Gianfranco Ravasi. Tavęs maldauju: būk!
Skelbiame antrąją arkivyskupo Gianfranco Ravasi, vieno žymiausių italų biblistų ir teologų, knygos „Maldos. Ateistas ir tikintysis Dievo akivaizdoje“ ištrauką. Šįkart – ateisto malda.
Malda, pavadinta „Tavęs maldauju – būk“, tai aiški „ateisto malda“, įsitikinusio (tačiau nelaimingo dėl savo šio nesaugumą keliančio įsitikinimo), kad danguje nėra Dievo ir angelų, apreiškimo ir buvimo.
Juo skaudžiau jis jaučia nebylios ir tamsios paslapties, supančios jį, „tirštumą“; todėl ir šaukia, ir meldžia, beveik suardydamas savo vienatvę, ir tikisi, kad kas nors jam atsilieps.
Malda, kurią pristatome – tai kūrinys dabar jau primiršto mitinio sovietų disidento, rašytojo Aleksandro Zinojvevo, kuris, priešingai nei jo garsus kolega Solženicynas, negarbino Dievo, tačiau jautė jo buvimo poreikį ar nostalgiją. Gimęs Maskvoje 1922 m., Zinovjevas po romano „Žiojėjančios aukštumos“ publikavimo buvo priverstas persikelti į Miuncheną Bavarijoje. Jo maldavimas, kuris prasideda nusivylimo gaida, net ironiškai, perauga į aimaną, nuogą ir draskančią, į verksmą, į esminį poreikį:
Tavęs maldauju, mano Dieve,
pasistenk būti, bent truputį, dėl manęs,
atverk savo akis, tavęs maldauju!
Tau nereikės nieko kito daryti – tik
stebėti tai, kas nutinka: tai juk visai nedaug!
Tačiau, o Viešpatie, prisiversk žiūrėti, tavęs meldžiu!
Gyventi be liudininkų – tai toks pragaras!
Todėl, keldamas savo balsą,
aš šaukiu, aš rėkiu:
Tėve mano,
tavęs maldauju ir verkiu:
būk!
Biblijoje ateistas sau širdyje aimanuoja: „Dievo nėra!“ (Ps 14, 2) ir mano, kad Dievo nebuvimą galima pagrįsti pačia istorijos raida taip, kad galiausiai viskas taptų leistina.
Tuo tarpu panašūs dalykai baugina ateistą Zinovjevą: Dievas neturi būti toli nuo pasaulio, turi „stebėti tai, kas vyksta"; gyventi be šio Liudytojo, kuris teisia blogį, yra tarsi patirti ką reiškia būti pragare. „Tavo nebuvimas mus naikina“, - rašė t. Davidas Maria Turoldo. Taigi apleisto pasaulio akivaizdoje, kur klesti tik despotai ir iškrypėliai, net ir ateistas šaukia Dievui:„Tavęs maldauju: būk!“
Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė
Bernardinai.lt
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Tai, kad čia nėra ką skaityti. Visiški vėjai, smarkiai nusigėrusio rašytojo, kuriam trūksta skaitytojų dėmesio, kleidėsiai.
Rekomenduoju kritikams paskaityti sventuju gyvenimus ir susipazinti su tokiom savokom kaip sielos naktis, tikejimo naktis, jausmu naktis ir panasiais. Naktis, kuomet atrodo, kad Dievas pasitraukia is mano sielos, kuomet mano buvimas atrodo tikras pragaras. Kai atrodo, jog nejauciu jo paramos, buvimo, vedimo. Taip kartais buna del musu dvasinio augimo, kad ir tuomet ismoktume buti tvirti tikejimu, kai atrodo visa parama is Dievo ir pasaulio mus apleidzia, bei del kitu tik Jam vienam suvokiamu Dievo planu. Tuomet ir tokia malda igauna prasme, kaip saukimas Jo buti su manim. Jis visuomet su mumis jei Jo saukiames, bet deja mes zmones labai norime nuolatos jausmiskai ta isgyventi ir jauciames vienisi. Viespats nori, kad mes butume orus, o mes kaip mazi kudikiai vis bliaunam. Tam, kas nori augti, butinai teks susitikti su savo vienatve. Pamilti esama situacija nera lengva, ta ir sako Viespats zodziais: nesk savo kryziu ir sek manimi.
Broliai kapucinai
LOL, aš ateistas ir nei tikiu dievu, nei noriu jo egzistavimo.
Toks iškrypėliškas dievas, kaip kad biblijoj vaizduojamas, paverstų pasaulį iš dabartinio, paprasčiausiai abejingo žmogui, į pasaulį, valdomą sadistiško dievo...
blog.lrytas.lt/ateistas