Mano tėvukas, politinis kalinys ir tremtinys, šešiolika metų kirtęs mišką vaizdingose Lenos pakrantėse, beveik nevalgo vakarienės. Klausiu: Tėvai, kodėl nevalgai?“ O jis atsako: „Kai sočiau pavalgau prieš miegą, mokyklą sapnuoju.“ Tai ir svarstau, nejau kalėjimas, Sibiro košmarai,  žmonių engimas, persekiojimai ir baimės sovietmečiu į jo pasąmonę įsirašė blankiau nei mokykla ir mokymasis prestižiškiausioje Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kur jį ugdė ir mokė pedagogai eruditai.

Sapnų neužsiprenumeruosi, mizanscenų nesurežisuosi, pasąmonė išmeta iš slapčiausių kertelių vaizdinių ir senų fobijų.

Aš irgi kartais susapnuoju mokyklą. Tai nėra jaukūs sapnai apie pirmąją meilę, klasės draugus, nerūpestingai tekantį paauglystės laiką. Neretai sapnuojasi toks tipologinis sapnas, kad nesu išlaikęs matematikos abitūros egzamino, ir per neapsižiūrėjimą man buvo išduotas mokyklos baigimo atestatas, o dabar tą spragą kažkas pastebėjo, taigi penkiasdešimtmetis, praplikęs barzdyla dabar turiu eiti ir kartu su abiturientais egzaminą laikyti. Baisus pažeminimas. Mėginu krapštyti atmintį, kas yra integralas, kas kotangentas ir kosinusas, kaip apskaičiuojamas kūgio tūris, mane apima siaubas – tuščiausia tuštuma, ir nubundu iš to košmaro išpiltas šalto prakaito.

Psichoanalitikas nesunkiai išaiškintų tokių sapnų kilmę, kad jie kyla iš vaikystėje ir paauglystėje mokykloje patirtų stiprių stresų, kurie savisaugos mechanizmų buvo išstumti į pasąmonę, iš kurios dabar ir išnyra kaip fobijos. Mokykla anuomet buvo labiau vaiko drausminimo nei laisvos asmenybės kūrimo institucija. Sovietinė pedagogika rėmėsi išplėtota draudimų ir bausmių sistema, nelygu, kiek koks mokytojas uoliai jos laikėsi. Per pamokas buvo draudžiama kalbėtis su suolo draugu, gręžiotis, nusirašinėti, per pertraukas turėjai vaikščioti koridorium ratu ne daugiau kaip po tris. Jei pažeisdavai mokyklos tabu, galėjai būt pastatytas visai pamokai į kampą, išvarytas iš klasės, už menkiausią nusižengimą  gauti drausmės arba dalyko dvejetą ar kuolą, liepta atsivest kitą dieną į mokyklą tėvus. Tad ir žvilgčiodavai į laikrodį, kiek dar liko, kiek dar liko iki nesibaigiančios pamokos galo, braukei dienas kalendoriuke, skaičiavai, kiek dar liko iki paskutinio skambučio.

Kaip tik paskutinėse klasėse mus pasiekė  kultiniai roko muzikos pavyzdžiai iš už geležinės uždangos – ypač Pink Floyd „Siena“ – kūrinys savo muzika ir tekstais griovęs konformistinį susitaikymą su mokyklos režimu ir pedagogų diktatūra. Roko muzika ir kultūra buvo gaivaus oro gurkšnis socialistinės mokyklos prieblandose, padėjęs vaduotis iš nuasmeninimo ir uniforminio ugdymo.

Nežinau, kiek dar jo likę dabartinėje mūsų mokykloje, bet kad likę, tai tikrai. Be abejo jaunimas stengiasi išsaugoti savo asmenybinį integralumą , tik protesto ir išsilaisvinimo būdai  dažnai pasirenkami destruktyvūs savo pačių atžvilgiu – alus, žolė, amfetaminai, nesaikingas keikimasis, nepagarba kultūrai, miestui.

Per pastaruosius metus nemažai teko pavažinėti po Lietuvos mokyklas su paskaitėlėmis – pamokėlėmis, prisidedant prie „Skaitymo metų“ ir „Kūrybingumo skatinimo“ programų. Stebėjau ir stebėjausi, koks skirtingas mokyklų ir mokinių išprusimo ir tų pačių dalykų suvokimo lygis, kaip akivaizdžiai jis priklauso nuo pedagogo asmenybės, nors atrodytų visi dirba pagal tas pačias programas. Nekūrybingas mokytojas, nors ir verstųsi per galvą, nesukurs pamokoje kūrybiškos atmosferos, neatpalaiduos mokinio fantazijos laisvai svarstyti, interpretuoti kūrinį, o tik pasiūlys šablonų rinkinį, pagal kurių išmokimą ir bus vertinami mokinio sugebėjimai. Ir viena iš liūdniausių slinkčių, kurią pastebėjau, kad mokinys nebemoka rišliai pasakoti. Paprašai, kad mokinys ar mokinė papasakotų kokį nors su juo ar jo draugu atsitikusį įdomų įvykį, nuotykį ar šiaip kokią nors istoriją. Dažniausiai nesiseka. Mėginu įsiklausyti į mokinio kabą. Net neprašau, kad stengtųsi pasakot vaizdingiau, kad būtų tame pasakojime intriga, juokingas ar dramatiškas epizodas. Pasakoja labai trumpais sakiniais, be epitetų, be šalutinių sakinių. Pasakojimas išeina kaip pranešimas, ir greičiausiai taip atsitinka todėl, kad pagrindinė jaunimo bendravimo zona yra trumposios SMS žinutės, kurios kaip niekas kitas daro poveikį jaunimo kalbėsenai ir susina kalbą. Prie kalbos skurdinimo, mano galva, prisideda ir permanentinė švietimo reforma, trunkanti jau ištisą dvidešimtmetį. Nežinau, kokie ten Saliamonai sugalvojo kuo labiau formalizuoti mokiniams užduotis, kokie programų ruošėjai adaptavo pratybų rinkinius, egzaminų klausimus, paversdami juos vos ne testais. Švietimo ministerijos kabinetuose brigados programų rengėjų tikriausiai mano taip palengvinsią mokytojų darbą, tikrinant mokinių žinias, iš tikro daro meškos paslaugą pačiam mokiniui, jo asmenybės raidai, nes tolina jį nuo kalbos ir laisvos raiškos.

Kartą vienoje mokykloje pedagogių kolektyvui fantazavau, kaip padaryti pamoką intriguojančią, įdomią. Aiškinau, kad reikia stengtis vengti sustabarėjusių pamokos struktūros klišių, mėginti įtraukti žaidimo, netikėtumo, peripetijos, dramaturgijos elementų. Mokytojos ėmė šnairuot į mane kaip į neišmanėlį, iš dangaus nukritusį. Sako, – palauk, kokias pasakas čia mums pasakoji. Mes turime išdėstyt programas, o tu čia apie žaidimus ir peripetijas. Mums reikia atsiskaityti už medžiagos išdėstymą, rašyti ataskaitas, vesti žurnalus ir kt. Likau nesuprastas, ir šiomis dienomis, kai viešoji erdvė tiesiog užkimšta kalbomis apie švietimo reformą, apie programų keitimą, pagaunu save, kad nesuprantu, apie ką ir dėl ko verda ginčai.  

Jau seniai pastebėjau chronišką lietuvių ligą – progiškumą. Žiniasklaida, nelabai turėdama ką visuomenei pranešti, artėjant kokiai nors progai, griebiasi tą temą tampyti kaip kokią žarną. Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją visas žiniasklaidos plotas skirtas patriotizmo temai, Vytautas Pociūnas prisimenamas rugpjūčio 23-iąją, o po to – tyla iki kitos progos.

Lygiai tas pat ir su mokyklos bei švietimo temomis. Pašnekės pirmosiomis rugsėjo dienomis ir metams nutils iki kitos mokslo ir žinių dienos. Kol visa visuomenė nebus įtraukta į plačią diskusiją, kokios mokyklos mums reikia, kokį jaunuolį mes ugdom, nebus nei susikalbėjimo, nei aiškaus supratimo, ką, iš ko, į ką ir vardan ko mes reformuojame.