Vakarų meno pasaulio darbuotojai gaudo paskutines atostogų dienas. Rudenį vėl atsidarys visos galerijos, žmonės grįš į savo miestus ir leisis į ilgus pasivaikščiojimus, užsukdami į galerijas, kavines ir kino teatrus. Pasipils meno mugės, konkursai, parodos. O kol kas bene dažniausiai kalbama apie Van Gogo paveikslo vagystę. Paveikslas „Vaza su gėlėmis“ pavogtas iš Egipto muziejaus Gizoje. Skandalas gal nebūtų toks didelis, jei paveikslas būtų tinkamai saugotas. Pasirodė, kad vagystės metu muziejuje veikė vos kelios kameros, o signalizacija apskritai buvo išjungta. Įdomu tai, kad tas pats paveikslas iš to paties muziejaus jau buvo pavogtas 1979-aisiais. Pirmą kartą po kelerių metų jis buvo surastas ir grąžintas atgal. Šiandien visa Egipto valdžia skubiai ieško būdų, kaip šio ir kitų muziejų apsaugą paversti funkcionuojančia sistema.

Lietuvos muziejai ir juo labiau galerijos šiuo metu neeksponuoja nė vieno tokios vertės (apie 50 milijonų JAV dolerių) kūrinio. Tad apie muziejų apsaugą, kaip ir egiptiečiai iki šiol, negalvojame.

Keliose Vilniaus galerijose tyliai ramiai vyksta jau trečioji tarptautinė akvarelės bienalė kukliu pavadinimu „Baltijos tiltai“. Bienalę sudaro: grupinė paroda „Baltijos tiltai. Gelmė“ „Arkos“ galerijoje, ją lydinčios personalinės Eugenijaus Nalevaikos („Pamenkalnio“ galerija) ir Vidmanto Zarėkos (LDS galerija) parodos, akvarelininkų grupės „Aqua 12“ paroda „Spritus Movens“ (LDS parodų salėje).

Akvarelė nėra populiari technika. „Moterims ir vaikams“, – girdėjau sakant. Na, dar eskizams. Skaidriam ir lengvam dažui reikia specialaus popieriaus ir itin švelnaus teptuko. Dar – daug dėmesio ir rankos lengvumo – dirbant šia technika pastebimas kiekvienas judesys. Klaidos nepaslėpsi po antru sluoksniu – jis vis viena matysis.

Tačiau ar reikia tai pasakoti, vaikystėje akvarelės esame paragavę turbūt visi. Tikiuosi, jūsų mokytoja buvo iš tų, kurios skiria guašą ir akvarelę bei jų galimybes, ir gavote pakankamai vandens akvareliniam popieriui užlieti ir malonumo džiaugtis netikėtais dažų nubėgimais ir sluoksniavimusi?

Akvarelės bienalė – puiki proga sužinoti, kaip akvarelę traktuoja šiandieniai menininkai. Juo labiau kad parodoje „Arkos“ galerijoje eksponuojami 59 menininkų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių kūriniai.

Paroda „Arkos“ galerijoje, ekspozicijos fragmentas

Parodoje yra tikrai įvairių, net kontrastingų žvilgsnių į akvarelę. Dalis darbų – dekoratyvūs ir lyriški. Akvarelės lengvumą, potėpio trapumą, skaidrų sluoksniavimąsi dažnai papildo ir lyriškos, trapios temos – besvorės figūros, dekoratyvios abstrakcijos.

Edita Sūdžiūtė, iš ciklo „Peizažas su debesim“
Eva Lissinger (Švedija), „Gyvenimas“, „Protas ir materija“, „Vienas srautas“

Dalis kūrinių lyg mėgina sukurti aliejinės tapybos įspūdį – sunkumą, tirštumą, gestu ir ryškiomis spalvomis išreikštą ekspresiją. Yra ir knygų iliustracijoms būdingų ramių, realistinių paveikslų, kuriuose dažo sluoksnis – lygus, spalvos lokalios, kontūrai apibrėžiami aiškia linija.

Pasidalysiu trimis man labiausiai įsiminusiais parodos dalyviais, nors įdomių kūrinių parodoje yra ir daugiau. Tai – menininko iš Norvegijos Torido G. Oksvoldo darbai. „Žiemos pasakų šalis, bet... aš nemėgstu žiemos“ sužavėjo tiek pavadinimo ir kūrinio skambesiu, tiek (svarbiau) tradicinėmis priemonėmis išreikštu šiuolaikišku žvilgsniu į akvarelę. Tiksliai išnaudoti technikos privalumai: precizika, skaidrumas ir galimybė kurti daugiasluoksnę erdvę. Rezultatas: tarsi nuotraukoje iš tiesų piltų lietus.

Toridas G. Oksvoldas, „Žiemos pasakų šalis, bet... aš nemėgstu žiemos“

Evelina Paukšytė – dar jauna menininkė, kurios kūrybiniai keliai ir klystkeliai banguoja it amerikietiški kalneliai. Šį kartą vėl ja džiaugiuosi. Ji tarsi pabrėžia akvarelės kaip technikos „nebent eskizams atlikti“ rūšį. Figūros atrodo kiek eskiziškai nerangios, motyvai – fragmentiški, paprastu pieštuku pažymėtos iškalbingos pastabos apie herojus ar jų veiksmus. Pasak menininkės, visas veiksmas jos paveiksluose vyksta po žeme – yra nematomas žiūrovui. Matomi tik rezultatai, pasekmės, viršūnėlės. Žinant tai, tariamas eskiziškumas ir fragmentiškumas tampa paaiškinamas. Tai ir yra jos tikslas, ir akvarelė – tinkama priemonė jam siekti.

Evelina Paukštytė, „Moteris“

Gunilla Rosenberg iš Danijos darbai – nedidelio formato, tačiau lengvai prikausto dėmesį. Čia akvarelė – pakankamai gili ir aštri, galėtum pagalvoti, kad dirbta juodu tušu. Monumentalios ir vaizduojamų figūrų formos, jų judesys. Paveikslai – tarsi susitelkę šūviui – aiškūs, tvirti ir įtikinantys.

Gunilla Rosenberg, „Gelmė – judančios figūros“

Bienalės dalis – personalinė tapytojo E. Nalevaikos paroda „Pamėnkalnio“ galerijoje. Čia eksponuojami akvarelės technika sukurti paveikslai ir „akvarelinis objektas“ – ištapytas popieriaus rietimas. Paroda gan santūri, eksponatų palyginti nedaug, o kūrinių apimtys nemažos. Balta galerijos salė, baltas akvarelinis popierius, šviesa ir skaidrus koloritas sukuria akvarelės gaivumo pojūtį.

E. Nalevaika, paroda „FragmENtai“, ekspozicijos fragmentas

Parodos anotacijoje skaičiau: „Drąsūs potėpiai, tamsių ir šviesių tonų susipynimas, aktyvus spalvų maišymasis atrodo netikėtai ir staiga sustingsta priešais mūsų – žiūrovų akis.“ Nedrąsūs potėpiai, tamsių ir šviesių tonų atskirtis, neaktyvus spalvų maišymasis būtų įprasta? Visi išvardytieji bruožai tiesiog neatskiriama bet kurio gero tapybos kūrinio dalis ir nieko tame netikėto nėra. Nevadinčiau E. Nalevaikos ir „vandens tapytoju“, nes pati akvarelė yra vandens (vandeniniai) dažai.

E. Nalevaiką pavadinčiau technišku žaidėju. Nesunku pastebėti, kad kiekvienas kūrinys turi aiškią vidinę argumentaciją. Jie greičiausiai patiks racionalų, skaidrų mąstymą gerbiantiems žiūrovams. Štai vieno kūrinio vertikalių motyvas dar pabrėžiamas suskaldant jį į atskirus vertikalius segmentus.

E. Nalevaika, paroda „FragmENtai“, ekspozicijos fragmentas

Tuo tarpu medžiagiškai banguojančiame popieriaus rietime liejasi minkštos, išsisklaidžiusios formos.

E. Nalevaika, paroda „FragmENtai“, ekspozicijos fragmentas

Aiškiai sukonstruota kompozicija papildo „lengvabūdę“ akvarelę. Paroda suręsta apgalvotai ir logiškai, gal net... pernelyg? Kita vertus, žinant, kad E. Nalevaika šiuo metu yra Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas – nenuostabu. Postas įpareigoja ir gerokai spusteli laisvę klysti ir atrasti.

Paroda „Baltijos tiltai. Gelmė“, galerija „Arka“, Aušros vartų g. 7, iki rugsėjo 3 dienos.

E. Nalevaika, „FragmENtai“, „Pamėnkalnio“ galerija, Pamėnkalnio g. 1/13, iki rugsėjo 3 dienos.