Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.

Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.
Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu  jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.

Kiti skaitiniai: Sir 3, 17-18. (19-21). 28-29. (30-31); Ps 68; Žyd 12, 18-19. 22-24

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Šio sekmadienio Gerojoje Naujienoje Kristus mus moko nuolankumo. Nuolankumas įprastai mums nėra labai patraukli krikščioniškoji dorybė. Galbūt dėl to, kad ne visiškai ją suprantame. Dažnai nuolankumu laikome tokį elgesį, kuris mums neleidžia savimi pasidžiaugti, neleidžia mums ginti savosios nuomonės. Mes imame manyti, kad visada reikia žengti žingsnį atgal ir nuolankiai leisti visiems šokinėti mums ant galvos.

Iš tiesų tokia laikysena tėra nuolankumo karikatūra. Tikrasis nuolankumas visų pirma yra paremtas pirmumo teisės atidavimu Dievui. O nuolankumo priešingybė – puikybė yra paremta pirmenybės vien sau teikimu. Išpuikęs žmogus mano, kad Dievo jam nereikia, mano, kad jis pats gali nuspręsti, kas jam yra gėris ir blogis. Jis netgi ima manyti, jog išganymas yra jo asmeninis pasiekimas ir užsitarnavimas, mano, kad jis pats save išgano vien savo elgesio dėka.

Tuo tarpu nuolankus žmogus žino, kad pats jis ne labai ką gali, jog išganymas yra Dievo dovana, ir tik Jo vieno. Jis nepriskiria sau jokių nuopelnų, neaugina jokių pretenzijų ar teisių, nes žino, kad Dievo meilė ir gailestingumas yra kur kas didesnė išganymo garantija nei asmeniniai laimėjimai ar pasiekimai. Dėl šitos priežasties jis pats save, savo gyvenimą, savo išganymą su pasitikėjimu paveda Dievui. Toks žmogus sugeba būti dėkingas, sugeba šlovinti Dievą, bando Juo sekti, bando kasdien gyventi Jo žodžiu ir Jo valia. Būtent tuo remiasi tikrasis nuolankumas. To iliustracija yra Jėzaus žodžiai iš šios dienos Gerosios Naujienos: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.“ Tokiu atveju žmogus bus panašus į Dievą, kuris sugeba kilniaširdiškai ir dovanai duoti, tačiau ne dėl to, kad tikisi atlygio ar vaikosi asmeninio intereso, bet dėlto, jog yra gailestingas ir nuolankus.

Būtent toks yra Dievo ir mūsų išganymo metodas. Jei pasitikėsi Dievu ir būsi Jam nuolankus, gausi viską, ko tik nori ir netgi daugiau, nei sugebi pats įsivaizduoti. Tačiau jei nuspręsi apsieiti be Jo ir panorėsi pats sau išsikovoti amžinybę, būsi panašus į tokį žmogų, kuris iš gėdos turės užleisti pirmąją vietą, kurią pats savavališkai sau pasiskyrė.

Galbūt mums tai ir nelabai patinka, tačiau mūsų Dievas, apreiškęs save Jėzuje Kristuje, yra meilės Dievas, o ne pavydusis tironas. Jis nenori nieko bausti, Jis nori mus padaryti laimingus. Turime leisti Jam vadovauti mūsų gyvenimui, turime su Juo bendradarbiauti. Priešingu atveju liksime „ant ledo“ vieni, su savo puikybe ir dar be išganymo dovanos.

Bernardinai.lt