Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą.

Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Užvertęs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.

Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“

O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.

Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taipogi pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.

Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn.

Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 2, 1-5; Ps 119

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

Evangelija mus šiandien mintimis nukelia į gimtąjį Išganytojo miestelį – Nazaretą. Jėzus čia sugrįžta, vedamas Dvasios...

Kiekvienam iš mūsų, grįžtančiam į gimtuosius namus, širdį pripildo švelnūs ilgesio ir meilės jausmai – juk kiekvienas tako vingis, kiekvienas medis, kiekvienas kiemas, netgi kiekvienas praeivis taip gerai pažįstamas, toks artimas, toks brangus... Galbūt kažkiek įsipina nerimo ir nekantrumo, belaukiant to taip išsiilgto susitikimo. O gal ramybės neduoda troškimas kažką svarbaus čia nuveikti, sugrįžus su naujomis patirtimis – juk tiek daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai palikome šiuos namus... Galvoje spiečiasi daugybė žodžių, kuriuos norisi išsakyti... Kažin, ar pavyks?..

Dvasios vedamas, Jėzus puikiai žino, kad atvyko čia, į gimtąjį Nazaretą, su misija. Visiškai klusnus Tėvo balsui, jis paskelbia susirinkusiems sinagogoje: „Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, kad apreikštų jo šlovę. Jie atstatys senuosius griuvėsius, atkurs seniai apleistas gyvenvietes, atnaujins nuniokotus miestus, tuščius nuo neatmenamų laikų“ (Iz 61,1-4). Šie iškilmingi pranašo žodžiai pirmąsyk nuskambėjo likus maždaug septyniems šimtmečiams iki Jėzaus gimimo, kai dėl savo paklydimų iškankinta, išblaškyta, ištremta tauta kentė didžiausią neviltį. Tai žodžiai, kurie tuomet padėjo tautai pakilti iš atgailos pelenų ir vėl iš naujo pradėti kurti iškilią gyvenimo su Viešpačiu istoriją. Tai žodžiai, kurie istorijos vingiuose niekuomet nepaliovė skambėję, vėl ir vėl iš naujo prikeldami iš liūdesio ir nevilties naujam gyvenimui. Tai centriniai viso Senojo Testamento žodžiai, skelbiantys esminį Visatos įvykį – kartą ir visiems laikams paties Dievo įvykdytą Atpirkimą. Tik ar žmogus pajėgs tai suprasti? Ar pajėgs priimti?

Su jauduliu Jėzus ištaria esąs tasai, kuriame galutinai išsipildo šie Senojo Testamento žodžiai. Jonas Krikštytojas apie jį paskelbė: „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3,16), o Tėvo balsas iš dangaus apreiškė: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22). Šėtonas taip pat patvirtino šią Jėzaus misiją, gundydamas dykumoje, kad tik jis atsisakytų savo misijos (plg. Lk 4,1-13). Žinojo, kad tai bus grumtynės „ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6,12-13). Žinojo, kad tai bus mirtinas smūgis jo siautėjimui, bandant atplėšti žmoniją nuo jos Kūrėjo – Dievo.

Su jauduliu ir skausmu Jėzus taip pat pastebi susirinkusiųjų netikėjimą – vienintelį malonės laidą. Tiesa, daug yra šio netikėjimo priežasčių – šie žmonės juk matė jį čia augantį berniuką, niekuo neišsiskiriantį iš kitų vaikų. O Mesijo samprata tokia apipinta žmogiškais mitais, giliai įsišaknijusiais Išrinktosios tautos sąmonėje, kad net ir šiandien, po dvidešimties amžių, ne dauguma geba juos peržengti. Jėzus jų nekaltina ir nesmerkia – tik pasišalina. Ir vėlgi, kaip kadais, malonė atiteks svetimiesiems...

Šiandien mums, pavargusiems nuo neteisybės ir mūsų pačių paklydimų, savaitės pradžioje Evangelija skelbia Išvadavimą. Su kokia širdimi sekmadienį švęsime Velykas, ir kiek mus palies Atpirkimo malonė – priklauso nuo mūsų tikėjimo. Tegul mūsų siauros supratimo ribos netampa kliūtimi priimti begalinį ir neaprėpiamą Dievą, nors tai ir nepatogu, nors tam ir prieštarauja mūsų žmogiška prigimtis...

Bernardinai.lt