Šiandien daugelis klausia, kaip prikelti Lietuvą. Atsakymas labai aiškus. Reikia gyventi panašiai, kaip gyveno Švč. Mergelė Marija ir visi, kurie, pamilę Mariją, bandė sekti jos dorybėmis.

Rugpjūčio 15-ąją Bažnyčia šventė Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmes. Ji tikinčiųjų yra labai branginama, nes primena ne tūkstantmečių senumo įvykius, bet tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų, jei gyvensime panašiai kaip Marija. Esminis jos gyvenimo bruožas buvo meilė ir auka. Marija – labiausiai išaukštinta iš visų žmonių, bet ji tuo nesididžiuoja ir nepriskiria sau jokių nuopelnų: „Didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 49). Marija suvokia, kad visa, kas jos gyvenime buvo didinga, ne jos nuopelnas, bet didžiulė Dievo malonė.

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmių išvakarėse Bažnyčia mini kankinį šv. Maksimilijoną Kolbę. Jis gimė 1894 metais religingoje lenkų šeimoje. Lygiai prieš 100 metų, būdamas šešiolikos, jaunuolis įstojo į Pranciškonų konventualų ordiną. Romoje studijavo fi losofi ją bei teologiją ir buvo įšventintas į kunigus. Kaip pats buvo prisipažinęs, jo gyvenimo kelią nulėmė paauglystėje patirtas regėjimas. Jis regėjo Mariją, laikiusią rankose dvi karūnas: vieną baltą, kitą raudoną. Maksimilijonui buvo paaiškinta, kad baltoji karūna reiškia skaistumą, o raudonoji – kankinystę. Paklaustas, ar nenorėtų bent vienos karūnos, jis atsakė norįs jų abiejų.

Maksimilijonas Kolbė uoliai platino Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo kultą Lenkijoje ir Japonijoje, kur apaštalavo šešerius metus. Vokietijos naciams okupavus Lenkiją, 1941 metais tėvas Kolbė buvo suimtas ir uždarytas Aušvico koncentracijos stovykloje, kur tapo kaliniu numeris 16670. Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, jis kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir visokius nepriteklius – kalinio gyvenimas nacių konclageryje buvo jų kupinas. Kai 1941 metų paskutinę liepos dieną trys kaliniai pabėgo iš lagerio, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo iš to bloko, kuriam buvo priskirtas ir tėvas Kolbė. Konclagerio viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti mirčiai bado bunkeryje. Tėvas Kolbė pasisiūlė mirti už kitą kalinį – didelės šeimos tėvą Pranciškų Gajovničeką ir jam buvo leista. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybė už draugus atiduoti“, – šie Jėzaus žodžiai ( Jn 15, 13) buvo tobulai įvykdyti kunigo gyvenime.

Tėvas Maksimilijonas Kolbė, dvi savaites ištvėręs badą bunkeryje, 1941 metų rugpjūčio 14 dieną nužudytas suleidus nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti. Popiežius Paulius VI 1971 metais kunigą Maksimilijoną Kolbę paskelbė palaimintuoju, o popiežius Jonas Paulius II 1982-aisiais jį kanonizavo. Į altoriaus garbę jis buvo iškeltas ne tik dėl kankinystės. Šventumo vainiko tėvas Maksimilijonas nusipelnė visu savo gyvenimu.

Didelės šeimos tėvas P.Gajovničekas liko gyvas. Ištvėręs Aušvico pragarą jis sulaukė išvadavimo dienos. Vėliau taip pat turėjo laimės dalyvauti tėvo Kolbės beatifi - kacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui ir plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties. P.Gajovničekas mirė sulaukęs 95 metų, praėjus 53 metams nuo tos dienos, kai tėvas Kolbė pasisiūlė už jį numirti bado bunkeryje. Šiandien daugelis klausia, kaip prikelti Lietuvą. Atsakymas labai aiškus. Reikia gyventi panašiai, kaip gyveno Švč. Mergelė Marija ir visi, kurie, pamilę Mariją, bandė sekti jos dorybėmis. Visuomenę keisti gali tik auka ir meilė, kitos priemonės yra neveiksmingos.

Tai, ką įvykdė šv. Maksimilijonas Kolbė gyvenimo pabaigoje, buvo kulminacija per visą gyvenimą praktikuotos nesavanaudiškos meilės. Marijos gyvenime meilės kulminacija buvo tuomet, kai ji stovėjo po Sūnaus kryžiumi ir dangiškajam Tėvui aukojo prie kryžiaus prikaltą Sūnų. Prisimindami Marijos išaukštinimą, prisiminkime ir kelią, kuris vedė į šį tikslą – nuolatines pastangas vykdyti Dievo valią, džiaugsme ir kančioje visada jai sakyti „taip“ ir Dievui nieko neatsakyti.