tikrai prisidėjo administracinių sunkumų. Tenka versti visus dokumentus į lietuvių kalbą, iškyla vizos problema studentams iš Baltarusijos. Tačiau, nepaisydami visų sunkumų, tęsiame savo veiklą.

Aš į Lietuvą atvykau 2005 metų kovą, o Lietuvos universiteto statusą EHU gavo 2006-aisiais.

Minske, kiek žinau, veikė aštuoni fakultetai, o Vilniuje?

Tikrai neturime galimybių plėtoti veiklą tokiu pat mastu kaip Minske. Nėra ekonomikos, teologijos, psichologijos specialybių, tačiau atsiranda naujų, kurių nebuvo Minske. Mano įsitikinimu, nereikėtų daugiau plėstis, o pirmiausia akcentuoti kokybę. Jau dabar, kai bakalauro studijose studijuoja apie 600 žmonių, man atrodo, kad per daug užsigriebėme.

Dauguma studentų – Baltarusijos piliečiai? O EHU diplomai pripažįstami Baltarusijoje?

Aišku, tai, kad mes atsikūrėme, Minsko valdžiai buvo labai netikėtas akibrokštas. Jie manė, kad su EHU baigta. Kita vertus, EHU yra Lietuvos akademinio gyvenimo dalis, pagal dvišalę sutartį jo diplomai turi būti pripažįstami taip pat ir Baltarusijoje. Tiesa, mes kol kas Lietuvoje parengėme tik pirmąją bakalaurų laidą, o Baltarusijoje nėra aukštojo mokslo suskirstymo į bakalauro ir magistro studijas, tad visų valstybių bakalauro diplomai čia nepripažįstami.

Dauguma studentų ir toliau atvažiuoja iš Baltarusijos. Tačiau tikrai ne visi, ir mes nenorime, kad universitetas būtų homogeniškas. Esu įsitikinęs, kad jis vis labiau turėtų integruotis į Lietuvos akademinį gyvenimą. Tiesa, dar neįsivaizduoju tikslaus šios integracijos pavidalo.

EHU paskaitos vyksta rusų ir baltarusių kalbomis. Kai buvome Minske, buvome pasiekę, kad mokymosi procesas vyktų ir kitomis kalbomis. Tačiau Lietuvoje tam dar trūksta žmogiškųjų ir finansinių išteklių.

Ne kartą pabrėžėte, kad švietimo sistema turėtų orientuotis ne į kiekybę, bet į kokybę. Gal galite plačiau paaiškinti?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad daugelis problemų, kurias mes šiandien patiriame, dažniausiai kyla iš schematizuoto mūsų mąstymo. Deja, ir švietimo sistema neskatina žmogaus atrasti, sukurti savo autentišką kalbą, savaip prakalbinti pasaulį, bet gundo naudotis schemomis, svetimomis frazėmis, standartiniais žodžių junginiais. Studentas prikaupia informacijos, kuri esą liudija jo ar jos erudiciją, tačiau tai ne išvaduoja mąstymą, bet, priešingai, paralyžiuoja.

Ugdymas – vokiečiai turi labai gerą sąvoką „Bildung“ – yra kas kita nei informacijos perteikimas.

Švietimo sistemoje vis labiau vyrauja kiekybiniai rodikliai ir instrumentalizmas, vis mažiau vietos lieka mąstymui kaip rizikai, laisvei ir neapibrėžtumui.

Dar 1972 metais žymi filosofė Hanna Arendt rašė M. Heidegeriui apie gilią švietimo krizę Vokietijoje ir Prancūzijoje. Pasak jos, švietimo sistema sparčiai degraduoja ir artėjame prie katastrofos. Esą situacija JAV atrodo kiek geresnė, tačiau ir čia problemų vis daugėja. Vis mažiau lieka autentiško mąstymo, vis daugiau viską užpildo instrumentinė informacija. Vis mažiau vietos lieka kūrybai.

Atkreipiu dėmesį, taip vertinama švietimo sistema valstybėse, kurių akademinis potencialas milžiniškas, kurių universitetai vertinami kaip geriausi pasaulyje. Tai ką galima sakyti apie posovietinę erdvę, kuri tiek metų buvo nuodyta? Švietimo sistemoje vis labiau vyrauja kiekybiniai rodikliai ir instrumentalizmas, vis mažiau vietos lieka mąstymui kaip rizikai, laisvei ir neapibrėžtumui.

Ypač sudėtingoje situacijoje atsiduria humanistika, kuri negali teikti naudos čia ir dabar?

Jūs teisus. Tačiau pripažinkime, kad humanitarai patys dažniausiai kalti dėl dabartinės situacijos. Humanitarinio lauko užterštumas pseudožinojimu, įvairiomis imitacijomis tapo katastrofiškas ir diskreditavo pačius humanitarus. Humanistika tapo plepalų sinonimu. Todėl šiandien neturėtume paprasčiausiai kietakaktiškai ginti tų teritorijų, kurios neapginamos, bet ieškoti autentiško kalbėjimo būdo, kelti pamatinius klausimus, ugdyti mąstymą, kuris apsieina be įvairių schemų ramentų.

Vienas iš EHU tikslų – dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Įdomu, kiek tai pavyko. Tai labai skirtingos patirtys. Popiežiaus Jono Pauliaus II svajonė buvo tai, kad Europa kvėpuotų abiem plaučiais, kad Rytai ir Vakarai praturtintų vieni kitus. Deja, susidaro įspūdis, jog intensyviausiai perimama ne tikrai vertinga patirtis, bet įvairūs madingi blizgučiai...

Nežinau, kiek galima kalbėti apie dialogą tarp Rytų ir Vakarų apskritai. Veikiau egzistuoja daug monologų, kai visi kalba ir nenori vienas kito klausyti. Deja, monologinis santykis šiandien vyrauja visur, mes neturime brandžios dialogo kultūros. Tai nepaprastai svarbi problema. Mes praradome sugebėjimą būti atviri kito balsui. Mes nebesugebame atpažinti ir įsiklausyti į kitoniškumą. Dialogą keičia keistas apsikeitimas schemomis, stereotipais, žodžiais.

Man kelia nerimą tai, jog mūsų sąmonė vis labiau tampa keistu filtru, kuris deformuoja mūsų santykį su tikrove. Toks filtras leidžia, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ skaityti kaip savotišką kriminalinę kroniką. Toks filtras leidžia pastebėti tik tai, kas šokiruoja, kas yra paviršiuje. Tai mus daro vis uždaresnius nuo pasaulio ir vienas nuo kito.

Mes negalime paprasčiausiai pabėgti nuo tokių tendencijų ir apsigyventi kitoje tikrovėje. Dabartinę situaciją turime priimti kaip iššūkį ir stengtis į jį atsakyti. Tačiau tam reikalingas laisvas ir atsakingas mąstymas, kurio lieka vis mažiau.

Galbūt kalbu pernelyg skeptiškai, galbūt pernelyg dramatizuoju tai, kas vyksta. Tačiau gyvename tikrai sudėtingų iššūkių laikotarpiu, ir jų neįvardyti būtų nesąžininga.

Kalbino Andrius Navickas