Ką tūlas pilietis veikia laisvalaikiu? Po tokio klausimo skaitytojai mane turėtų apmėtyti akmenimis! Juk gyvename rūsčioje kapitalizmo gadynėje, kurią šiuo metu yra ištikusi pasaulinė ekonominė krizė. Žmonės, kurie išsaugojo darbo vietas, nuo ryto iki vakaro braukia devynis prakaitus ir iš baimės kalena dantimis, kad tik jų neatleistų. Taigi: vieni – baltuose kabinetuose atsakinėja į svetimus skambučius iki sąmonės užtemimo; kiti – sėdi parduotuvėje ir groja su kasos aparatų klavišais; treti – uoste krauna šviežią žuvį; ketvirti – lopo skylėtą greitkelių dangą ir stato stiklinius babelio bokštus miesto draustiniuose – senamiesčio teritorijoje.

Atrodo, kad dvidešimt pirmojo amžiaus lažas spaudžia pečius ne ką mažiau nei baudžiavos laikais. Tačiau, reikia pripažinti, kad nuo laisvalaikio dar niekam ir niekaip nepavyko pasprukti. Kūnui ir sielai kartais reikia kapituliuoti į tuštumą, kad kitą dieną, savaitę iš naujo galėtų stoti prie starto linijos ir suskambus rytiniam laikrodžiui vėl sėkmingai iššoktų į kasdienybės baseino plaukimo takelį. Vadinasi, trupesnės ar ilgesnės poilsio akimirkas išgyvename visi. Ir kiekvienas jas praleidžiam skirtingai: kas bėgioja kvapniaisiais miško takeliais; kas valgyti gamina; kas guli ant lovos ir žiūri į sieną. Na, o aš poilsiaujantis jaučiuosi tada, kai būnu tarp knygų. Kitaip tariant, vaikštinėjant po knygynus.

Vos tik peržengiu knygyno durų slenkstį, mano kojos pačios ima žingsniuoti tam tikra kryptimi. Turiu savo maršrutą, kuris per daugelį metų, kaip sakoma, įaugo į kraują ir tapo instinktu. Grožinė literatūra. Istorija. Religija. Tai trys stotelės knygyno erdvėje, prie kurių sustoju kiek ilgėliau. Tai trys dalykai, kurie visada buvo mano aistros akiratyje. Tai trys atraminai taškai, į kurios remiasi visas mano asmuo. Tai trys kortos, su kuriomis ankščiau žaisdavau su oponentais sėdėdamas užeigose, prie užstalių. Eilės tvarka kisdavo ir kinta, priklausomai nuo mano amžiaus, gyvenimo aplinkybių, kintančios emocinės pusiausvyros. Bet šios trejybės elementai visada buvo tie patys.

Knygyne sėdint prie staliuko ir sklaidant naują knygą, uostant šviežių poligrafijos dažų kvapų puokštę, kartais spausdintą žodį nuryjant kartu su kava, kūną užlieja sunkiai identifikuojama jausmų banga. Giliai sieloje kažkas nutinka... Suvirpa. Sukrebžda. Visas pasaulis staiga kažkur dingsta. Atrodo, kad išsipildė sena svajone, kurios net pats neįstengi atpažinti bei įvardyti.

Tai trunka neilgai – vos keletą sekundžių. Iš lėto jutiminiai receptorių čiuptuvai atgyja ir ima stvertis į aplinką. Tada vėl galiu stebėti žmones.

Neseniai mačiau rašytoją, kuris iš lentynos atsargiai išsitraukė savo knygą, pažiūrėjo į kainą, ir vėl ją greitai įspraudė tarp kitų šimtų knygų. Nusišypsojau ir pamaniau: ak tas nelemtas mums lietuviams būdingas perdėtas kuklumo jausmas. Pastaruoju metu nusipirkęs knygą nebenulupu kainos lapelio. Nors knygos kainos ir kokybės santykis ne visada yra adekvatus. Tačiau man patinka kino režisieriaus Šarūno Barto požiūris į meną – jis kiną laiko preke. Suprantu, kad tokia laikysena iš pirmo žvilgsnio vartotojiškos dvasios pritvinkusiame pasaulyje gali atrodyti mažų mažiausiai nesimpatiškai. Kad toks požiūris turi tendenciją sujaukti anachronistinį santykį tarp meno ir jo mėgėjų. Tačiau literatūra, kinas, paveikslai – tai taip pat prekės. Taip, sutinku, tai kitokios prekės nei bananai arba arbūzai. Jų funkcija visai kita. Dėl to visada pritariau nuomonei, jog knygos turi brangiai kainuoti.

Regis, kad daugelis žmonių stokoja realistiško ir sveiko pragmatiško požiūrio į meną ir patį menininką. Mes įpratę džiaugtis ir naudotis menu už dyką. Kai reikia už knygą, paveikslą ar spektaklį pakloti nemenką sumą šlamančiųjų, imame nejaukiai jaustis ir muistytis. Akivaizdu, jog šiandien viešoje erdvėje stinga diskusijų apie tai. Kita vertus, gali būti, jog mūsų visuomenė dar nesubrendo, kad galėtų kompetentingai, solidžiai, sėkmingai išvengiant kraštutinumų kalbėti apie meną kaip prekę. Viena iš priežasčių, kuri suponuoja tokią situaciją – pseudodvasingas ir egzaltuotas požiūris į patį meną. Tai – sovietmečio reliktas.

Ir vis dėlto šiandien nenorėčiau tapti knyga. Nei poetine. Nei istorine. Nei religine. Visai ne dėlto, kad jų skaitančiųjų skaičius gana mažas ar kad jos ne itin brangiai kainuoja. Paprasčiausiai – nenoriu. Kita vertus, ką gali žinoti – jei dabar užsimaniau tapti tekstu, kitą kartą galiu tapti ir knyga. Juk žmogus – pats nepatikimiausias Dievo kūrinys, savo laisvos valios kuoka vis tebesišvaistantis tai šen, tai ten.