Andrius Navickas. Ko mes norime iš mokyklos?
Vasarą perskaičiau vieno savaitraščio skelbiamus gimnazijų reitingus ir sužinojau, kad mano dukra mokosi vienoje iš geriausių Lietuvos gimnazijų. Absoliuti dauguma šios gimnazijos abiturientų sėkmingai įstoja į pirmąja pageidavimų sąraše pasirinktą specialybę aukštojoje mokykloje. Paradoksalu, bet šie reitingai ne tiek nuramino, kiek paskatino su nauja jėga prasiveržti klausimams, kurie man kyla jau seniai.
Ko mes tikimės iš mokyklos? Ar tikrai gerai, kad didžioji dalis dvyliktokų primena alinančio maratono dalyvius, gyvena nuolatinio streso būsenoje? Ar neparadoksalu, jog mokyklos baigimo pažymėjimas iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors, pažvelgiant į jo gavimo procedūras ir į pačius abiturientus, išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias, įvairiapuses asmenybes. Tai, jog yra tikrai daug šviesių, kūrybingų, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Galima net liūdnai pajuokauti, kad asmenybės subręsta ne dėl mokyklos pastangų, bet pačios.
Tikrai nenoriu įžeisti mokyklose dirbančių mokytojų ar primėtyti akmenų į Švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Pažįstu daug puikių mokytojų, taip pat esu įsitikinęs, jog ministerijos atstovai, kiek sugeba, stengiasi tobulinti mokyklų darbą, įsiklauso į visuomenės lūkesčius.
Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.
Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.
Mokykla daugiausia yra visuomenės, kurioje gyvename, atspindys. Ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius. Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, kiek sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti. Jau vėliau – universitete – tegu mąsto patys, o mokykloje pakanka, kad uoliai atsimintų kitų sugalvotus atsakymus. Bėda ta, jog mokyklos įgūdžiai vėliau perkeliami ir į universitetus ir kūrybiškumo, autentiškumo žiedas taip ir lieka neišsiskleidęs.
Jei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja dvyliktokų tėvams pareikštų, jog ji orientuosis ne į pasiruošimą egzaminui, bet diskutuos su mokiniais, skatins jų kūrybiškumą, dauguma, spėju, pasipiktintų ir tai suprastų kaip raginimą samdyti korepetitorius.
Populiaru kritikuoti mokytojus ir piktintis tikra ar tariama netvarka mokykloje, tačiau kiek daug šeimų, kurios nuveda vaiką į pirmą klasę ir jaučiasi nusimetusios visą ugdymo naštą. Iki pat baigiamųjų egzaminų, kai surinktas balų skaičius tampa vieninteliu viso buvimo mokykloje laiko sėkmės ar nesėkmės kriterijumi.
Tikrai neblogai, kad gimnazija, kurioje mokosi mano dukra, puikuojasi reitingų lentelės viršuje. Būtų puiku, jei dukra įstotų į universitetą ir studijuotų norimą specialybę. Tačiau tai tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Na, o savo tikslą ji turi atpažinti pati ir mes, jos šeima, taip pat ir mokykla tikrai čia gali padėti. Ir tai daug svarbesnis uždavinys nei prigrūsti tiek informacijos, kiek tik smegenys gali priimti.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Pati būdama mokytoja dažnai kartoju: „Mokykla į tikslą skuba ne ta kryptimi“. Kodėl? Tikslas - visapusiška, harmoninga asmenybė tik deklaruojama, o iš tiesų - egzaminų rezultatas. Nuo jo daugiausia priklauso tolimesnis jaunuolio pasirinkimas, mokytojo, mokyklos įvertinimas.
Siaip pritariu tai minciai, kad mokyklos tera viso labo informacijos kimsimo pasyviems recipientams masinos, ir faktiskai nekuria jokios kurybingos asmenybes. Kad ta informacija praktiskai nereikalinga - tai rodytu, kad tik koks 15 - 20 proc. zmoniu apskritai yra pajegus apytiksliai atsiminti, ka jie mokesi mokyklose, tuo tarpu - kitiems tai is tikruju greitai isgaruoja ir nieko nelieka, bet to ir gyvenime jiems niekada tos informacijos taip ir neprisireikia Ironiska butu sakyti - bet mokykla cia greiciausiai daugiau kaip vaiku uzemimo priemone, kad tevams galvos neskaudetu, na, ir po to jau papildomos bonusas - egzaminais mes galiime atsirinkti tuos, kurie geriausiai ta informacija sugeba isisavinti, ir taip atrenkame tuos (ir tikrai visai pagristai), kurie ir turi mokytis universitetuose (tas pats 20 proc., arba steponaviciaus finansuojamus 10 000 abiturientu)
Taciau ar kas nors keisis, ar gali is principo keistis - vargu - kaip andrius teisingai pastebejo, tai ne Lietuvos, o daugiau visos vakaru europos beda, kadangi svietimas tik taip ir isivaizduojamas ir visoje europoje (bei visame pasaulyje, kur taikomas europinis modelis) mokykla atlieka lygiai tokias pacias funkcijas. zinoma, bandoma ta sistema keisti i 'suzmoginimo' puse - pats andrius turetu buti bent jau girdejes apie ivairias paidocentristines sistemas ar dewey bei kitu pedagogikas, tik beda, kad nuo ju kencia butent informacine puse, ir butent del tos sistemos taip ir neprigyja galutinai, o informacinio pobudzio kimsimas didesne dalimi taip ir lieka mokyklos pagrindas.
tad ar kas nors keisis Lietuvoje - vargu, nes vargu ar mes israsime ka nors tokio jau labai skirtingo nuo vakaru europos (jei taip nutiktu - tai butu isties labai didis zingsnis).
Ka galime padaryti - tai tik labai mazus zingsnelius, ta sistema svelnindami ir zmogindami - pvz, atsisakydami vieneriu metu mokymo (nereikia 12 klasiu, per daug, tegu mokinius uzima iki 18, bet ne iki 19 metu) - bet net ir sis pasiulymas jau per radikalus; supaprastinkim mokymosi programas ir jas redukuokim - cia smm kazka panasaus visai teisingai galvoja, nors profsajungoms toks minimumas irgi vis dar per radikalus. zodziu - bendra tendencija - mazinkim tos nereikalingos informacijos srauta.
Kitas zingsnis - didinkim to zmogiskumo kieki. bet cia yra problema, kad tam uztikrintu ir laiko patikrintu budu tikrai nera - nei musu smm negali to pasakyti, kaip tai padaryti, nei kas nors europoje ar amerikoje lygiai taip pat nenustate kokiomis techninemis priemonemis mes galime sukurti kokybiska rysi tarp mokiniu ir mokytoju, kad mokiniai taptu kurybiskomis asmenybemis (zinoma tik, kad egzistuoja mokytojai kurie yra tame efektyvus - bet kaip jie tai padaro - tai vis tik islieka tam tikra paslaptimi).
Ka dar reiketu pripazint - visiems, tiek tevams, tiek mokytojams - kad mokslas nera butinas ir prieinamas kiekvienam - tada nepersistengsime kisdami informacija ten, kur jos visai nereikia. galetume atsirinkti tuos dvidesimt procentu - ir jiems jau duoti dabartine mokykline programa (nors irgi redukuota pagal pomegius), o likusiems - supaprastintus dalykus apie gyvenima mokyti, is esamu dabar mokykloje mokslu mokant tik paciu pagrindu, ir tai nepersistengiant. bet velgi - per radikalus, vargu ar kas nors i ji rimtai ziures. taigi, dviracio neisrasime. tikekimes, kad tik atsiras mokytoju, kurie matydami siuos absurdus, sugebes kaip nors susvelninti situacija ir pades vaikams prie jos prisitaikyti
Kodėl pražūtingas rinkos santykių primityvumas moksle ir mene?
Paremdami platesnį jaunimo ratą, mes padarytume Lietuvą dalimi to pasaulio, kuriame verta gyventi. Mene, moksle, technologijose ir kitoje kūryboje iš anksto neaišku, kas pakeis pasaulį, net kas padarys tuos didelius pinigus, kurie retkarčiais padaromi kūrybinėje veikloje.
Todėl turime atsisakyti kaimiečių galvosenos, remti tokį pat platų ratą, kokį remia kaimyninės šalys. Kitaip neturėsime šalyje kritinės koncentracijos gabesnių, bent jau neturėsime pakankamai, kad galėtume konkuruoti su kaimynais.
Supaprastintų rinkos santykių įvedimas moksle ir kūryboje yra primityvi kaimietiška klaida. Tokia, naiviu marksizmu paremta. kubilinių naujovė yra skubiai taisytina.
Visa problema yra tame: kad dėl baimės prarasti savo darbo vietą, mokytojai vis labiau spaudžia mokinius. Stropumas. Deja, Gorbarbačiovas yra pasakęs: problema yra "chaluistvo", išvertus į lietuvių kalbą: padlaižystė. Tai kažkokia keista tarnystė, savęs nevertinimas. O aš paklausiu labai provokacinį klausimą: o gal kažkokie žmonės yra kitų žmonių tarnai? O kur dar universitetai? Juk ir ir ten kamuoja jaunus žmones. Dėl vieno dėstytojo aš net norėjau ateiti pas jį. Susireikšminę dundukai. :-)
labai geras straipsnis, tik vis peršasi amžinas klausimas-tai KĄ DARYTI?? ir kas darys... ogi aš pradėsiu-- visai nesiruošiu spausti savo vaiko , kuris jau dvyliktoje kl. nei dėl egzų, nei dėl kažkokio stojimo. Stebiu, kad ji dabar gyvena labai įdomų ir kūrybingą gyvenimą ( kas būdinga kuklioms mokykloms), kiekvieną savo talentą ar bandymą kurti, pasitikrina konkrečiam gyvenime. nebijo ieškoti; t.y. mesti viena , pradėti ką nors nauja, dar būtų naudinga pakeliauti po pasaulį., o mokslai niekur nedings... Svarbu, kd sužinotų kokių mokslų nori ir kam...Ačiū autoriui už straipsnį.. gal nepalikit šios temos...
Pritariu Navickui. Švietimo ir mokslo valdininkai, sudarantys mokymo programas, mano įsitikinimu, yra labai prastos kvalifikacijos, todėl mokiniams kišama į galvas nepamatuotai didelis informacijos kiekis. Mokiniai mokosi viską iš eilės, todėl neįsisavina pačių pagrindų, nepagauna esmės. Pamėginkite po metų paklausinėti apie pagrindinius fizikos, chemijos dėsnius. Dauguma bus pamiršę. Tai kam tiek metų trinti kelnes? Mokymo sistema dirba sau, kaip sovietmečiu, Panašiai gamyklos dirbo ne žmogui, bet sau, nesvarbu, kad gaminys nekokybiškas, neišbaigtas, nepatogus naudoti, remontuoti, kad pirkėjui reikia pačiam jį užbaigti. Tikslas- įdėti mažiau drbo, medžiagų, gauti gerą atlyginimą ir premijas už plano įvykdymą . Ir dabar švietimo sistemai svarbu, kad pedagogai turėtų kuo daugiau pamokų, kuo daugiau uždirbtų. Reikia mažinti pamokų, paskaitų kiekį . Velniams reikia žinoti visus integravimo atvejus? Užtektų keleto, tai gal neužsimirštu.
Norėčiau ,kad mokykla kažkaip garantuotų ,taptų atsakinga už savo auklėtinių moralinį veidą - kad nebeišdavinėtų mokyklos sėkmingo baigimo dokumentų tokiems mankurtams kaip Kubilius (stalininiu metodu apmokestinęs jokių draudžiamųjų pajamų neturinčius Lietuvos piliečius) , kažkoks Staponavičius -( apmokestinęs vargšus studentus,užuot pagerinęs ubagišką jų egzistavimą).Juk šios personos tikrai nepuošia ir juos šiek tiek praauklėjusių švietimo įstaigų vardo.Tiesiog "žolę būtina ne pjauti ,o nupjauti".
Apie kokį prašviesėjimą kalbate, jei mokytojas yra paverstas " paslaugos teikėju" ar instrukcijų vykdytoju? Pabandykite visuomenėje, kurią ciniškai valdo seimas neįvykdyti kokios nors instrukcijos...
Pritariu Daliai. Pirmiausia kritiškai reikėtų žiūrėti į save, stengtis puoselėti savo(tėvų) pedagoginę kultūrą. Nes mūsų vaikų MORALĖ ir yra JO pažiūros, santykiai su žmonėmis ir pasauliu. Vaiko elgesys labai daug priklauso nuo to, kokius MUS mato namie, šeimoje. Tokius mūsų charakterio bruožus perima ir taiko gyvenime. Tada ir mokytojams bus lengviau.
Vienos miestelio mokyklos mokytoja prieš keturi metus sakė: likom trys mokytojos, kurios tebemylime vaikus... Mes dar sovietmečio mokiniai vis dar norime kartais susitikt... tarsi šeima buvome... Šiandien nemaža vaikų biologinės motinos tik išnešioja, o išvedžiot nėra kam... Apskritai atsiduriam informaciniai klonuotų žmonių pasaulyje, gal tiksliau robotų... Jei miršta Meilė, miršta ir žmonija...