Žmogus neprivalo suvaržyti savęs tam tikrais atminties būdais; jis gali kiekvieną dieną savo gyvenimą pamatyti naujai.

 Esi tai, ką prisimeni. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus negalėtų kokiu nors būdu patirti savo gyvenimo istorijos dar kartą. Tačiau šiuolaikinis atmintį tyrinėjantis mokslas mums sako, kad prisiminimai yra ne kas kita, kaip pasakojimas, story. Pagal jį, atsiminimai nėra galutinai suformuojami smegenų saugyklose, kur jie neva kaupiami; atsiminimai, iškilus poreikiui, yra sukonstruojami, atsižvelgiant į šiandienos poreikius. Jie labai trapūs. Žmogus gali aiškiai atsiminti įvykius, kurie niekada neįvyko, o prisimindamas tai, kas buvo iš tikrųjų, nukrypti nuo tiesos.

Ypač atsargiam reikia būti su vaikystės prisiminimais. Kai prisimenu savo pirmąją dieną mokykloje, žinau, kad prisimenu ne tiek patį įvykį, kiek paskutinį kartą, kai apie tai galvojau. Smegenys saugo autobiografinę informaciją daugelyje skirtingų sistemų, ir galimas daiktas, kad sensorinė – išsaugojama gana tiksliai. Ji tarsi susidėlioja į tam tikrą filmą smegenyse, kurio siužetas gali būti visai nepanašus į tikrovę.

Tai, kas esmiškai žmogiška, mokslas suskaido į gabaliukus. Tačiau pripažinimas, kad atmintis gali būti netiksli, ir tų netikslumų priėmimas gali tave išlaisvinti. Štai aš branginu tos pirmosios dienos atsiminimus: girdžiu savo mamos balso skambesį, matau sklandančias dulkes mokyklos salėje. Tačiau svarbiausia, kad supratimas, kad visa tai galėjo vykti nebūtinai taip, kaip buvo iš tikrųjų, nesumenkina šių prisiminimų vertės.

Žmogus neprivalo suvaržyti savęs tam tikrais atminties būdais; jis gali kiekvieną dieną savo gyvenimą pamatyti naujai. Atmintis – tai pasakojimai? Galbūt. Tačiau jie patinka. Jie talpina savyje nuostabią ir paslaptingą tiesą.

Zigmas Vitkus

Versta iš „The Guardian“