Šv. Monika Mt 25, 1–13 „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'.
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!'
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.
Kiti skaitiniai: 1 Kor 1, 17-25; Ps 32, 1–2. 4–5. 10–11
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Jėzus ir toliau aiškina savo antrojo atėjimo aplinkybes. Šįkart Jis pasinaudoja vestuviniu pasakojimu, kuriame figūruoja dešimt mergaičių. Pusė jų yra protingos, o kita pusė – paikos. Šiuo pasakojimu Jėzus greičiausiai nori akcentuoti judėjus bei kitų tautų žmones, kurie pirmieji Jį įtikėjo. Jų svarba yra nenuginčijama. Bet kartu Jis pabrėžia ir tuos, kurie Jį atmetė ir Juo nesusidomėjo Jo pirmojo atėjimo metu.
Penkios protingosios mergaitės yra puikus tikro ir brandaus tikėjimo pavyzdys. Brandūs tikintieji, panašiai kaip ir protingosios mergaitės, turi būti pasirengę Kristaus sugrįžimui. Tuo tarpu penkių paikųjų mergaičių elgesys akivaizdžiai parodo, kad tokie žmonės nėra pasiruošę Jo sugrįžimui, o be to, jie dar bus ir netikėtai užklupti.
Taigi tikėjimas čia vaidina bene pagrindinį vaidmenį. Be tikėjimo žmogaus gyvenimas dažnai pasiduoda nuodėmei ir klaidingumui. Tokiu atveju prašymas: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“, jau yra gerokai ir turbūt galutinai pavėluotas. Gebėjimas priimti išganymo tikrovę yra galutinė žmogaus asmeninės atsakomybės išraiška prieš mirtį, kuri tėra tik slenkstis Dievo Karalystės akivaizdoje. O koks kitas žingsnis? Tai tiesiogiai priklauso nuo šių Kristaus žodžių vykdymo: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
Broliai kapucinai
Kiekvienas, kad gauna tikėjimo dovaną, gali įeiti į Jaunikio keliamą puotą. Bet pažiūrėkim, ką mes su juo padarom, kai juo nesirūpinam, nepridedam jokių savo valios pastangų jam prižiūrėti, puoselėti. Tuomet jį paliekam ant emocijų, ant reikalo, bet ne ant širdies. Kiekvienas, kas turi žibintą yra už jį atsakingas. Už jo užlaikymą tinkamu degti. Tai nereiškia nemiegoti naktimis ir karštligiškai laukti. Nes VISOS užmigo. Tai reiškia laukti su pasitikėjimu. Nes „su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.“ - Mk 4,26-27. O iš kur tas pasitikėjimas, jeigu ne iš to, kad iš savo pusės padariau viską, o Dievas visada ištikimas. Juk protingoms mergaitėms nereikėjo specialaus leidimo įeiti į Vestuvių pokylį, nes Dievo karalystė jų gyvenime buvo jau čia. Tai įvyko natūraliai. Tiesiog Jėzus atėjo jų įsivesti. Ir jeigu Dievas nebūtų padaręs žmogaus laisvu, Jis įsivestų tuo pat metu ir anas pavėlavusias. Bet Jis paiso mūsų valios. O alyvos – mūsų tikro noro, patvirtinto mums duoto gyvenimo pastangomis, nepasiimsi iš oro. Iš oro išspaudžiamas tik oro burbulas. Kuriuo žibinto neuždegsi net ir labai norėdamas. Jį galima uždegti tik širdies ugnimi. O tai užtrunka. Kol ji įsidega, ne kartą būna užpučiama, kol įsipraktikuoja. Pasitaiko vos rusenti, iki įsidrąsinant. Taigi.
Įimti grūdą yra dirvos reikalas. Nepalikti paviršiuje. Iš to kyla pasitikėjimas, kad beri širdies dirvon sėklą, o Dievas ją užaugins, atlikdamas savo dalį. Kad tik būtų ką auginti.