...esu aš.

Mane sukūrė Jis.

Man pasakė, jog natūraliai atsiradau mamoj, tarpininkaujant Jam.

Man sulipdė formą ir pavadino ją kūnu.

Vėliau tapau kaulų donoru ir paaukojau šonkaulį.

Tada atsirado Ji.

Kartu mes tapome bendruomene, linksminomės neregėto grožio rojaus soduose.

Viskas buvo taip gerai, kad panorome sužinoti kas yra blogai ir atsikandome nuodėmės.

Tada Jis mus ištrėmė į žemę — planetą, kurioje egzistuoja laikas ir mirtis.

Mes buvome taip įkaitę nuo nuodėmės, kad ligi tol gyvavę dinozaurai ištirpo kartu su ledynais.

Mus truputį išgąsdino, kad prasidėjo orų kaita, kad nebegalime vaikščioti nuogi, kaip buvome įpratę.

 Pasidarė nuobodu egzistuoti dviese, tad sugalvojome išbandyti gyvybės atsiradimo stebuklą.

Taip susiformavome į gentis, pradėjome medžioti piktus žvėris ir žvejoti žuvis.

Mums vis plintant keitėsi ir mūsų norai; nuomonių skirtumai lėmė pyktį ir atsiskyrimą.

Mirties artėjimas įbaugino mus, tad teko nužudyti brolį, kad pasektume jo pėdomis ir sužinotume tiesą.

Brolis supyko ir nematomas pasitraukė tolyn.

Tada pradėjome žudyti seseris ir kitus brolius, bet visi jie buvo pikti, nesuprato mūsų dorų tikslų.

Ilgai lauktas atėjo Jis ir parodė, jog nereikia būti žiauriems.

Jis daug kalbėjo, bet mums rūpėjo sužinoti tiesą, tad pasielgėme su Juo, kaip elgdavomės su broliais.

Jis nebuvo piktas, tad leido daliai mūsų pamatyti, kur yra tiesa.

Jis sakė „Palaiminti, kurie tiki nematę!“, tad mes susirūpinome ir jam išėjus išsidūrėme sau akis.

Laikui bėgant atradome naujus žemynus, įkūrėme kultūras, pažinome kitus gyventojus, bet nematydami nesugebėjome atskirti kur draugas, o kur žvėris.

Taip ėmėme kariauti ir nesilaikyti Jo palikto dekalogo.

Netgi pamiršome Jį bei pripažinome pagonis ir darvinus, kurie mums, akliesiems, buvo apčiuopiami.

Šitaip maištaudami susilaukėme bado, ligų ir kitokių baisumų.

Gyvenome sunkiai, tad sukūrėme menus, kurie kyla iš emocijų ir leidžia gėrėtis savimi.

Piešėme, rašėme, muzikavome, vaidinome...

Galiausiai evoliucionavome iki bejausmių, skaitmeninių mašinų.

Tiesa, evoliucija mums įstatė akis, kiek kitokias, nei kadais išsidūrėme.

Įpratome matyti tik tai, kas naudinga instinktų patenkinimui.

Moderniosios akys brolius pavertė laukiniais žvėrimis.

Taigi, mes sužinojome kas yra blogai ir didžiuojamės tuo.

Prieš išsiduriant akis mus dar vadino žmonėmis.