Vasarą perskaičiau vieno savaitraščio skelbiamus gimnazijų reitingus ir sužinojau, kad mano dukra mokosi vienoje iš geriausių Lietuvos gimnazijų. Absoliuti dauguma šios gimnazijos abiturientų sėkmingai įstoja į pirmąja pageidavimų sąraše pasirinktą specialybę aukštojoje mokykloje. Paradoksalu, bet šie reitingai ne tiek nuramino, kiek paskatino su nauja jėga prasiveržti klausimams, kurie man kyla jau seniai.

Ko mes tikimės iš mokyklos? Ar tikrai gerai, kad didžioji dalis dvyliktokų primena alinančio maratono dalyvius, gyvena nuolatinio streso būsenoje? Ar neparadoksalu, jog mokyklos baigimo pažymėjimas iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors, pažvelgiant į jo gavimo procedūras ir į pačius abiturientus, išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias, įvairiapuses asmenybes. Tai, jog yra tikrai daug šviesių, kūrybingų, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Galima net liūdnai pajuokauti, kad asmenybės subręsta ne dėl mokyklos pastangų, bet pačios.

Tikrai nenoriu įžeisti mokyklose dirbančių mokytojų ar primėtyti akmenų į Švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Pažįstu daug puikių mokytojų, taip pat esu įsitikinęs, jog ministerijos atstovai, kiek sugeba, stengiasi tobulinti mokyklų darbą, įsiklauso į visuomenės lūkesčius.

Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.

Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.

Mokykla daugiausia yra visuomenės, kurioje gyvename, atspindys. Ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius. Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, kiek sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti. Jau vėliau – universitete – tegu mąsto patys, o mokykloje pakanka, kad uoliai atsimintų kitų sugalvotus atsakymus. Bėda ta, jog mokyklos įgūdžiai vėliau perkeliami ir į universitetus ir kūrybiškumo, autentiškumo žiedas taip ir lieka neišsiskleidęs.

Jei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja dvyliktokų tėvams pareikštų, jog ji orientuosis ne į pasiruošimą egzaminui, bet diskutuos su mokiniais, skatins jų kūrybiškumą, dauguma, spėju, pasipiktintų ir tai suprastų kaip raginimą samdyti korepetitorius.

Populiaru kritikuoti mokytojus ir piktintis tikra ar tariama netvarka mokykloje, tačiau kiek daug šeimų, kurios nuveda vaiką į pirmą klasę ir jaučiasi nusimetusios visą ugdymo naštą. Iki pat baigiamųjų egzaminų, kai surinktas balų skaičius tampa vieninteliu viso buvimo mokykloje laiko sėkmės ar nesėkmės kriterijumi.

Tikrai neblogai, kad gimnazija, kurioje mokosi mano dukra, puikuojasi reitingų lentelės viršuje. Būtų puiku, jei dukra įstotų į universitetą ir studijuotų norimą specialybę. Tačiau tai tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Na, o savo tikslą ji turi atpažinti pati ir mes, jos šeima, taip pat ir mokykla tikrai čia gali padėti. Ir tai daug svarbesnis uždavinys nei prigrūsti tiek informacijos, kiek tik smegenys gali priimti.