Alphonso Lingis. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Iš anglų k. vertė Danutė Bacevičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Dar iš A. Sverdiolo įvado susidarai pirmykštį skaitysimos knygos įspūdį: ,Lingis mėgsta parafrazuoti Sokrato ištarą, kad neištirto gyvenimo neverta gyventi, dialektiškai ją papildydamas: negyvento gyvenimo neverta tirti.“ (p. 12). Labai patiko religijos, tiksliau, to, kas įprasta laikyti „religija“, ribų perkėlimas: „Pavyzdžiui, tikėjimą sielos nemirtingumu galite aiškinti tam tikra psichologine baime ar nerimu. Mano manymu, tai negali būti laikoma religijos supratimu.“ (p. 45) Pati filosofo A. Lingio fenomenologija šioje knygoje, jei mokėjau ją perskaityti, galėtų būti kondensuojama į vieną sakinį: „Jei jauti, kad tavimi pasitikima, tampi labiau pasitikintis savimi.“ (p. 84-85) Vėliau jis išskleidžiamas, pasakojant, kaip su nepažįstamu, svetimos kultūros vedliu džiunglėse jaučiamasi saugiau, negu teroristų pamėgtame Londone: „Manau, kad giliausi, ypatingiausi saitai užsimezga tuomet, kai kažkuo pasitiki, kai šiai nežinomybei patiki savo gyvybę.” (p. 87) Su tuo siejamas ir pažinimas, ir atsakomybė (etika): „[…] Negali žinoti nepasitikėdamas.“ (p. 91) ,,Taigi pasitikėjimas atrodo esąs tam tikras įsipareigojimas. Jei apsisprendi pasitikėti, turi taip elgtis, iš to kažkas atsiranda.“ (p. 95) Paprastai kalbant, žmogus pasitiki savimi tiek, kiek juo pasitiki kiti – šito niekada nebuvau pati atradus ir labai nuo tos įžvalgos nustebau.

Autoriui būdinga laikysena – tai pastanga išplėsti filosofijos ribas, eiti į dialogą su empiristiniais mokslais, nors ir neperimant jų metodų: ,,Filosofija buvo siaurai eurocentrinė; vos per pusantro šimto metų kultūros antropologija atskleidė žmogaus gebėjimo justi bei mąstymo platumą ir apimtį tokioje daugybėje praktinio ir teorinio pažinimo (vis dar grubiai vadinamo mitiniu arba religiniu) sričių. Pastaraisiais dešimtmečiais stulbina, kiek daug nauji tyrinėjimai atskleidė apie neurologines ir fiziologines psichinę veiklą lydinčias aplinkybes. Nors šiuolaikinė fenomenologinė filosofija ir pakeitė psichikos tyrinėjimą ,,buvimo pasaulyje“ tyrimu, evoliucinė biologija ir ekologija sukaupė didelį kiekį informacijos apie gamtos pasaulį, kuriame vystėsi protingos būtybės ir žmonės.“ (p. 37)

Taikydamas haiderišką kalbos supratimą, autorius švelniai ironizuoja nuotakas, vestuvių dieną privalančias ištarti formulę „Esu laiminga” – nors tai didžiausių įtampų ir frustracijos diena. Šis pavyzdys tinka daugybei kasdieninių situacijų, kai kalba vartojama ne pati savaime, o susirenkant iš jos tam tikras klišes, kažkieno įstingdytus ženklus, kurie įdėmesniam žvilgsniui atrodo gan absurdiškai. „Gali daugybe būdų sudrausminti vaiką, bet nereikia versti jo kalbėti. Vaikai greitai pamėgsta mokytis kalbos. Jiems tai yra priemonė reikšti savo poreikius, norus ir fantazijas. // Vis dėlto kalboje esama negailestingos disciplinos: reikia mokytis bendros kalbos. Turi kalbėti kaip tau nurodyta. // Šioje bendroje kalboje yra du lygmenys. Vienas – racionalaus diskurso lygmuo. Kitas – sveikos nuovokos (common sense) lygmuo.“ (p. 108) Pasakodamas istoriją apie meilės laiškus, A. Lingis aktualizuoja kalbos, t. y., įvardijimo, užrašymo patirtis: „Aprašydamas savo meilę jis pats ją atranda. Kad atrastum savo sielos turtingumą, turi kalbėti.“ (p. 135)

Kvestionuojamas amerikiečiams būdingo „didžiavimosi“ pamatas: „Viliuosi, kad nieko neįžeisiu, tačiau dažnai mane stulbina, kai žmonės didžiuojasi turėdami vaikų. Vaikai gimsta, o jie nepaprastai tuo didžiuojasi. Ir kiekvienas sako: turėtum tuo didžiuotis. Man tai atrodo keista, kodėl turėtum tuo didžiuotis? Nepadarei jokio sunkaus darbo, vaikas gimsta dėl biologinių procesų ir atsitiktinumo. Nesu tikras, kuo čia didžiuojamasi. Ar didžiuojamasi tuo, kad pajėgiama turėti vaikų? Tačiau čia nėra nieko neįprasto.“ (p. 139) Tą didžiavimąsi iš bėdos galima pateisinti – tai didžiavimas, virstantis neva pasitikėjimu savimi, būtent dėl to, kad esi „kaip visi“, t. y., daugmaž atitinki sociumo reikalavimus, normatyvus. O noras būti normatyviam ne toks jau ir paprastas; jis pagrindžia darvinistines teorijas. Todėl „Pasakyti „aš“ – tai atsiskirti nuo kitų, minios, kompanijos, sistemos. Tai reiškia atsiskirti nuo jų praeities ir nuo jų ateities.“ (Vienatinis ir slaptas žodis, p. 157) Į žmogaus prigimtį skverbiamasi dar giliau: „Išreikšdamas save kaip reikmių ir geismų gniutulą, individas paverčia save vulgariu [common] ir priklausomu, parazitiniu. Gyvenama tam, kad būtų įsigyta reikmenų, kuriais galima būtų save pamaitinti, nušviesti ir apsaugoti bei užpildyti laiką ir erdvę. Jaučiama grėsmė visko, kas efemeriška, laikina, fragmentiška, sunkiai suvokiama, visko, kas išvengia godžių įprasto supratimo ir naudingumo pinklių.“ (p. 167) Šioje vietoje neoriginalus (būdingas daugybei intelektualų) atrodo A. Lingio santykis su psichoanalize: „Psichoanalizė – tai pati nepagarba, toliausiai siekiantis, giliausias ir žiauriausias pažeminimas.“ (p. 184) Be abejo, jis argumentuotai apginamas, bet nepanašu, kad „išgyventas“.

Knyga, kuri niekaip negalėtų būti lentynoje greta visokių literatūros šarlatanų Baricco ir Coelho.