Kūryba pavojinga. Šią galią naudodamas žmogus gali atverti naujų gyvenimo spalvų horizontų, kurie kels revoliucijas, ves iš proto, mokys, įkvėps...

Vienas tokių kūrėjų – amerikietis Allenas Ginsbergas. Jo kūriniai – išgyvenimai, kurie nupurto, šokiruoja, pralinksmina, verčia susimąstyti. Tokie, kuriuos perskaitęs, dar ilgai negali pamiršti: galbūt iš po kojų slys žemė, galbūt priešingai – jausiesi tvirčiau negu bet kada. Aišku viena – jam abejingam likti neįmanoma.

Šiame straipsnyje supažindinsime su vienu žymiausių moderniųjų rašytojų – Allenu Ginsbergu. Taip pat pateiksime dar nepublikuotų poeto ir vertėjo Mariaus Buroko vertimų bei jo asmeninių pastebėjimų apie Ginsbergo kūrybą.

O viskas prasidėjo taip, arba Trumpa Alleno Ginsbergo biografija

Allenas Ginsbergas gimė 1926 metais Niudžersyje, JAV. Tėvas – poetas, o motina buvo aktyvi komunistė bei sirgo psichine liga, kuri taip ir nebuvo galutinai diagnozuota (santykiai su motina buvo aprašyti ir Mariaus Buroko verčiamoje poemoje „Kadišas“, dedikuotoje Naomei Ginsberg).

Talentui neprireikė daug laiko pražysti – dar būdamas paauglys Allenas jau rašė politinėmis karo bei darbininkų teisių temomis (pastaroji buvo paveikta motinos, mat Allenui teko ne kartą lankytis komunistų suvažiavimuose).

Baigęs mokyklą, Allenas netrukus įsidarbino prekybiniuose laivuose, kad užsidirbtų pinigų mokslams „Kolumbijos universitete“.

Universitete šiek tiek pakeitė savo tekstų tematiką, imdamas rašyti apie literatūrą vienam humoro žurnalui, be to, tapo literatūros draugijos prezidentu.

Būtent universitete Ginsbergas susipažino su rašytojais, kurie vėliau peraugo į „bitnikų“ kartą – Jacku Kerouacu, Williamu S. Burroughsu, Gregoriu Corso, Nealu Cassady, o Ginsbergo pažintis su pastaruoju netgi buvo aprašyta žymiajame Kerouaco „Kelyje“.

„Iš „bitnikų” kartos poetų A. Ginsbergas buvo produktyviausias bei universaliausias – savo kūryboje aprėpė labai platų lauką: politika, socialinį gyvenimą, erotiką, religiją, mistinius išgyvenimus ir ką tik nori“, – sakė Marius Burokas.

Ir štai kartą, skaitydamas Williamo Blake'o tekstus, A. Ginsbergas patyrė mistinį nušvitimą, dėl kurio aštuonis mėnesius praleido „Kolumbijos psichiatrijos Institute“.

„Na, patyriau kažką panašaus į regėjimą, kuriame girdėjau Williamo Blake’o balsą. Tai greičiausiai buvo tik haliucinacija, bet mane labai paveikė“, – viename interviu apie keistą potyrį, nuvedusį jį į beprotnamį pasakojo A. Ginsbergas.

Pasak Mariaus Buroko, šis įvykis buvo lemiamas lūžis A. Ginsbergo karjeroje:

„Po to mistinio regėjimo jis ganėtinai pasikeitė, iš naujo įvertino savo galimybes, požiūrį į gyvenimą ir poeziją. Jei ne tai, Ginsbergas greičiausiai būtų tapęs akademiniu rašytoju, dėstęs kokiame nors JAV universitete.“

1954 metais Allenas iškėliavo į San Franciską, kuriame sutiko Peterį Orlovskį, tapusį jo gyvenimo partneriu iki gyvenimo pabaigos.

Be to, San Franciske sutiko būrį to meto menininkų, vėliau taip pat prisijungusių prie „bitnikų“ judėjimo ir svarbiausia – parašė savo žymiausią, pusiau biografinę poemą – „Howl“ („Staugsmas“), kurią pradėjo žodžiais: „Mačiau didžiausius savo kartos protus, sunaikintus beprotybės.“ Beprotybė čia jam buvo pyktis, neva reikalingas visuomenei funkcionuoti.

Netrukus po „Howl“ pasirodymo, poema buvo užrausta. Tuometinei visuomenei Ginsbergo atvirumas pasirodė nepriimtinas...

1957 metais Ginsbergas nustebino visuomenę, palikdamas San Franciską ir imdamas keliauti – į Maroką, Paryžių ir taip toliau.

Kelionių metu tęsė literatūrinę veiklą, dalyvavo poezijos skaitymuose, bendradarbiavo su kitais „bitnikų“ kartos rašytojais (pavyzdžiui, padėjo Burroughsui leidžiant jo žymiausią „Naked Lunch“ knygą) bei įvairiais muzikantais – Bobu Dylanu, „The Clash” ir panašiai.

„Daug A. Ginsbergo politinių poetinių tekstų yra parašyti su natomis. Tekstas ir šalia – natos, bliuzo, skanduotės, dainos ritmu“, – pasakojo Marius Burokas.

Ginsbergas mirė 1997-aisiais, pasauliui ir tapęs savotišku „bitnikų“ kartos simboliu.

Rašymas – A. Ginsbergo mąstymo procesas

Reikėtų pradėti nuo to, jog Ginsbergo – labai įvairus. Jo tekstai apimdavo žmonių teises bei laisves, politiką, socialinį gyvenimą bei jo asmeninius išgyvenimus.

„Ginsbergas – epinis rašytojas. Jo tekstuose gali rasti pusės amžiaus Amerikos istoriją, socialinio mąstymo keitimąsi, žmonių ir miestų aprašymus... Tokia savotiška laisvai mąstančio žmogaus pažiūrų enciklopedija“, – savo pamąstymais dalijosi Marius Burokas.

Ne vienas A. Ginsbergo tekstas buvo uždraustas ir pasmerktas visuomenėje. Mažai rašytojų taip laisvai mėgaudavosi žodžio bei minties laisve ir į savo tekstus dėdavo tai, kas net ir dabar yra tabu:

„Tarp rašytojų Ginsbergas turėjo reto laisvumo požiūrį į savo seksualinę orientaciją: savo eilėraščiuose jis iš to ir pasišaipo, ir rimtai pažiūri, – tęsė Marius Burokas. – Gali susidaryti toks įspūdis, jog Ginsbergas nekompleksavo dėl nieko.“

Tačiau vienas dalykas lieka neaiškus: A. Ginsbergas buvo politinis aktyvistas, tačiau skaitant jo tekstus sunku aptikti politinę orientaciją, kuria žavėjosi kūrėjas. Galbūt jis buvo stebėtojas?

Marius Burokas su tuo linkęs nesutikti: „Stebėtoju jo nepavadinčiau. Toks aktyvus žmogus tiesiog negalėtų būti stebėtoju. Jis paprasčiausiai patologiškai nemėgo bet kokio laisvių suvaržymo. O nenorėjimas prisirišti prie kažkokios platformos, ypač menininkui, yra geras dalykas. Taip jis išsaugodavo savo individualią laisvę.

O jo politines pažiūras lengviausiai būtų atskirti pasidomėjus, prieš ką jis nepasisakė.“

Masinė medija suformavo „bitnikų“ kaip alkoholikų ir narkomanų judėjimo įvaizdį, todėl nenuostabu, jog žmonės turi neigiamą išankstinį nusistatymą, prieš imdami į rankas „bitniko“ tekstą. Tačiau Ginsbergas buvo vienas iš tų rašytojų, kuriuos kuo giliau pažįsti, tuo labiau keičiasi pirminė nuomonė.

„Labiausiai iš Ginsbergo nesitikėjau lyrikos. O jo kūriniuose radau labai gražios ir grynos lyrikos. Mane žavi Ginsbergo aistra ir gebėjimas aprašyti pasaulį, domėtis juo, stengtis suprasti. Jis labai artimas ne tik W. Blake’ui, bet ir JAV genijui Waltui Whitmanui, rašytojas.“

Amerikai prireikė dešimtmečių šiam poetui pripažinti. Ar Lietuvos visuomenė jau pasirengusi priimti Ginsbergą?

„Aišku, dauguma jo eilėraščių šokiruoja, tai viena iš priežasčių, kodėl reikia versti Ginsbergo tekstus. Tačiau tekstus nuo lėkštumo ir plakatiškumo dažnai gelbėja distancija, humoro jausmas, ironija, žodinė ekvilibristika. Aš manau, Ginsbergas netgi apsidžiaugtų, jeigu jo kūryba šokiruoja visuomenę“, – sakė Marius Burokas.

Leidykla „Kitos Knygos“ ruošiasi išleisti Alleno Ginsbergo rinktinę, kurią šiuo metu verčia Marius Burokas, Kasparas Pocius ir Rolandas Rastauskas.

Marius Burokas su „Bernardinai.lt“ skaitytojais sutiko pasidalyti dar nepublikuota į lietuvių kalbą versta Alleno Ginsbergo poema „Tikrai tikras liūtas”.

Pats tikriausias liūtas

                               „Soyez muette porsoi, Idole contemplative...“

Grįžau namo ir radau liūtą svetainėje

Išlėkiau ant gaisrinių kopėčių šaukdamas Liūtas! Liūtas!

Dvi stenografistės griebėsi už savo tamsių garbanų ir užtrenkė langus

Parlėkiau atgal į Patersoną ir dvi dienas prasėdėjau užsidaręs.

Paskambinau savo senam Reicho mokyklos psichoanalitikui

kuris išspyrė mane iš terapijos už marichuanos rūkymą

„Štai ir atsitiko, – prašvokščiau į ragelį. – Mano kambaryje – Liūtas!“

„Manau, mums neverta apie tai nė kalbėtis“, – ir jis padėjo ragelį.

Nuėjau pas savo seną meilužį ir mes prisilupom su jo mergina

Aš pabučiavau jį ir pareiškiau su beprotišku blizgesiu akyse kad turiu liūtą

Ėmėm muštis voliodamiesi grindimis aš įkandau jam į antakį ir mane išgrūdo

Baigėsi tuo, kad sėdėjau jo džipe stovinčiame po langais smaukiausi ir dejavau „Liūtas“.

Radau Džojį savo draugą prozininką ir sušukau jam: „Liūtas!“

Jis pažvelgė į mane susidomėjęs ir perskaitė keletą spontaniškų ugningų žolinių eilėraščių

Klausiausi ar nebus liūtų, tačiau girdėjau tik Dramblys Hipogrifas Tiglonas Vienaragis Skruzdėlės

Bet nusprendžiau, kad jis vis dėlto mane suprato, kai pasidulkinom Ignaco Visdomo

Vonioj.

Tačiau kitą dieną jis man atsiuntė raštelį iš savo prieglobsčio Rūko kalnų papėdėje

„Myliu tave mano mažasis Bo Bo ir tavo gležnus auksinius liūtukus

Tačiau Ego nėra ir jokios Grotos neegzistuoja todėl tavo Tėvo zoologijos sode

nėra jokio Liūto

Sakei kad tavo motina išprotėjo nesitikėk jog sukursiu Monstrą

tavo Jaunikiui“.

Sutrikęs priblokštas ir egzaltuotas aš pagalvojau apie tikrą liūtą, išbadėjusį uždarytą

savo smarvėje Harleme

Atidariau duris jo įtūžis pripildė kambarį it bombos sprogimas

Jis alkanas urzgė ant tinkuotų sienų tačiau niekas jo negirdėjo pro uždarytus

langus

Akies kampučiu pastebėjau kaimyninį raudonų plytų namą stovintį

kurtinančioje tyloje

Mes žvelgėme vienas į kitą jo netramdoma geltona akių liepsna rusvoje kailio aureolėje

Atsispindėjo traiškanotose manosiose jis nustojo riaumoti ir pasisveikindamas

iššiepė iltis.

Aš atsukau jam nugarą ir ant geležinės dujų viryklės išsiviriau brokolių vakarienei

užkaičiau vandenį išsimaudžiau senoje vonioje po kriaukle.

Liūtas manęs nesuėdė, nors aš ir graužiausi, kad man esant jis badauja.

Per kitą savaitę iš jo liko tik ligotas kaulų maišas kvietiniai gaurai ėmė slinkti

jis gulėjo kenčiantis raudonomis iš pykčio akimis padėjęs didžiulę gauruotą galvą ant letenų

šalia knygų spintos, prigrūstos Platono ir budizmo tomelių.

Sėdėjau šalia jo kasnakt sukdamas akis nuo alkano aptriušusio snukio

nustojęs mane ėsti jis vis silpo ir riaumodavo naktimis man sapnuojant

košmarus

Tai mane ėsdavo liūtas universiteto miestelyje, tai aš pats būdavau liūtas marinamas

badu profesoriaus Kandinskio, stimpantis pigiame liūtų cirke,

Atsibusdavau rytais vis dar su liūtu dvesiančiu ant grindų –

„Siaubingas vaizdiny! – šaukiau. – Ėsk mane arba dvėsk!“

Vieną popietę jis atsistojo ir nuslinko durų link letena laikydamasis sienos

taip virpėjo jo kūnas

Iš jo bedugnių nasrų pasigirdo sielą draskantis riaumojimas

nuaidėjęs tarp mano grindų ir dangaus garsiau nei naktį išsiveržęs ugnikalnis

Meksikoje

Jis pastūmė duris ir pareiškė niūriai: „Ne šįkart, mielasis – tačiau

aš sugrįšiu“.

Liūte, ryjantis mano protą jau dešimtį metų pažįstu tik tavo alkį

O ne sotumo palaimą O Visatos riaumojime kaip tapau

Išrinktuoju šiame gyvenime išgirdau tavo pažadą esu pasiruošęs mirti nes tarnavau

Tavo alkanai ir senai Šmėklai O Dieve savo kambaryje laukiu tavo Gailestingumo.

                                                                    1958-ųjų kovas, Paryžius

Parengė Goda Raibytė