„Fotografuodami, mes pateikiame savo vertinimus, ir tai užkrauna mums didžiulę atsakomybę“, – 1997 metais žurnalui „American photo“ sakė vienas iš fotoreportažo pradininkų Anri Cartier-Bressonas (1908–2004). Rugpjūčio 22 dieną buvo minimos fotografo gimimo metinės. Perskaičius čia pateikiamą trumputį tekstą, skaitytojui galėtų kilti klausimas, o koks gi Lietuvos (foto)žurnalistų santykis su ta ypatinga atsakomybe, apie kurią kalbėjo Bressonas? Ar dauguma jų atsispiria gundymams klastoti tikrovę?

Jane Brown nuotr.

Visada buvo manoma, kad laikraščio gyvavimas trunka vieną dieną. Naujienų srauto, kuriuo jis minta, prigimtis – nugrimzti praeitin. Šiaip ar taip, juk gyvename visiems prieinamų vaizdo įrašų amžiuje, ką jau kalbėti apie fotografiją. Išmokome sustabdyti akimirką, mokame dokumentuoti tikrovę ir suteikti jai vienokį ar kitokį emocinį atspalvį. Be to, objektyvu pagautas vaizdas gali tapti meno kūriniu, o ne tik paprasčiausia gamtos kopija. Vienas iš tų, kurie giliai suprato šią ypatingą fotografijos savybę, buvo fotografas iš Prancūzijos Anri Cartier-Bressonas.

Jį vadina fotoreportažo ir fotožurnalistikos tėvu; veikiausiai jam tiktų ir fotomenininko vardas. Nors paties Bressono specialybė – grafikas, jis visada vengdavo paralelių tarp savo darbo ir to, ką daro menininkai: „Negaliu pakęsti įvykių režisavimo. Tai baisu... Negalima simuliuoti tikrovės. Mėgstu tiesą ir stengiuosi ją parodyti...“ Viena iš Bressono taisyklių – padarytos nuotraukos nevalia keisti, nevalia kadruoti vaizdo, – nuotrauka, kaip tikrovės iškarpa, jam turėjo nelygstamos vertės. Jis buvo sukūręs ištisą teoriją apie tai, kada reikia fotografuoti, – emocinio įtempimo viršūnėje, jo paties žodžiais tariant, „lemiamu momentu“. Šis terminas įėjo į fotografijos teoriją. Tokiu pavadinimu pasirodė ir jo knyga.

Charakteringa tai, kad ketvirtojo dešimtmečio pradžioje nuvykęs Afrikon, Bressonas palankiai įvertino ten dirbusių europiečių fotografų nuotraukų estetiką. (Pavyzdžiui, apie vengro Martino Munkascio „Tris berniukus prie Tanganikos ežero“ Bressonas pasakė: „Staiga aš supratau, kad fotografija įgalina akimirkoje užfiksuoti amžinybę“, – vert. past.) Fotoaparatas jam buvo pieštuko ar teptuko atitikmuo, pagrindinis išeities taškas, leidžiantis fotografui rašyti tam tikrą vizualinę kroniką: „Ruošdami fotoreportažus pasauliui, kuris yra kupinas rūpesčių, pilnas žmonių, kuriems reikia vaizdų draugijos, mes pateikiami savo vertinimus, ir tai užkrauna mums didžiulę atsakomybę“, – kadaise sakė Anri Cartier-Bressonas.

Parengta pagal Piotro Spivako apžvalgą „Nezavisimoja gazeta“