Liudvikas Jakimavičius. Mokyklą sapnuoju
Mano tėvukas, politinis kalinys ir tremtinys, šešiolika metų kirtęs mišką vaizdingose Lenos pakrantėse, beveik nevalgo vakarienės. Klausiu: Tėvai, kodėl nevalgai?“ O jis atsako: „Kai sočiau pavalgau prieš miegą, mokyklą sapnuoju.“ Tai ir svarstau, nejau kalėjimas, Sibiro košmarai, žmonių engimas, persekiojimai ir baimės sovietmečiu į jo pasąmonę įsirašė blankiau nei mokykla ir mokymasis prestižiškiausioje Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kur jį ugdė ir mokė pedagogai eruditai.
Sapnų neužsiprenumeruosi, mizanscenų nesurežisuosi, pasąmonė išmeta iš slapčiausių kertelių vaizdinių ir senų fobijų.
Aš irgi kartais susapnuoju mokyklą. Tai nėra jaukūs sapnai apie pirmąją meilę, klasės draugus, nerūpestingai tekantį paauglystės laiką. Neretai sapnuojasi toks tipologinis sapnas, kad nesu išlaikęs matematikos abitūros egzamino, ir per neapsižiūrėjimą man buvo išduotas mokyklos baigimo atestatas, o dabar tą spragą kažkas pastebėjo, taigi penkiasdešimtmetis, praplikęs barzdyla dabar turiu eiti ir kartu su abiturientais egzaminą laikyti. Baisus pažeminimas. Mėginu krapštyti atmintį, kas yra integralas, kas kotangentas ir kosinusas, kaip apskaičiuojamas kūgio tūris, mane apima siaubas – tuščiausia tuštuma, ir nubundu iš to košmaro išpiltas šalto prakaito.
Psichoanalitikas nesunkiai išaiškintų tokių sapnų kilmę, kad jie kyla iš vaikystėje ir paauglystėje mokykloje patirtų stiprių stresų, kurie savisaugos mechanizmų buvo išstumti į pasąmonę, iš kurios dabar ir išnyra kaip fobijos. Mokykla anuomet buvo labiau vaiko drausminimo nei laisvos asmenybės kūrimo institucija. Sovietinė pedagogika rėmėsi išplėtota draudimų ir bausmių sistema, nelygu, kiek koks mokytojas uoliai jos laikėsi. Per pamokas buvo draudžiama kalbėtis su suolo draugu, gręžiotis, nusirašinėti, per pertraukas turėjai vaikščioti koridorium ratu ne daugiau kaip po tris. Jei pažeisdavai mokyklos tabu, galėjai būt pastatytas visai pamokai į kampą, išvarytas iš klasės, už menkiausią nusižengimą gauti drausmės arba dalyko dvejetą ar kuolą, liepta atsivest kitą dieną į mokyklą tėvus. Tad ir žvilgčiodavai į laikrodį, kiek dar liko, kiek dar liko iki nesibaigiančios pamokos galo, braukei dienas kalendoriuke, skaičiavai, kiek dar liko iki paskutinio skambučio.
Kaip tik paskutinėse klasėse mus pasiekė kultiniai roko muzikos pavyzdžiai iš už geležinės uždangos – ypač Pink Floyd „Siena“ – kūrinys savo muzika ir tekstais griovęs konformistinį susitaikymą su mokyklos režimu ir pedagogų diktatūra. Roko muzika ir kultūra buvo gaivaus oro gurkšnis socialistinės mokyklos prieblandose, padėjęs vaduotis iš nuasmeninimo ir uniforminio ugdymo.
Nežinau, kiek dar jo likę dabartinėje mūsų mokykloje, bet kad likę, tai tikrai. Be abejo jaunimas stengiasi išsaugoti savo asmenybinį integralumą , tik protesto ir išsilaisvinimo būdai dažnai pasirenkami destruktyvūs savo pačių atžvilgiu – alus, žolė, amfetaminai, nesaikingas keikimasis, nepagarba kultūrai, miestui.
Per pastaruosius metus nemažai teko pavažinėti po Lietuvos mokyklas su paskaitėlėmis – pamokėlėmis, prisidedant prie „Skaitymo metų“ ir „Kūrybingumo skatinimo“ programų. Stebėjau ir stebėjausi, koks skirtingas mokyklų ir mokinių išprusimo ir tų pačių dalykų suvokimo lygis, kaip akivaizdžiai jis priklauso nuo pedagogo asmenybės, nors atrodytų visi dirba pagal tas pačias programas. Nekūrybingas mokytojas, nors ir verstųsi per galvą, nesukurs pamokoje kūrybiškos atmosferos, neatpalaiduos mokinio fantazijos laisvai svarstyti, interpretuoti kūrinį, o tik pasiūlys šablonų rinkinį, pagal kurių išmokimą ir bus vertinami mokinio sugebėjimai. Ir viena iš liūdniausių slinkčių, kurią pastebėjau, kad mokinys nebemoka rišliai pasakoti. Paprašai, kad mokinys ar mokinė papasakotų kokį nors su juo ar jo draugu atsitikusį įdomų įvykį, nuotykį ar šiaip kokią nors istoriją. Dažniausiai nesiseka. Mėginu įsiklausyti į mokinio kabą. Net neprašau, kad stengtųsi pasakot vaizdingiau, kad būtų tame pasakojime intriga, juokingas ar dramatiškas epizodas. Pasakoja labai trumpais sakiniais, be epitetų, be šalutinių sakinių. Pasakojimas išeina kaip pranešimas, ir greičiausiai taip atsitinka todėl, kad pagrindinė jaunimo bendravimo zona yra trumposios SMS žinutės, kurios kaip niekas kitas daro poveikį jaunimo kalbėsenai ir susina kalbą. Prie kalbos skurdinimo, mano galva, prisideda ir permanentinė švietimo reforma, trunkanti jau ištisą dvidešimtmetį. Nežinau, kokie ten Saliamonai sugalvojo kuo labiau formalizuoti mokiniams užduotis, kokie programų ruošėjai adaptavo pratybų rinkinius, egzaminų klausimus, paversdami juos vos ne testais. Švietimo ministerijos kabinetuose brigados programų rengėjų tikriausiai mano taip palengvinsią mokytojų darbą, tikrinant mokinių žinias, iš tikro daro meškos paslaugą pačiam mokiniui, jo asmenybės raidai, nes tolina jį nuo kalbos ir laisvos raiškos.
Kartą vienoje mokykloje pedagogių kolektyvui fantazavau, kaip padaryti pamoką intriguojančią, įdomią. Aiškinau, kad reikia stengtis vengti sustabarėjusių pamokos struktūros klišių, mėginti įtraukti žaidimo, netikėtumo, peripetijos, dramaturgijos elementų. Mokytojos ėmė šnairuot į mane kaip į neišmanėlį, iš dangaus nukritusį. Sako, – palauk, kokias pasakas čia mums pasakoji. Mes turime išdėstyt programas, o tu čia apie žaidimus ir peripetijas. Mums reikia atsiskaityti už medžiagos išdėstymą, rašyti ataskaitas, vesti žurnalus ir kt. Likau nesuprastas, ir šiomis dienomis, kai viešoji erdvė tiesiog užkimšta kalbomis apie švietimo reformą, apie programų keitimą, pagaunu save, kad nesuprantu, apie ką ir dėl ko verda ginčai.
Jau seniai pastebėjau chronišką lietuvių ligą – progiškumą. Žiniasklaida, nelabai turėdama ką visuomenei pranešti, artėjant kokiai nors progai, griebiasi tą temą tampyti kaip kokią žarną. Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją visas žiniasklaidos plotas skirtas patriotizmo temai, Vytautas Pociūnas prisimenamas rugpjūčio 23-iąją, o po to – tyla iki kitos progos.
Lygiai tas pat ir su mokyklos bei švietimo temomis. Pašnekės pirmosiomis rugsėjo dienomis ir metams nutils iki kitos mokslo ir žinių dienos. Kol visa visuomenė nebus įtraukta į plačią diskusiją, kokios mokyklos mums reikia, kokį jaunuolį mes ugdom, nebus nei susikalbėjimo, nei aiškaus supratimo, ką, iš ko, į ką ir vardan ko mes reformuojame.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Man atrodo, kad svarbiausia dabar sukurti kuo geresnes pradines mokyklas. Ir būtent ne tuo, kad prikištų kuo daugiau žinių, o kad teisingai nukreiptų visai tolimesnei mokyklai. Bet kaimuos jas naikina būk tai taupumo ar ,, lygio" sumetimais, o ir Vilniuj kažkaip tai neteko girdėti apie labai geras. Išgirtosios gimnazijos jų iš vis neturi. Geras Luotininko pastebėjimas - kiek teko bendrauti su beveik bemoksliais paprastais žmonėm, jų kalba buvo ypač gyva. To nepasakyčiau, pavyzdžiui, apie mūsų kalbininkų kalbą. Daugelį jų skandina būtent visokie šalutiniai sakiniai ir tariamai vaizdinga kalba. Kalba klesti kai ji yra laisva, kaip ir žmogus. O kai žmogui nuolat primetama dirbtinė kalba su visokiais ,,visaverčiais" žodžiais ir visoks kitoks teroras, tai galų gale jis tiesiog išvažiuoja. Mums, pasiliekantiems, linkėčiau labiau gerbti vienas kitą, o tą lengviau bus padaryt, kai pasistengsim suprasti, kad mes visi esam tik vieno kultūrinio kūno dalys.
To Geografas_____ Man yra tekę matyti švedės mokytojos anglų kalbos pamoką Lietuvos mokykloje. Autorius yra teisus, kalbėdamas apie žaidimo elementą pamokos metu. Įsivaizduokit, mokytoja suskirstė visą klasę ir susodino vaikus grupėmis, kuriose mokinukai bendravo pamokos tema tiktai angliškai. Vaikai balbatavo, taisydami vieni kitus, tarsi dalindamiesi savo praleistu žinojimu, o iš pamokos ir svetimo mokytojo- jokio streso. Ir gyvenime- ne kitaip: pats maloniausias darbas yra tas, kurį galėtum žaisti nors iki pensijos. Todėl kai kuriuos autoriaus teiginius pavadinti „kliše kvadratu“ [2010-08-27 09:25] apturėčiau sunkumų. Aišku, apie kablelius galima buvo nerašyti- kaip ir apie tai, kas „dera žinoti“. Jūsų kitai tezei apie gerumo raktą[ten pat], kildinamą iš pačių mokinių ir šeimų, ir bandau pritarti, todėl pasakyti tiek ir tenorėjau. Pono Liudviko straipsnis, mano galva, parašytas iš esmės idealiai. Autorius net pasitaiso lakesnius savo posakius straipsnio pradžioje kitais- šiuolaikinio psichoanalitiko. Kaip sakoma, dovanokite už nepatogumus :))
Stanislovai, gerai, šešių kablelių viename iš mano komentarų trūksta. Kitąkart ir raidę netyčia praleidžiu. Bet... ką norėjote tuo komentaru dar pasakyti?
2 stanislovas
Kablelius suskaičiavai, bet pats irgi ne stebuklingai rašai. Ir su tarpo simboliais pačiam problema, ir sakinys kitur, žiūrėk, nesuprantamas...
To Geografas_____ Reikia manyti, tarp žodžių ŽINOTI ir GIRDĖTI šioks toks skirtumas yra. Tai, ką paporina A.Terleckas- dar ne pagrindas blogai kalbėti apie mirusius, nors tai būtų ir teisybė. Kita vertus, vaikai už savo tėvus neatsako. Laimei, yra dar gyva priedermė: nepadaryti gėdos žilai Mokytojo(tėvo- dar tiksliau) galvai- gyvo, ar mirusio. Autorius kalba apie mokymo esmę: visą gyvenimą esi tiktai mokinys. Neišskiriant nė pono mokytojo bet kurioje mokslų kalvėj. Žinoti etilo alkoholio formulę Seimo narys žinoti gali, tačiau neprivalo, kad būtų neapjuoktas taip visų. Ir fotografas, nežinantis dietilparafenilendiaminsulfito(:)) cheminio simbolio- joks nemokša, nors ir būtų pripažintas menininkas... Pakankama mokytojo paguoda yra tai, kad jo mokinys parašytoje formulėje ras klaidą- pagal elementų valentingumą. (Kaip Tamstos komentare- bene šešetą trūkstamų kablelių.) Sakyčiau, visa tai tėra tik smulkmenos. Mokinys yra tarsi apvogtas visam gyvenimui, jeigu iš mažens neturėjo žmogaus, kurs pasėtų jo pasąmonėje garbės supratimo daigelio. Pasaulis sukasi ir toliau, o mūsų Mokytojų vietą, deja, užima tokie jaunėliai, kurie ilgainiui darosi jaunesni už mus. Amžini naktiniai revoliucionieriai, savo nežinojimą dalyko padengdami netikra moneta. „Ir kada, ir kada Lietuva bus laisva?“- kaip yra mokinys A.Brunius padainavęs...
Taaip.... Kas buvo Kubiliaus tėvas visgi derėtų žinoti.... Bet grįžkim prie temos.
Kai įstojau į universitetą, pirmame kurse buvo tokia paskaita - įvadas į studijas. Ją vedė prof. Česlovas Kudaba. Būtent jis mums tada pirmą kartą pasakė šiaip jau žinomą tiesą, esą nereikia įsivaizduoti, kad baigus universitetą mes viską žinosim. Toli gražu. Baigę mokslus mes tik žinosim kur surasti reikaingą informaciją.
Gerai, bet tai nereiškia, kad nieko nereikia mokytis ir nieko nereikia išmokti vos ne mintinai. Pvz daugybos lentelę. Arba kad žodžius ąžuolas ir žąsis rašome su ą nosine. Neišmoksi užsienio kalbos žodžių - negalėsi susišnekėti, net jei ir būsi perpratęs tos kalbos gramatikos sistemą, pvz. kuo skiriasi anglų kalboje present perfect nuo past perfect laikai. Pažiūrėkit TV laidas - "Nesu protingesnis už penktoką" ar ją pakeitusius "Tūkstantmečio vaikus" - ten reikia ŽINOTI. Džiaugiamės ir didžiuojamės tais mokiniais kurie žino kada vyko Durbės ir kada Žalgirio mūšis. Ir juokiamės iš Seimo nario, kuris nemoka teisingai parašyti etilo alkoholio formulės.
Jei mokykloje nereikia išmokti jokios informacijos, tai kodėl mes piktinamės, kad užsieniuose mažai kas žino kur yra Lietuva ir kad jos sostinė ne Ryga?
Tiesa, mano jaunimas sufleruoja, kad tarptautinio bakalauriato mokykloje mokymo procesas visai kitoks nei net "prestižinėse" mokyklose. Kita vertus, nuo sovietinės sistemos, kai visi mokėsi visko vienodai (kol kas palikim nuošaly mokyklas su "sustiprintu" atskirų dalykų - matematikos, anglų k., chemijos ar literatūros dėstymu) ir laikė vienodus egzaminus- esame nužygiavę gana toli. Tada apie dalykų dėstymą skirtingais lygiais pasirinktinai galima buvo tik svajoti ir netikėti, kad taip apskritai gali būti.
Manau, kad jei nori mokytis, išmoksi net nelabai "kokybiškoje" mokykloje. O jei esi nemotyvuotas slunkius - tokiu ir liksi nepriklausomai nuo to kokią mokyklą baigei.
Mokiausiu gerai, buvau drausmingas, problemų neturėjau, bet dar daug metų kartkartėmis susapnuodavau kaip ir Liudvikas , kad nesugebu išlaikyti egzamino, nes nieko neatsimenu ir panašiai. Iš savęs ir dukters , kuri puikiai mokėsi, patirties pasakysiu štai ką. Mokykla buvo nemiela dėl perdidelio krūvio. Pusdienį grūdžiama informacija, todėl grįžus jau nesinorėdavo sėsti prie pamokų. Velniams reikalinga toks didelis informacijos kiekis? Dėl tokios gausybės galvoje susimaišo esminė ir trečiaeilė informacija, užsimiršta, išsitrina. Praleidus kelias pamokas dažniausiai sunkiau suvokiamos sekančios, mokinys lieka už borto, nuleidžia rankas. Susidaro įspūdis, kad informacijos ir pamokų gausybė reikalinga patiems pedagogams- išlaikyti pedagoginius krūvius ir atlyginimus. Sistema dirba pati sau. Esu įsitikinęs, kad geriau mažiau informacijos, bet ją geriau įsisavinti. Ir mokinių galvose išliks mokslo pagrindai, ir liks jie sveikesni, ir košmarų apie mokyklą nesapnuos.














Ne mes vieni tokie... :-) http://www.cnn.com/2010/LIVING/08/30/award.teachers.advice.fix.school/index.html?hpt=C1