Onutė Juškienė „Paunksmėje“

„...Mat mes jausdami išsisklaidom...“

Rainer Maria Rilke, iš antrosios Duino elegijos (vertė Antanas Gailius)

Vasara vasarėlė jau tikrai ritasi į neišvengiamą pabaigą ir visą šį žiaurų fatalizmą dar nuo birželio mėnesio konstatuoja iki šiol nepasibaigusi paroda Senamiesčio menininkų studijoje-galerijoje iškalbingu pavadinimu Vasaros laikas. Dar pridurčiau – „trumpas“. Vasaros metas iš tikrųjų praeina be galo greitai. Ypač mūsų platumose. Vienas mano pažįstamas jau gegužės mėnesiais, matydamas geltonai žydinčius pienių laukus apsiverkia: „Tuoj ruduo“.

Menininkai ir jų kūriniai, kaip tie pavasariniai bei vasariniai paukščiai, augalai ir vabzdžiai įkūnija vasaros momentiškumą. Aptariamoji paroda – ne išimtis. Daugelyje eksponuojamų kūrinių sustabdytas nenumaldomas vyksmas – žydintys, augantys vasariniai žiedai ir medžiai. Kritiškai galėčiau pasakyti, kad ekspozicija galbūt yra ir kiek pakrika, kai kurie darbai galbūt net šiek tiek pritempti prie bendros idėjos. Visgi senamiesčio didžioji daugumą menininkų grupuotės branduolį sudarančių menininkų atsakė į temą. Štai, pavyzdžiui, man patiko (patiko, nes regis tai liudija gana ženklius poslinkius šio stabiliai pastovaus dailininko kūryboje) Pauliaus Juškos glotniai ir kartu ekspresyviai nutapytas šiekštas su atspindžiais vandenyje.

Tačiau didžiausią įspūdį padarė Onutės Juškienės kompozicija Paunksmėje. Sąmonėje bei akyse įstrigo dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, esu (kaip ir pati O.Juškienė) secesijos bei moderno gerbėjas. O to šiame pailgame, vertikaliame (primenančiame japonišką ritinėlį) formate tikrai nestinga. Tai ir įvairiausias arabeskas bei maureskas sudarantys vijokliniai (gebenės?) raštai ir galvą (svarbiausia – akis!) vos vos nuleidusi jauna graži moteris su įspūdinga (ką ten įspūdinga – impozantiška!) šukuosena – rafinuotai susuktu kuodu. Tikra femme fatale... Savo užslėptu nekaltumu žudanti Salomėja, savo tikruoju tyrumu besižudanti Ofelija. Tikras priešingybių bei gyvenimiškų paslapčių labirintas...

Jeigu ir galima įsimylėti kokią nors nutapytą moterį, tai tik šią, nutapytą O.Juškienės darbe. (Panašiai kaip galima grynai platoniškai „įsikliopinti“ G.Klimto deives, A.Muchos aktores ar K.Stabrausko damas). Na, meilė paprastai ir užgimsta arba sustiprėja trumpu vasaros laiku. Gaila, kad jis toks neilgas...

Antra priežastis, dėl ko negali nejaudinti O.Juškeinės Paunksmė – tam tikras pranašiškas prasmių klodas šiame paveiksle. Tikrai tapyba (kaip ir poezija arba trumpa proza) turi sibiliškų galių. Tą žinojo jau senieji graikai bei romėnai. (Beje, anais ir dabartiniais Fin de siècle laikais menas natūraliai atlieka okultinę, astrologinę funkcijas. Prisiminkime mūsų Čiurlionį). O.Juškienės kūrinys, atsiradęs šios vasaros pradžioje, išpranašavo karštą, negailestingai kepinančią šių metų liepą bei rugpjūčio pradžią. Kokiu būdu išpranašavo? Paprastu – tereikėjo tik perskaityti visas prasmes. Antai, mergelė nutapyta augalų šešėlyje (o kur, jei ne čia, slepiamės nuo pražūtingų saulės spindulių?). Tai, kad kaitrias nuotaikas šiemet nuolat keitė lietingi epizodai, liudija lietuviškai subtilus – sidabriško pilkumo (tokio, koks būdingas sidabražolėms arba vidiniams šalpusnių lapams) koloritas.

Galbūt vieno dalyko neišpranašavo menininkė šiuo puikiu savo paveikslu – tai baisiųjų audrų bei škvalų. Kita vertus, manau, kad pažvelgus nutapytajai moteriai į ašarų upeliais netrukus sudrėksiančias akis, į jos virpančias blakstienas, į virš galvos grasinančiai pasvirusius stiebelius bei šakeles, pirmuosius liūties lašus prognozuojančius spalvinius taškus, negalima sakyti, jog tai nebuvo prognozuota.

Svarbiausia, kad tiek susivijęs augalas, tiek liūdinti jauna moteris materializuoja trumpą vasaros laiką. Tai iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mūsų gyvenimas...