Homilija šviesiam Gintauto Abariaus atminimui, sakyta Šv. Kotrynos bažnyčioje rugpjūčio 26 d.

Mielieji,

Svarus Gintauto Abariaus indėlis į šiuolaikinę lietuvių kultūrą yra labai reikšmingas ir daugialypis, per didelis, kad būtų aprėptas vienoje trumpoje homilijoje. Todėl norėtųsi išskirti vieną Gintauto kūrybos aspektą – bažnytines giesmes. Kaip žinia, lietuvių poezijos istorija prasideda būtent bažnytinių giesmių rašymu. Evangeliški giesmynai – Martyno Mažvydo paruoštas pirmasis atskiras lietuviškas giesmynas Giesmės krikščioniškos, išleistas jo pusbrolio Baltramiejaus Vilento, taip pat antroje XVI a. pusėje Jono Bretkūno išleistos Giesmės duchaunos bei Didžiojoje Lietuvoje Merkelio Petkevičiaus parengtas giesmynas drauge su katekizmu – padėjo kertinius pamatus lietuviškai himnodijai. Visgi tenka pripažinti, jog ji nebuvo tokia turtinga kaip kitose tautose, giesmynuose vyravo verstiniai, o ne originalūs kūriniai. Tokia padėtis iš dalies išliko iki pat XX a. – pamaldų metu skambėdavo verstinės užsienio autorių giesmės, kaip antai klasikiniais tapę brolių Weslių himnai ar Džono Niutono „Nuostabi malonė“. Šioje retrospektyvoje Gintautą Abarių įvardinčiau kaip vieną ryškiausių, gal net patį iškiliausią, lietuviškos sakralinės šlovinimo muzikos autorių. Jo indėlis į mūsų tautos himnodiją yra tikrai nemenkesnis nei Antano Strazdo ar Antano Baranausko.

Gintauto giesmių centre – Išganytojas Jėzus Kristus, nuplovęs jo visas nuodėmes: Šventas Dievo Avinėli, pagarbintas visų, / nuostabiausią džiaugsmo gėlę tau širdyje nešu. / Tu savo kūnu ir krauju mane prikėlei ir juodžiausias nuodėmes atleidai, tad būk pašlovintas per amžius, nes nuo šiolei tik Tavim tikiu.

Asmeninė nuodėmių atleidimo patirtis suponuoja ir kitą ne mažiau svarbų akcentą – Kristaus artumos, Jo guodžiančios ir stiprinančios Dvasios nuolatinį poreikį: Arčiau, arčiau Tavęs, daugiau daugiau Tavęs / širdy turėti trokštam, šventasis Jėzau, mes. / Tu kelias ir tiesa, malonė tobula. / Todėl tik Tau, Valdove, šlovė ir padėka, / todėl tik Tau, Valdove, garbė tekyla amžina, – maldingai kalbėjo kompozitorius.

Tačiau Gintauto giesmių leksika neintravertiška. Dievo malonė, patirta vieno žmogaus, gali būti išgyventa ir visų kitų. Visų pirma – savo tautiečių. Todėl Gintas trokšta, jog visa Lietuva išgirstų Gerąją naujieną, jog tauta prabustų iš gilaus dvasinio miego ir prisijungtų prie pergalės žygio, kurio dalimi jis save suvokia: Teisumas, ramybė ir džiaugsmas priklauso šiandien kiekvienam / kas Jėzumi tiki ir laukia, gyvens danguje amžinam. / Ne kūno ir kraujo galybė, bet Dvasios Šventosios jėga / mus veda į pergalės žygį, kurį pamatys Lietuva. Šis motyvas būdingas daugeliui Gintauto giesmių. Na, ir, be abejo, jį atkartoja jau gyva klasika tapusi jo giesmė-malda „Palaimink Dieve mus, Lietuvos vaikus“.

Plačioje Abariaus širdyje tilpo ne vien Lietuva... Prisimenu, kai drauge vykome į Reikjaviką skelbti Evangelijos, Gintas sukūrė himną Islandijai, pavadindamas ją nuostabiu šiauriniu perlu Dievo delne. Už šį kūrinį sulaukėme nuoširdžios padėkos ne tik iš eilinių islandų, bet ir iš Jóno Baldvino Hannibalssono, kuriam būnant užsienio reikalų ministru, Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip pat ir iš Islandijos prezidento Ólafuro Ragnaro Grímssono. Betarpiškas Ginto bendravimas atrakindavo bet kokio žmogaus širdį: ar tai būtų prezidentas savo rezidencijoje, ar kalinys griežto režimo kolonijoje Vladivostoke, ar močiutė, atėjusi pasimelstį į cerkvę atokiame Sibiro miestelyje, ar kazachas muzikantas, sugrojęs autentišką folklorą, – pastarąjį apkabinęs, Gintas kreipėsi „mielas mano broli“ ir bet koks svetimumo jausmas iš karto dingdavo.

Tikėjimas Dievu būna išmėginamas. Šią esminę Evangelijos tiesą Gintas priimė drąsiai, nesibaimindamas tapatintis su Kristau kančia, nes suvokė, jog vargas ištyrina tikėjimą, formuoja krikščionišką charakterį, atveria dievotumo gelmes, suteikdamas tikinčiajam paties Kristaus charakterio bruožų. Jau kovodamas su pikta liga, jis atvirai svarstė: Tam, kam mes suteikiame savo gyvenime didelę reikšmę, tą išaukštiname, ką išaukštiname, tą pradedame garbinti, o ką garbiname, tai galiausiai praryja mus pačius ...

Tarsi nujausdamas jo laukiančius išmėginimus, Gintas meldžiasi savo giesmės žodžiais: Taip, ištirki, Viešpatie, mane ir tegul Tavo ugnyje sudega viskas, kas šiandien netyra. / Taip, te mano nuodėmės našta ant kryžiaus miršta pasmerkta. / Taip, Šventoji Dvasia, teisk mane ir tenelieka širdyje to, kas dar priešinasi Tėvo valiai. / Taip, aš noriu būti su Tavim, ištirtas dangiška ugnim, kad manyje regėtum savo Sūnų.

Gintautui tekęs sunkus išmėginimas jo nepalaužė. Priešingai. Atskleidė tikėjimo Kristumi autentiškumą. Tarsi medis sausros metu jis leido sielos šaknis gilyn, pasiekdamas giluminius Dievo malonės ir išminties šaltinius. Pats kentėdamas, jis išmoko guosti ir stiprinti kitus. Į žurnalisto klausimą – iš kur ta jūsų ramybė, išmintis? – Gintas atsakė:

Išmintis nelengvai įgyjama. Ji atsiranda perėjus didelį kvailysčių lauką, pasimokius iš klaidų. [...] Man patinka karaliaus Saliamono „Patarlių knyga“ Biblijoje. Tai – kasdienės išminties kodeksas. Jei žmonės ją dažniau skaitytų, suvoktų, kad amžini dalykai, jungiantys kartas, yra paprasti. [...] Man atrodo, išminties raktas – du dalykai: pirmas – dėkingumas, antras – mokinio širdis. Kol esame pasirengę ir trokštame mokytis, tol augame. Kai sustojame, patikime, kad pasiekėme tam tikrą lygį, tai būna slidžiausia gyvenime vieta.

Baimė arba meilė. Nuo šių dviejų dalykų priklauso visas gyvenimas. Meilė ištveria bet kokią baimę. Juk baimė – neapykantos, savęs teisimo ar gailėjimo padarinys. Baimė dėl to, kad esi nemylimas ir nereikalingas. Kadangi esu mylimas ir reikalingas, visa kita tėra paprastas procesas, kai svarbiausia tampa – ar esi pasirengęs kartkartėmis būti ne tik paglostytas, bet ir atsigulti ant operacinio stalo. Tai nesmagu, bet būtina. Jei negenėtume obelų, vynuogių, kriaušių šakų, turėtume išsikerojusius medžius be vaisių. O juk vaisiai – tai, kas turi išliekamąją vertę, – yra svarbiausia.

Iš iš tiesų Dvasios vaisiai – meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas – tapo regimi ir tokie apčiuopiami Ginto kančios metais. Praradęs balsą, jis džiaugėsi, jog yra pianistas, nes, pasak jo, kur kas didesnis skausmas būtų netekti rankų. Kai nebegalėjo groti, krutino kojų pirštus, taip šlovindamas Dievą. Išjėjo iš šios žemės ramus, lėtai plodamas rankomis ir šviesiu žvilgsniu žvelgdamas į mums dar Neregimąjį, bet jo žvilgsniui jau atsivėrusį Kristų.

 Augustinas Dievo mieste rašė:

 „Tos pačios kančios ištinka tiek gerus, tiek blogus žmones [...] tačiau nors kančia panaši, kenčiantys – ne. Sielvartas atskleidžia skirtumą tarp gėrio ir nedorybės. Kaip auksas toje pačioje ugnyje skaisčiai spindi, o pelai rūksta, kaip tas pats spragilas sulaužo šiaudus, bet iškulia grūdus, kaip nuosėdos aliejuje neištirpsta, nors, kaip ir aliejus, spaudžiamos tame pačiame kubile, taip ir kančios siautulys išmėgina, išbando ir apvalo gerus, bet pasmerkia, pražudo ir išnaikina nedorėlius. Kentėdami tas pačias kančias nedorieji pradeda bjaurėtis Dievu ir piktžodžiauja, tuo tarpu teisieji meldžiasi ir šlovina. Taigi skirtumas yra ne kančiose, kurios užklumpa, bet žmonėse, kurie užklumpami. Supurtytas atliekų indas paskleidžia smarvę, tačiau indas, pilnas brangaus tepalo skleidžia malonų kvapą.“

Gintautas Abarius tiek savo giesmėmis, tiek visu gyvenimu skleidė brangų ir malonų Kristaus pažinimo kvapsnį, tuo palikdamas mums visiems sektiną krikščioniško dievotumo pavyzdį.

Smarkių audrų mėtytas tikėjimo laivas pagaliau pasiekė Ramybės uostą – amžiams saugius Dangiškojo Tėvo namus.